Svečias
2014-07-01

Pameluokime sau dar kartą

Teksto autorius Marius Parčiauskas –  politikos mokslų studentas, ateitininkų draugas.

Fatima

„[…] mes išvydome lyg ugnies jūrą, o šioje ugnyje panardintus velnius ir sielas, lyg jos būtų perregimos, juodos ir bronzinės degančios žmogaus pavidalo anglys. Jos plaukiojo toje ugnyje, mėtomos liepsnų, kurios su dūmų debesimis veržėsi iš jų pačių. Jos krito į visas puses lyg žiežirbos dideliuose gaisruose, be svorio ir pusiausvyros, rėkdamos bei staugdamos iš skausmo ir nevilties, dėl ko mes sudrebėjome ir nustėrome.“

Šitaip 1917 m. Fatimoje trims piemenukams apsireiškusi Švč. Mergelė Marija jiems parodė pragarą. Mąstant abstrakčiai juk ne taip ir baisu – turbūt beveik visi mes esame kažką tokio ar net baisesnio matę šiuolaikiniuose siaubo filmuose. Baisu pasidaro mąstant labai konkrečiai – kaip toje ugnies jūroje panardinta paties siela, o dar baisiau – kaip toje ugnyje vienas po kito dega artimieji. O kas, jei tokių nelaimingų sielų šiais laikais daugiau nei kada nors anksčiau?

Jau girdžiu juoką ir priminimą apie didžiausias Bažnyčios įveiktas krizes, apie visus Bažnyčios pergyventus valdovus ir imperijas. Žinoma, Šv. Petro laivas tas bangas įveiks, nes mūsų Viešpats taip pažadėjo. Tačiau tai nepaneigia fakto, jog Bažnyčia ir pasaulis yra gilioje krizėje ir degradacijoje. Mus užtikrino, kad Bažnyčia nežlugs, tačiau pasiuntė ir pragaro viziją – kaip perspėjimą, kad dėl mūsų abejingumo Bažnyčia gali prarasti savo didybę, o tai gali turėti labai konkrečių pasekmių – vis daugiau ir daugiau sielų keliaus į pragarą, nes už jas niekas nesimels ir nekovos. Priminsiu – mąstykime apie konkrečias artimiausių žmonių sielas: gal tai tavoji senelė, tokia geraširdė, bet visa savo gera širdimi nemėgstanti ir burnojanti ant Dievo? Gal tai tavoji mama, taip puikiai atlikusi savo motinišką pareigą, tačiau netikinti amžinybe, todėl nematanti prasmės skirti laiko maldai? Už visas šias sielas buvo per mažai melstasi ir stengtasi – o atsakingi už jas buvome ir esame mes.

Taigi, apie kokią krizę kalbama? Ir kodėl daroma prielaida apie neregėto masto svečių priėmimus pas Liuciferį? Argumentui įrodyti galima pasitelkti JAV pavyzdį. 22% JAV gyventojų save laiko katalikais, iš jų 19% save laiko stipriai atsidavusiais katalikais. Iš tų 19% stipriai atsidavusiųjų 60% nepritaria Bažyčios mokymui apie kontracepciją, 30% nepritaria mokymui apie abortus, 50% pritartų, kad moterys galėtų būti įšventinamos į kunigus, o 2/3 mano, jog gali būti geri katalikai net nepritardami Bažnyčios mokymui. Tačiau dar labiau skaičiai glumina, kai vertinami visi save laikantys katalikais. Net 87% mano, kad kontraceptinių priemonių naudojimas yra pateisinamas, 60% mano, jog abortai yra pateisinami, 57% pritaria tos pačios lyties „santuokoms“, o iš reguliariai lankančiųjų Šv. Mišias tik 57% tiki, kad Šv. Komunijoje yra tikras Kristaus kūnas. Taip pat JAV per dieną padaroma per 3,7 tūkst. abortų.

Verta pažvelgti ir į tai, kaip skaičiai keitėsi laikui bėgant. 1962 m. pakrikštyta apie 1,3 mln. vaikų, o 2012 m. – tik apie 800 tūkst. 1970 m. įvyko apie 470 tūkst. katalikų santuokų, o 2012 m. – jau tik 180 tūkst. 1967 m. buvo apie 60 tūkst. kunigų, o jau 2012 m. – apie 40 tūkst. Per 20 paskutinių metų parapijų skaičius sumažėjo 2 tūkstančiais, kasmet sumažėja po 14 katalikiškų mokyklų. Galite būti tikri, imant beveik bet kurį rodiklį matysime tą patį – didžiulį nuosmukį, nepaisant to, jog bendras gyventojų skaičius per lyginamą laikotarpį labai išaugo. O juk JAV yra ta šalis, į kurią visi lygiuojasi, ji simbolizuoja viršūnę, kurią modernus pasaulis yra pasiekęs. Tad net neverta kalbėti apie Šiaurės Korėją, Sudaną, Nigeriją ir panašias šalis. O kaip pavyzdį pasitelkus Belgiją, Olandiją, Prancūziją, Skandinaviją ir daugelį kitų Europos šalių, ko gero, nusiviltume dar labiau nei dėl JAV (pvz., Prancūzijoje Šv. Mišias lanko tik 9% katalikų).

Aišku, skaičiai parodo tik kiekybę ir neatspindi „kokybės“. Pastarąją gerai apibūdinti būtų taip pat naivu, tačiau tai jau kito straipsnio tema. Dabar verta pabrėžti, jog šį tą mums pasako ir kiekybė: absoliuti dauguma žmonių, tarp jų ir katalikų, nelanko Šv. Mišių, o iš tų lankančiųjų tik pusė tiki realiu Kristaus kūno buvimu (galima tik liūdnai spėti, kiek žmonių reguliariai eina išpažinties), dauguma palaiko abortus, skyrybas ir įvairias „santuokas“. Daugumos šių žmonių sielos, deja, nepasieks dangaus. Tad kai mąstome apie krizę, mąstykime apie konkrečių žmonių sielas, už kurias niekas nesimeldžia ir nekovoja. Šioje situacijoje likti abejingais gali trijų rūšių žmonės: žiaurūs, naivūs arba melagiai. Katalikai, tad pameluokime sau dar kartą.

Nuotrauka priklauso Jan SOLO
6 – paspausk ir pagirk!

Kiti įrašai panašia tema:

Komentarai ( 7 )

  1. Mariau, esi nenaivus katalikas. Laikai tikrai nejuokingi ir melavimas sau yra neleistina “prabanga”. Laikykis pats maldoje ir Adoracijoje To, kuris taip niekinamas – vienas žmogus gali pakeisti daug, jei dirba Dievo darbus kartu su Juo.

  2. Galima sutikti su išdėstytomis mintimis. Lieka klausimas – ką daryti? Norėtųsi sulaukti teksto tęsinio.
    Primenu, kad laikykis.neliberaliai.lt įrašytos tinklaraščio gairės. Viena jų skamba taip:
    „6. Į blogą nerašyk vien apie blogį. Nežlugdyk skaitytojo sukeldamas jam bejėgiškumo jausmą ar pyktį dėl aprašytos visuomeninės opos. Pasiūlyk veiksmą, įkvėpk viltį.“

  3. Man kaip tik atrodo, kad šiais laikais apie pragaro egzistavimą priminti reikia ypač dažnai, nes apie Dievo gailestingumą ir meilę kalbama daug, tačiau nutylima apie į šias sąvokas įeinantį Dievo teisingumą. O graži kita to pusė – artimo meilė, kuri įpareigoja pirmiausia rūpintis sielomis ir materialiais dalykais tiek, kiek jie yra priemonės siekti sielų išganymo. Bet teisinga tavoji mintis, Martynai, visada iškyla tiek kolektyvinio veiksmo dilema, tiek elementarus nežinojimas, kuo galiu prisidėti. Bijau, kad nesu nei ekspertas, nei vedlys, galintis pasakyti, ką konkrečiai daryti, tačiau galiu pabandyti parašyti šiokį tokį tęsinį apie tai. Ačiū už pastabą.

  4. Visa religija pastatyta ant melo, tad ar meluosit mažiau ar daugiau nėra skirtumo :)

    Pragaras gali būt tik pačioje žemėje jei esi girtuoklis, tinginys, ligonis ir t.t.. Po mirties atomai išsiskirsto savais keliais ir joks pragaras nė egzistuot negali. Ar ne laikas išaugti iš fantazijų ir suimt save tvirčiau į rankas?

  5. Patraukli teksto pradžia (1-3 pastraipos) sudomino perskaityti visą straipsnį, o skaičių pilnas vidurys paskatino parašyti komentarą. Įdomi statistika, būtų įdomu sužinoti ir jos šaltinį.

    Šiek tiek atsispirdamas nuo Martyno komentaro noriu pasakyti, kad labai nemėgstu liūdinančių rašinių, nesilaikančių 6-o tinklaraščio gairių priesako (publikuotų ne tik neliberaliai.lt), tačiau visgi šiame straipsnyje radau aiškų ir sau tinkamą veiksmo pasiūlymą – melstis už konkrečių žmonių sielas, ne tik sielotis dėl globalių tendencijų.

  6. Statistika iš “The Official Catholic Directory”, sudaromo pačių JAV vyskupų, tad nei gandai, nei mano išsigalvota :) Ją sužinojau iš Churchmilitant.tv laidų serijos Dispatches, kur ji ir pateikiama iš minėto leidinio. Pačiam jį pavartyti Lietuvoje turbūt galimybės nėra.

    Šiaip turiu pasakyti, kad ne visai pritariu tokiam požiūriui apie pyktį ar liūdesį, nes tiek pyktis, tiek liūdesys gali būti šventi, o kartais vardan paties asmens gerovės jį gali reikėti nuliūdinti, papiktinti ir net įžeisti. Žinoma, techniškai ir tikslingai. Esu įsitikinęs, kad pastaruoju metu šiam blogui būtent ir trūksta šiokio tokio priminimo apie nuolatinę kovą (tiek asmeninę, tiek politinę), pasigedau ir bet kokių užuominų apie krizę (o kaip gali siūlyti konkrečius veiksmus, jei neįrodysi, kam jų apskritai reikia, t.y. krizės egzistavimo). Tačiau gerbiu tinklalapio taisykles ir ateityje atsižvelgsiu į pastabas.

  7. manau, kad labai svarbu tokiomis aplinkybėmis yra draugystės apaštalavimas ir meilė tiesoje. pirmasis reiškia, kad bandai paskatinti savo mylimus žmones atrasti santykį su Dievu. pirmiausiai tam turi pats jį palaikyt gyvą (malda, komunija, artimo meilės darbai, dorybių ugdymasis). antrasis, kad kalbėdamas su kitais turi nė gesinti rusenantį dagtį ir laužyti palinkusias nendres, o įkvėpti žmogų gerumui, parodyti, kad tai, kas iš pradžių atrodo nemalonu (nuo kažko susilaikyti, kovoto su savo egozimu, pasiaukoti dėl kito), iš tiesų yra kelias į laimę, kuriuo Dievas padeda eiti :) daug didžių dalykų nutinka pirmiausiai kasdienybėje, tavo paties širdyje, o po to, ir ten kur esi. pats esu matęs ir radikalesnių atsivertimų, ir palaipsnio Dievo atradimo.
    aktualus ir gyvenimo vienovės klausimas – jei laikai save tikinčiu, kad būtum aktyvus, apžintum tikėjimo tiesas, pagal jas gyventum, jomis vadovautumeis, suprastum (kiek tas įmanoma), kodėl vieni ar kiti dalykai Bažnyčios laikomi netinkamais. jei yra tiesa apie žmogų, ta tiesa yra universali. mūsų pareiga ją kuo geriau pažinti, bet kartu ją ir svarstyti remiantis bendražmogiška patirtimi.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *