Vytautas Markūnas
2014-02-26

Švelnumo revoliucija!

Ne, tai nebus dar vienas straipsnis apie Ukrainą. Ten švelnumo nedaug… Revoliuciją, apie kurią noriu kalbėti, reikia kelti kur kas arčiau. Pirmiausia – savyje. Tai būtina, norint iki pamatų sugriauti stereotipą (kuris labai dažnai būna pagrįstas), kad tikintieji – su basliu vaikščiojanti moralės policija.

unnamed

Buvimas švelniu su pačiu savimi – pirmas žingsnis to link. Šv. Pranciškus Salezas, kuris ypač pasižymėjo šia dorybe net bendraudamas su eretikais, prieš kurių idėjas kovojo, knygoje “Išganymo kelias” rašė: “Nusikalsta tie, kurie pyksta, jog buvo supykę; graužiasi, kam jie buvo susierzinę, keikias, kam buvo susikeikę. Jie savo širdį užraugia dar didesniu rūstumu”. Mes sugebame tokius keiksmus, pyktį ir graužatį pavadinti kilniu šventumo, gėrio siekimu, nors tai dažniausiai tebūna mūsų įžeistos savimeilės reakcija. Taip reaguodami į savo kaltes mes tik atveriame duris dar didesniems pykčiams, kurie ištiks net menkiausiai galimybei atsiradus. Jeigu mes toliau save negailestingai kaltinsime įvykdę bet kokią nuodėmę, susiduriame su prieštaravimu – kaip man išlaikyti ramią širdį, kai kasdien nusidedu septyniasdešimt septynis kartus? Jei nuolat graušiuosi ir kaltinsiu save už kiekvieną nuodėmę, širdies ramybę, be abejo, prarasiu. Tuo tarpu Šv. Pranciškus Salezas kviečia užuot sakius „Ak tu, niekše, nenaudėle širdie, tiek kartų žadėjusi to nedaryti, o visgi pasidavusi pagundai, mirk iš gėdos, nedrįsk pažvelgti į dangų, apakėle, apgavike, veidmaine ir t.t.“, verčiau tarti „Mano vargše širdie, abudu įkritome į duobę, nors žadėjome jos saugotis, kelkimės ir lipkime lauk iš jos, ir daugiau prie jos nesiartinkime. <…> Grįžkim į nuolankumo kelią ir eikim toliau atsargiau, bet drąsiai. Dievas padės ir duos mums pergalę“.

Išmokę elgtis švelniai su savimi galėsime kitaip bendrauti ir su kitais – nesikarščiuodami ir per daug nesisielodami dėl jų netobulumų. Mūsų popiežius Pranciškus tą patį sakė broliams jėzuitams Romoje: „Aš galvoju apie gundymą, kurį mes galime patirti ir kurį patiria daugelis kitų – pagundą skelbti Evangeliją su „inkviziciniais išpuoliais“, tai daryti smerkiančiai. Ne! Evangelija turi būti skelbiama su švelnumu, su broliškumu, su meile!“ Taip, galbūt tu nori gero, galbūt netgi dažnai esi teisus, kritikuodamas, plūsdamas kitą. Bet tai ne priežastis tai daryti. Ar lengva žmogui patikėti, kad jį myli tas, kuris suraukęs antakius krato prieš tave kumštį? Dažnai tik dabar, po daugelio metų, prisiminęs įvairius griežtų mokytojų pamokymus, sugebėjau įžvelgti juose kažkiek meilės apraiškų. Bet kam mums taip apsunkinti darbą mūsų broliams, kuriems reikia septynių metų, kad suprastų, jog juos mylime? Vienas nuostabiausių pamokymų, kuriuos Šv. Jonas Bosko (kurio relikvijos atvyksta į Lietuvą kovo 2-16 dienomis) yra pasakęs, yra apie bendravimą su vaikais. Anot jo, nepakanka vaikų mylėti, jie turi žinoti, kad yra mylimi. Ir tai leisti suprasti reikia paprastais, jiems suprantamais gestais. Tam mums ir yra reikalingas švelnumas, kuris kaip niekas kitas gali leisti žmogui suvokti, kad norime jam gero. Dažnai mes, mūsų tėvai, sesės, broliai vieni dėl kitų verčiamės per galvą… Bet savo meilę tarsi užkoduojame, paslepiame. O kai nepastebi aiškių ir suprantamų švelnumo ženklų, tikrai dažnai sunku patikėti, kad tavo mama dirba trijose darbovietėse tik dėl tavęs, tavo tėtis pardavė savo mėgstamą mašiną, nes tave myli labiau, o tavo sesė pasiliko namie, nes jai neramu dėl tavo sveikatos.

Metas atkoduoti dažnai nesuprantamą meilės kalbą bei grįžti prie evangelijos esmės. Jėzus tik vieną kartą išvartė stalus šventykloje, tuo tarpu, kiek sykių jis susigraudino, matydamas kitų kančią, kiek sykių jis ėmė ir išgydė luošius ir aklus, užuot atskaitęs jiems moralės paskaitą… Basliai ir ilgos liniuotės, skirtos krumpliams kapoti, jau seniai nebenaudojamos kaip mokymo priemonės, tad kodėl mes vis dar naudojame kaltinimus bei graužatį bendraudami su savimi ir su kitais? Švelnumas – tai būdas išsaugoti ramybę širdyje, o bendraujant – universalus būdas kitiems padėti suprasti, dėl ko tu taip vis dar stengiesi…

Nuotrauka autoriaus
 

 

14 – paspausk ir pagirk!

Kiti įrašai panašia tema:

Komentarai ( 3 )

  1. ‘Basliai ir ilgos liniuotės, skirtos krumpliams kapoti, jau seniai nebenaudojamos kaip mokymo priemonės’, – to nebuvimas nebūtinai liudija švelnumą.

  2. bet gal tam tikra jo atmaina? Turint rankoje lazdą sunkiau būti švelniu. Čia panašiai kaip ir Emilijos bei Juozo aptarta meška — jei jau turi — labai gali būti, kad ir panaudosi. :]

Leave a Reply to Martynas Pilkis Cancel reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *