Juozas Šutas
2013-10-23

Ar tau visi namie?

Vis dažniau kariūnų choro repeticijose kyla neregėtas šurmulys. Ką ten šurmulys, mažyčiai 1863-ieji! To priežastis yra koncertai, kurie vis dažniau vyksta savaitgaliais. Labiausiai įpykusieji Pauzes tarp dainavimo išnaudoja nepabaigiamiems ginčams:

– Vadove, aš jau antrą mėnesį negrįšiu namo per tuos koncertus! – skundžiasi vienas šiaulietis.

– Bet vyrai, reikia gi dainuot. Koncerte panų bus! – paaiškina vadovas.

– O kokios ten panos? Liuks panos? (pauzė) Bet namai vis tiek lieka namais… Nieko nebus, vadove.

 

593570985_21666afea0

Net ir tiems, kuriems beprotiškai trūksta bendravimo su panelėmis, dar beprotiškiau trūksta ryšio su namais. Su ta vieta, kurioje žino kiekvieną kampą, žino visus tvorų plyšius, kur pažįsta kiekvieną medį ir prisimena kiekvieną kada nors glostytą katę. Bet ar tai ir yra tie ilgesingi magnetai, kurie  traukia namų link? Vargu. Namai – tai žmonės, su kuriais už tų kampų slėptasi per stuku – stuku, žmonės, su kuriais išlandžioti visi plyšiai, žmonės, su kuriais karstytasi po medžius ir glostytos murkiančios katės. Namai – tai žmonės. Ir, visų pirma, artimieji. Tiesiog sugrįžkite į tuščius namus ilgai nesimatę su artimaisiais, žinodami, kad jų tikrai ten neišvysite. Vien tik kažkokia tuštuma suksis aplinkui. Tuomet labai aiškiai galima suprasti, kas namus daro namais. Tai jų gyventojai, jų buvimas namuose, bendra praeitis, bendroje vietoje.

Pirkti namus, kuriuose kažkas anksčiau gyveno, dar nereiškia namus įsigyti. Prisiminę Romualdo Granausko apsakymą „Su peteliške ant lūpų“ galime nesunkiai tuo patikėti. Vaitkus, naujosios kartos žmogus, nusipirko namą, kur visą savo gyvenimą pragyveno senolė Uršulė. Ji niekada nenorėjo niekur eiti iš savo namų, visą gyvenimą laukė savo sūnaus, kalėjusio kalėjime. Kaimynė ją rado mirusią namuose, taip ir nesulaukusią sūnaus. „Šį vakarą, vairuodamas mašiną Aukštaitijos pusėn, jis pirmą kartą pagalvojo, kad nusipirko namą su Uršulės mirtimi. Sakyk, kaip nori, bet taip yra.“ – mąstė Vaitkus. Jo tėvas, patarinėjęs namo pirkimo klausimu, paprastai įvardino problemą – tuose namuose tiesiog užgyventa, visos jų sienos persismelkusios Uršulės gyvenimu. R. Granauskas apsakyme kalba apie tai, ką žmonės jaučia, bet nebūtinai supranta. Tad tikėtina, kad šios mintys nebūtinai apsilanko žmonių galvose, bet ateina sunkiai suvokiamais jausmais. Sukurti naujus namus yra sunku. Tai lyg iškastą medį persodinti kitur. Kuo ilgiau, kuo giliau įleistos šaknys, tuo sunkiau jos prigyja naujoje dirvoje. Tačiau tai tampa namais, visai nepanašiais į kitus.

Viena iš tarnybų batalione yra budėjimas grupėje. Grupė – tai 3 žmonės, kurie rytais atrakina, o vakarais dalijasi raktus ir užrakina tam tikras patalpas. Yra viena vietelė, kurios raktus visad stengiuos gauti… Tai Šv. Anzelmo koplyčia. Vos žengiu žingsnį vidun, į mane plūstelna ramybė. Per naktinę miglą ten beveik nieko nesimato, vien altoriaus ir tabernakulio siluetai. Jokio žmogaus aplinkui ir žinau, kad, ko gero, bent savaitę joje niekas nesilankys. Bet jausmas niekuo neprimena tuščių namų, nors tai papraščiausio stačiakampio gretasienio formos salė be jokios ypatingos puošybos. Atvirkščiai, jauti, kad kažkas juose nuolatos gyvena. Kažkoks žmogus, kažkas gyvas ir tai kuria tikrą jaukumą, nesumeluotą jausmą, jog esi namuose. Ir taip kiekvieną kartą, vos ten ateinu. Ir ne vien mažutėje koplyčioje. Naktį teko pabūti ir didžiulėje tuščioje Šv. Kazimiero bažnyčioje. Šią vasarą žygiuodami po Suvalkiją beveik kasdieną aplankydavome po skirtingą bažnyčią. Jausmas, jog ten gyvena žmogus, visados aplankydavo.

Ir iš tiesų, bažnyčiose gyvena Žmogus. Pats geriausias jaukiausių namų šeimininkas, kuris laukia kiekvieno mūsų apsilankymo savo namuose. Eidami gatve pamatę atidarytas bažnyčios duris nepraeikime pro šalį, ypač jei Jis beldžiasi į mūsų duris. Nes kas beldžiasi, tam vis vien bus atidaryta. Jam atėjus į mūsų širdį, ten susirinks ir visi kiti. Ir bus visi namie.

Nuotrauka - Davide
25 – paspausk ir pagirk!

Kiti įrašai panašia tema:

Komentarai ( 1 )

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *