Rugilė Kazlauskaitė
2013-03-04

Stengėmės gyventi laisvo žmogaus gyvenimą (I dalis)

Apie Bosnijos karą, koncentracijos stovyklas ir šaltkalvį Teodorą

Gyvendami taikos sąlygomis daugelis iš mūsų pasikliauname savo sveiku protu ir racionalumu. Tikime, kad tai padeda mums nepasiduoti emocijoms, propagandai ir smegenų plovimui. „Kai prasideda karas, „racionalieji“ neretai pridaro pačių didžiausių baisybių. Ta jėga, kuri užvaldo didelę visuomenės dalį, karo metu lengvai pergudrauja protą savo argumentais. Karo sąlygose esant kritinei situacijai žmones „užvaldo dvasia“ – arba geroji, arba piktoji. Mačiau žmonių, kurie net po kelių metų negalėjo suprasti kas vyko: kaip galėjo kaimynas žudyti kaimyną, sūnus motiną … Mačiau ir, rodos, niekuo neypatingų žmonių iki tol gyvenusių paprastą gyvenimą, kurie karo sąlygose sužibėjo neįtikėtinu šventumu gelbėdami kitus ir stabdydami sėjamą blogį.“ – taip pasakojo ateitininkų bičiulis, verslininkas A. Globys, kuris 1998 -2003 metais dirbo ir gyveno Bosnijoje. Jam 1999 metų pavasarį teko tiesiogiai pajusti Kosovo karą kaimyninėje Jugoslavijoje. Tuo tarpu pati Bosnija jau stojosi ant kojų po 1995 metais pasibaigusio Bosnijos pilietinio karo, kuriame tarpusavyje kariavo skirtingų tikėjimų šalies gyventojai: musulmonai, stačiatikiai ir katalikai.

Paklaustas, kas nulemia, kuri dvasia užvaldo žmones, Audrius atsako: „Bosnijos patirtis ir vėlesnis gyvenimas padėjo suvokti, kaip svarbu žmogui yra jo dvasinis gyvenimas, svarbu, kad žmogus visada būtų gyvas savo tikėjime – nuolat priimtų eucharistiją, atliktų išpažintį, reguliariai dalyvautų Šv. Mišiose, kasdien melstųsi. Visa tai maitina žmogų, kad jo siela būtu budri, nuolat gaivinama Šventosios Dvasios. Tik tada kritiniu momentu būsi pajėgus atpažinti tiesos balsą.“

Kaip įvyksta tas lūžis, kuris iš laisvo žmogaus padaro sistemos vergą, niekas tiksliai nežino. Man labai įdomi vieno žingsnio teorija. Pasakojama, kad nacių koncentracijos stovyklose būdavo naudojamas toks metodas: stovyklos darbuotojas būdavo subtiliai įstumiamas į padėtį, kurioje prisideda prie nusikaltimo, pavyzdžiui, grasinamas ir verčiamas nušauna žydą. Visą likusį darbą nudirba jo sąmonė. Pareigūnas nenori pripažinti tos baisybės, kurią padarė, suranda daugybę pateisinimų, kodėl taip elgėsi, arba tiesiog išstumia lauk mintis apie tai. Taip „psichologiškai pasiruošęs“ kitą dieną jis jau gali atlikti ir baisesnį nusikaltimą, ir neilgai trukus jau tampa tuo lojaliu darbuotoju, kuris visą dieną koncentracijos stovykloje grūda žydų vaikus į dujų kameras, o grįžęs žaidžia su savo vaikais kaip geras tėtis. Jo sąmonė išdarkyta. Visa išdarkymo esmė – vienas suklupimas. Po jo laukia arba tikra krikščioniška atgaila dėl baisybės, kurią padarei arba pasileidimas stačiu šlaitu žemyn.

Tačiau ieškodami plaunamų smegenų ir išdarkytų gyvenimų visai neprivalome žvalgytis toli:

„Šią skausmo valandą visi pasižada dar glaudžiau sutelkti gretas apie tarybinę vyriausybę”, – žada įtaigus balsas, o jam pritaria ašarotos fabriko darbininkų akys. Argi sunku šaltkalviui Teodorui užlipti ant scenos ir pasakyti ugningą kalbą, jei už tai jis gaus modernų butą?

Argi nuodėmė jo žmonai nusišluostyti ašarą skaros kampu, jei dėl to ji turės ramų gyvenimą? Ne man atsakyti į šiuos klausimus – tame baisiame skausmo amžiuje aš negyvenau. Tačiau aš vadovėliuose ir atsiminimuose galiu skaityti apie tai, kokios baisios pasekmės gali ištikti šaltkalvį Teodorą, pradėjus kolaboruoti su tais, kuriems nepritaria.

Dėl to ir reikia kiekvienoje akimirkoje gyventi laisvo žmogaus gyvenimą. Niekada nežinai, kada bus tas kritinis momentas ir tavo sielos laisvė bus išbandyta labai baisiu būdu.

(II dalis)

-
Nuotrauka „Bosnijos karas“ iš http://almudun.wordpress.com/2012/11/26/the-bosnian-evacuation-project/
17 – paspausk ir pagirk!

Kiti įrašai panašia tema:

Komentarai ( 5 )

  1. O gal kas galite pasidalinti lietuviškos rezistencijos patirtimi? Mano šeimoje rezistentų nebuvo, bet iš atsiminimų žinau, kad tikėjimas laisvės kovose buvo LABAI svarbus elementas (nors ne visada, Baliukevičius-Dzūkas atrodo, nebuvo labai praktikuojantis; nors moralus).
    Kalbant apie menines interpretacijas – labai stiprus filmas yra “Plonytė raudona linija”, kur būrio vadas vis meldžiasi prieš mūšius, kad Dievas suteiktų jam drąsos neišduoti savo vyrų ir priimti teisingus sprendimus mūšio lauke, paprasčiau tariant, karių skerdykloje…

  2. Aprašytoji vieno žingsnio teorija man susišaukia su kriminologine išdaužtų langų teorija. Jos esmė tokia – kol nenaudojamas pastatas stovi prižiūrėtas (t.y. nebūna išdaužtas nė vienas langas ir pnš.), tol prie jo vandalai nelenda. Tačiau, kai iškuliamas pirmasis langas, gana greitai pastatas toliau pradedamas niokoti su pagreičiu – nelieka kitų langų, laužiamasi į vidų ir t.t. Todėl miestai, kuriuose palaikoma švara ir tvarka, gali džiaugtis mažesniu nusikalstamumu. Ach, tie Kauno ir Vilniaus vaiduokliai.

Leave a Reply to Martynas Pilkis Cancel reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *