Santa Kančytė
2012-06-25

Kodėl man atrodė, kad yra kažkas bendro tarp Nedo Flanderso ir pal. Jurgio Matulaičio, ir kodėl taip nebeatrodo

Povilai Paukšteli, skiriama specialiai tau

Nugalėk blogį gerumu!

Kai pirmą kartą išgirdau šį šūkį, mažų mažiausiai nusivyliau – žmogus, kurį man sakė esant didų tautos vyrą, pasirinko šūkį, kuris man kažkuo priminė Nedą Flandersą, taikų susitaikymą su aplinka bei minkštumą ar net ištižimą.

Reikia sutikti, kad anuo metu buvau gana kvaila šitaip galvodama, bet mano jaunas amžius galėtų būti argumentas gynybai, jei už kvailumą kas teistų. Tuomet neatkreipiau dėmesio, kad šiame šūkyje kalbama apie kovą su blogiu, nes be kovos nėra pergalės. Vien šūkyje skambantis kvietimas kiltį į kovą gali atkirsti visus bandymus palaimintąjį vaizduoti kaip rezignuojantį prieš tikrovę. Geriau pagalvojus, toks šūkis turėtų versti susigūžti Dažną Šiandienos Kataliką, kuris purtosi arba atsako švelnia šypsena į bet kokį kvietimą kovoti su blogiu, nes – – kaipgi galima kovoti, jei reikia visus mylėti, o tai reiškia nieko nesmerkti, o tai reiškia geriau nekalbėti apie tai, kas bloga (ir galbūt kas gera), kad neįžeistum ar neįskaudintum artimo, kuris labai nusimintų, jei sužinotų, kad laikai jo nuomonę (dar baisiau – poelgį!) neteisingą (žr. Rugilės įrašą). Reikalas kovoti su blogiu palaidotas kažkokiam atgyvenų kapinyne kartu su geroje kompanijoje netariamais žodžiais, tokiais kaip inkvizicija ar Kryžiaus karai. Reikia ne kovoti, – atkakliai švelniai šypsodamasis sakytų šis Dažnas Šiandienos Katalikas, – o mylėti. Čia svarbu žodžiui meilė nesuteikti pernelyg aiškios prasmės, pasitenkinant aptakia švelnių jausmų nuojauta.

Žodžiai kovoti-nugalėti-blogis-gėris-mylėti šiandien pasižymi gerokai išblukusiomis reikšmėmis, tad nenuostabu, kad ir palaimintojo arkivyskupo šūkį Vince malum in bono iš pradžių neteisingai supratau kaip meilia šypsena palydimą pasidavimą tikrovei. Juk galiausiai, kas tas gerumas? Kaip lengva atgrasyti jaunuolį nuo Bažnyčios, Jurgį Matulaitį – žmogų, kuris turėtų jam būti autoritetas – vaizduojant kaip minkštakūnį, romiomis akimis. Romios akys nėra savaime blogas dalykas, blogai tik tuomet, kai tėra vien jos be darbščių rankų, lengvo ir žvalaus žingsnio, išmintingos burnos. Be Matulaičio romių akių, ką dar apie jį žinojau?

Žinojau, kad jis buvo geras, geras, labai geras vyskupas, liepęs blogį nugalėti gerumu, toks geras, kad tapo palaimintuoju ir gal netgi vieną dieną bus paskelbtas šventuoju. Taigi žinojau mažai. Tiesa, dar girdėjau jį sirgus kažkuria tuberkuliozės forma. Ir tai viskas. Ko aš nežinojau?

Nežinojau, kad būdamas dar visai jaunas kunigas Lenkijoje su bičiuliu suorganizavo dešimtis tūkstančių žmonių įtraukusį darbininkų judėjimą, o vėliau ir Lietuvoje buvo vienas socialinio judėjimo pradininkų: Kaune 1909 metais jo organizuoti socialiniai kursai darbininkams, kartu su jų išjudinta socialine katalikų veikla, buvo viena priežasčių, kodėl vėliau Lietuvos darbininkija buvo tokia atspari socialistų bei bolševikų idėjoms, jau žinodama, kad vienas aštriausių to meto klausimų gali būti sprendžiamas ne tik komunistiniu, bet ir krikščioniškuoju būdu.

Nežinojau, kad Jurgis Matulaitis, Vilniaus arkivyskupas, visaip ujamas, puolamas ir šmeižiamas, popiežiui pasiūlė šventinti vyskupu vieną uoliausių savo skundikų, jauną lenkų dvasininką, idant šis būtų paskirtas jam pagalbininku. Nežinojau, jog, nors ir turėdamas galimybę, nesitraukė iš Vilniaus per visus karus ir neramumus. Būdamas Ganytojas nenorėjo palikti tų, už kuriuos buvo atsakingas. Visgi vėliau pats atsisakė vyskupo sosto, pamatęs, kad toks poelgis geriausiai pasitarnautų Bažnyčiai.

Nežinojau, kad būtent jo įkvėpti studentai, grįžę iš Petrapilio dvasinės akademijos, Vlado Jurgučio (Lito tėvo) bute tarėsi, kaip būtų geriausia organizuoti ir ugdyti katalikišką, inteligentišką ir dirbti Lietuvai nusiteikusį jaunimą. Taip gimė mylima Ateitininkija.

Nežinojau, jog be marijonų vienuolijos atgaivinimo, daugelio kitų pertvarkymo, pal. Jurgis įvairiais būdais prisidėjo prie jaunųjų inteligentų – dvasiškių ir pasauliečių – kartos įkvėpimo ir nukreipimo, šitaip Lietuvoje reikšmingai prisidėdamas prie tautinio, socialinio ir dvasinio atgimimo. Girdėjau sakant, kad vyks. Matulaitis dvidešimtame amžiuje Lietuvai buvo tas pats, kas vysk. Valančius devynioliktajame. Tik menka nauda iš tokio palyginimo, nes ką mes žinome apie Valančių? Kad jis buvo geras, geras, labai geras. Parašė Palangos Juzę.

Tai kaip su tuo šūkiu? Pirma, blogis yra. Antra, su juo reikia kovoti. Trečia, jį tegalima nugalėti gerumu. Tačiau gerumas ir yra toji kova. Tai realus veikimas ir visada – auka. Ką darė Matulaitis? Jis buvo be galo gražių, romių akių, sakytumei, jauno veršelio. Tačiau jis visą savo gyvenimą skyrė atkakliai kovai, kuri reiškėsi nenuilstamais (tai nereiškia, jog jis nepailsdavo) darbais: vardan darbininkų, vardan jaunimo, vardan Lietuvos, vardan Bažnyčios, vardan jauno lenkų kunigo, kuris uoliai jį skundė Vatikanui – visur, kur tik Arkivyskupas matė skverbiantis visa apnuodijantį blogį.

-
Nuotrauka iš katalikai.lt
20 – paspausk ir pagirk!

Kiti įrašai panašia tema:

Komentarai ( 2 )

  1. Puikus pavadinimas, labai masinantis. Gražiai atskleista kovos galia slypinti Palaimintojo šūkyje. Tik Santos vis ilgi straipsniai. Daugoka vienu kąsniu. Geriau dažniau, bet trumpiau (bent man būtų)

Leave a Reply to Paulius Cancel reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *