Taip jau nutiko – viso pasaulio ir visų laikų žmonės tapo velykiniais. Šis Prisikėlimas palietė mus visus. Šv. Velykų – Kristaus Prisikėlimo – rytas yra turbūt nuostabiausias laikas atsakinėti į klausimą, ko mums trūksta, ko mums dar reikia.
Laikas per šventes nors trumpam sustoja, susitinki savo artimuosius, tiesiog kalbiesi. Aišku, ne visiems tas susitikimas mielas. Tiek daug gyvenimų su didžiuliais skausmais, sulaužytais santykiais, kurie neduoda atsikvėpti – atima galimybę susitikti iš tiesų. Apimti visas patirtis ir pasakyti kažką tokio, kas leistų su visais kartu atrasti save Šv. Velykose – žmogaus didžiausio džiaugsmo ir Vilties šventėje – yra rimtas iššūkis. Vis dėlto pabandykime tai padaryti ir šiais metais.
Iš mandagumo gali pasakyti, kad man tikrai nieko nereikia, nieko netrūksta. Tačiau kasdien vis tik tenka kautis su tuo poreikių sąrašėliu širdyje. Gaila, kad šiandien ekonominiai poreikiai ima viršų. Jie turi kažkokią paslaptingą galią – visiškai užimti protą ir gyvenimą, nepaisant to, kaip gerai šiuo požiūriu gyventum. Be abejo, reikia pripažinti, kad ekonominiai rūpesčiai yra teisėti.
Ir vis dėlto, brangieji, aiškiai suprantame, kad žmogus, taip sakant, gyvas ne vien duona… Ko trūksta mums šiandien, yra visai nesunku pastebėti. Žmogui negera būti vienam, tačiau jam dar blogiau būti vienam, kai šalia yra pilna kitų žmonių, ypač, kai tie žmonės yra artimiausi, net šeimos nariai, tavo vyras, ar tavo žmona. Sakytum, kad Šv. Velykos, kaip ir visos kitos šventės tada tampa tik agonija – dekoratyvinių buvimu vienoje vietoje, tačiau nebūnant kartu. Tai yra tikras skausmas, žiaurus ir alinantis. Čia galite sudėti kiekvienas savo neramumus, kurie Jūsų nepalieka ir švenčių metu, gal tik pridengiami po šventiniais rūbais.
Žinia, kuri mus pakelia virš viso šito, kuri mums duoda ne tuščią viltį apie tai, kad tuoj prasidės pavasario išpardavimai ir bus geriau, yra tai, kad Jėzus Kristus būdamas tikras Dievas ir tikras žmogus prisikėlė iš numirusiųjų! Net, jeigu Tu tuo ir netiki, Tavęs neaplenkia šis Prisikėlimas. Jėzus čia padaro taip, kad daugiau niekas nebeliktų vienas, kad kiekvienas žmogus turėtų kelią iš savo skausmo į susitikimą. Savo kančiose mes esame sutikti Kristaus ir šį rytą svarbiausia tai, kad Jis mus ne tik sutinka, bet veda į Prisikėlimą.
Kad ir kurią iš žinojimo kaukių būtum pasirinkęs, gili tiesa krapšto kiekvieno iš mūsų širdį: „Meilės pergalė bus paskutinis pasaulio istorijos žodis“[1]. Šį Kristaus Prisikėlimo rytą mes tiesiog privalome sukaupti drąsą ir atsiliepti į kvietimą bendradarbiauti. Šiandien yra ta diena, kurią švęsdami jau galime prisidėti prie galutinės Meilės pergalės pasaulio istorijoje. Štai ko mums dar reikia.
Drąsos susitikti ir būti!
Kristus mums šviečia ir Jis tikrai prisikėlė! Aleliuja!
[1] Ratzinger J., Jėzus iš Nazareto. Nuo įžengimo į Jeruzalę iki Prisikėlimo, Katalikų pasaulio leidiniai, Vilnius, 2011, 226 p.
Fra Angelico paveikslas Noli me tangere21 – paspausk ir pagirk!