Warning: preg_match(): Compilation failed: invalid range in character class at offset 4 in /home/afwebadmin/domains/blogas.ateitis.lt/public_html/wp-content/plugins/lightbox-plus/classes/shd.class.php on line 1384
Warning: preg_match(): Compilation failed: invalid range in character class at offset 4 in /home/afwebadmin/domains/blogas.ateitis.lt/public_html/wp-content/plugins/lightbox-plus/classes/shd.class.php on line 1384
Warning: preg_match(): Compilation failed: invalid range in character class at offset 4 in /home/afwebadmin/domains/blogas.ateitis.lt/public_html/wp-content/plugins/lightbox-plus/classes/shd.class.php on line 1384
Warning: preg_match(): Compilation failed: invalid range in character class at offset 4 in /home/afwebadmin/domains/blogas.ateitis.lt/public_html/wp-content/plugins/lightbox-plus/classes/shd.class.php on line 1384
Warning: preg_match(): Compilation failed: invalid range in character class at offset 4 in /home/afwebadmin/domains/blogas.ateitis.lt/public_html/wp-content/plugins/lightbox-plus/classes/shd.class.php on line 1384
Warning: preg_match(): Compilation failed: invalid range in character class at offset 4 in /home/afwebadmin/domains/blogas.ateitis.lt/public_html/wp-content/plugins/lightbox-plus/classes/shd.class.php on line 1384
Warning: preg_match(): Compilation failed: invalid range in character class at offset 4 in /home/afwebadmin/domains/blogas.ateitis.lt/public_html/wp-content/plugins/lightbox-plus/classes/shd.class.php on line 1384
Warning: preg_match(): Compilation failed: invalid range in character class at offset 4 in /home/afwebadmin/domains/blogas.ateitis.lt/public_html/wp-content/plugins/lightbox-plus/classes/shd.class.php on line 1384
Warning: preg_match(): Compilation failed: invalid range in character class at offset 4 in /home/afwebadmin/domains/blogas.ateitis.lt/public_html/wp-content/plugins/lightbox-plus/classes/shd.class.php on line 1384
Warning: preg_match(): Compilation failed: invalid range in character class at offset 4 in /home/afwebadmin/domains/blogas.ateitis.lt/public_html/wp-content/plugins/lightbox-plus/classes/shd.class.php on line 1384
Warning: preg_match(): Compilation failed: invalid range in character class at offset 4 in /home/afwebadmin/domains/blogas.ateitis.lt/public_html/wp-content/plugins/lightbox-plus/classes/shd.class.php on line 1384
Warning: preg_match(): Compilation failed: invalid range in character class at offset 4 in /home/afwebadmin/domains/blogas.ateitis.lt/public_html/wp-content/plugins/lightbox-plus/classes/shd.class.php on line 1384
Warning: preg_match(): Compilation failed: invalid range in character class at offset 4 in /home/afwebadmin/domains/blogas.ateitis.lt/public_html/wp-content/plugins/lightbox-plus/classes/shd.class.php on line 1384
Warning: preg_match(): Compilation failed: invalid range in character class at offset 4 in /home/afwebadmin/domains/blogas.ateitis.lt/public_html/wp-content/plugins/lightbox-plus/classes/shd.class.php on line 1384
Warning: preg_match(): Compilation failed: invalid range in character class at offset 4 in /home/afwebadmin/domains/blogas.ateitis.lt/public_html/wp-content/plugins/lightbox-plus/classes/shd.class.php on line 1384
Warning: preg_match(): Compilation failed: invalid range in character class at offset 4 in /home/afwebadmin/domains/blogas.ateitis.lt/public_html/wp-content/plugins/lightbox-plus/classes/shd.class.php on line 1384
Warning: preg_match_all(): Compilation failed: invalid range in character class at offset 4 in /home/afwebadmin/domains/blogas.ateitis.lt/public_html/wp-content/plugins/lightbox-plus/classes/shd.class.php on line 700
Warning: Invalid argument supplied for foreach() in /home/afwebadmin/domains/blogas.ateitis.lt/public_html/wp-content/plugins/lightbox-plus/classes/shd.class.php on line 707
Warning: preg_match_all(): Compilation failed: invalid range in character class at offset 4 in /home/afwebadmin/domains/blogas.ateitis.lt/public_html/wp-content/plugins/lightbox-plus/classes/shd.class.php on line 700
Warning: Invalid argument supplied for foreach() in /home/afwebadmin/domains/blogas.ateitis.lt/public_html/wp-content/plugins/lightbox-plus/classes/shd.class.php on line 707
Marius Parčiauskas – politikos mokslų studentas, ateitininkų draugas
Visai neseniai atsidūriau keistoje situacijoje: kalbant su bendrakursiu auditorijoje, staiga kalba pasisuko apie Bažnyčios mokymą ir pradėjau jam pasakoti su tuo susijusius dalykus. Iki tol kalbėjęs gan garsiai, dabar pritildžiau balsą, lyg pasąmonėje gėdydamasis, jog ir aplinkiniai tai girdės. Žinoma, tik vėliau pradėjau sąmoningai apmąstyti šį savo, tada atrodžiusį natūralų, veiksmą.
Pamąstykime kartu. Vaikai mokyklose gali keiktis, kiek tinkami, net pačiais bjauriausiais žodžiais, ir tai jau nieko lyg ir nebestebina. Bet įsivaizduokime nuostabą klasės draugų veiduose, jei staiga vienas jų persižegnotų ir pradėtų melstis – kad ir tyliai. Nieko nestebina, jei diskutuodamas su dėstytoju paskaitoje, studentas remiasi skaitytais mokslininkų ar sociologų darbais, bet kada nors pabandykite pasiremti Šv. Tomo Akviniečio žodžiais ir, geriausiu atveju, iš savo dėstytojo sulauksite politkorektiškos šypsenos. O kas dėtųsi auditorijoje, jei diskusijos metu pasakytum, jog tai, ką teigi, yra teisinga todėl, kad taip teigia Bažnyčia? Tai būtų visiška tiesa, tačiau tiesa šiais laikais mažai kam įdomi. Įdomi diskusija. Vardan diskusijos. Bet sugalvojau dar geriau – įsivaizduokite reakciją, jei sugalvotumėte universitete padaryti rimtą pristatymą apie angelus. Taip, apie tuos pačius, kuriuos aprašo Šv. Tomas Akvinietis ir kurie saugo kiekvieną iš mūsų. Scenarijus „menininkų“ grupėje: bendrakursiams bus įdomu klausyti, nes, jų žodžiais, jie mėgsta fantastiką, lavinančią vaizduotę. Scenarijai kitose grupėse: būsite išjuoktas arba politkorektiškai apžmeižtas senamadišku, tamsiu ar „reakcingu“.
Visa tai stebėtinai primena grynojo marksizmo viešpatavimo laikus. Sovietmečiu vyravusią cenzūrą iš esmės galima vadinti virtuvine kultūra. Mąstyk, ką nori, bet jokiu būdu nesakyk to viešai. Virtuvėje prie taurelės gimdavo geriausi anekdotai apie tuometinę valdžią, kuriuos vyresnės kartos žmonės dažnai pasakoja ir dabar, bet reikėjo atminti vieną paprastą „tiesą“: kas įvyksta virtuvėje, lieka virtuvėje.
Dar labiau šį panašumą paaiškina aukščiau minėti du bendrakursių reakcijos scenarijai. Marksas teigė, jog religija yra opiumas liaudžiai, ja tikintys vadovaujasi senais prietarais, o būsimojoje komunistinėje visuomenėje tokiems prietarams, žinoma, vietos nebus. Argi nepanašu į masinį šiuolaikinės visuomenės „pomėgį“ katalikų tikėjimą vadinti pasaka, senamadišku ir atgyvenusiu reikalu, o kunigus, pasisakančius kad ir prieš homoseksualų „santuokas“, vadinti reakcingais radikalais? Du bendrakursių reakcijos scenarijai – tai dvi dažniausios reakcijos rūšys visuomenėje: vieni į religiją žiūri kaip į pasaką, tačiau priima, jog kiti yra tikintys, nes „kiekvienam savo“. O antrieji (aktyviausieji) kovoja su tokiais „prietarais“ klijuodami radikalų, tamsuolių, nevispročių etiketes. Vienintelis skirtumas tarp sovietmečio ir dabartinio ateizmo ideologijų – tuomet už viešai reiškiamą netinkamą nuomonę grėsė Sibiras, o dabar, atrodytų, fiziškai nebegresia niekas. Vadinasi, minėta virtuvinė kultūra kuriama nebe brutalia jėga, bet žymiai subtiliau. Galima sakyti, jog tiesiogiai ji net ir nekuriama – subtiliai esame skatinami ją sukurti patys. Ir sukūrėme. Nereikėjo nė grasinti, mes pabijojome didžiausios šių laikų tragedijos – būti marginalais ir atskirtaisiais.
Popiežius Leonas XIII yra pasakęs, jog „katalikai yra gimę kovai“. Bet kad kovotum, turi žinoti, kas tavo priešas. Tebūna jis ta nelemtoji virtuvinė kultūra. Ir kovoti čia teks ne su kuo kitu, o tik su savo pačių šešėliais. Tik su savo pačių baime atsidurti „užribyje“. Tebūnie paskelbti dezertyrais tie, kurie pritildys balsą kalbėdami apie Katalikų bažnyčios mokymą, kurie nusigręš nuo savo misionieriškos pareigos prieš Dievą tokiu katalikybei nelengvu laiko tarpsniu. Atminkime, kiek šventųjų minime, kurie pelnė Dievo malonę savo misijomis į tolimus pagoniškus kraštus ir juose patirta kankinio dalia. Šiandien nebereikia keliauti taip toli – dažniausiai reikalingiausia misija yra į savo draugo ar artimojo sielą.
nuotraukos šaltinis - familymwr31 – paspausk ir pagirk!
Taip, keista, kaip vieni autoritetai (pvz., įvairūs ekonomistai ir specialistai) laikomi tinkamais cituoti, o kiti (pvz., moralės klausimus gvildenantys Bažnyčios atstovai) linkstami tildyti.
Vis dėlto, tikintiesiems labai svarbu išmokti aiškiai ir racionaliai formuluoti savo pažiūras. Nes jei katalikybėje yra tiesos, ta tiesa turi būti žmogiškai universali ir protu pažini visiems :)
Bullshit as always, Mariau.
pasirodo, kad yra žmonių, kuriems virtuvinė kultūra brangiau už protingą mąstymą :)
Bėda ta, kad kovodamas visada labai rizikuoji tapti tuo, su kuo kovoji.
Bėda ne ta, kad kovodamas visada labai rizikuoji tapti tuo, su kuo kovoji. Atvirkščiai, tik per kovą esi priešingoje pusėje – reiškia kovoji. Kol kovoji – negali tapti savo priešininku. Nekovodamas ir tampi vienu iš tų, kurie nemato prasmės, o prasmė ir yra kova. Taškas.
Šiaip jeigu jau nuosekliai, mes visi toje pačioje baloje – visi turim ydų ir pirmiausiai didžiausi priešai esame patys sau. Nemanyčiau, kad tikslas ir visa ko prasmė yra kova. Tai tik priemonė, kurią, visada ir pirmiausiai reikia taikyti savo vidiniam gyvenime.
“Bullshit as allways” – yra etiketės kabinimas be argumentų. O diskusija neįmanoma, nes vadovaujamasi skirtingais atramos taškais. Kai vadovaujiesi Filosofija ir logika, kuri ieško tiesos, tai gali bandyt diskutuot, bet kai vadovaujiesi “mano nuomonė – tiesa”, tai diskusija neturi prasmės ir yra bereikalingas laiko gaišimas.
Todėl siūlyčiau kreipti mintį ne į diskusiją, o į liudijimus. Liudyti, kad besimeldžiantys ir laiminantys žmonės yra laimingesni, nei tie, kurie klijuoja etiketes ir žemina.
Palauk, palauk, gerbiamas tt, tai atsakykite kokia gyvenimo prasmė?
Prasmingas gyvenimas :)
Abstraktu ir netikra. Aš galvojau, kad katalikui, jei tokiu save laikote, svarbiausia patekti į Dangų, t. y. būti išganytam. O būti išganytam, reiškia turėti tikėjimą. Turėti tikėjimą – tai yra Dievo dovana, o tai kas yra Dievo dovana – tuo reikia dalintis. Kitaip tariant gyvenimas suteiktas tam, kad kuo daugiau sielų atvestum į tikrąjį tikėjimą – į Katalikų Bažnyčią, jog jos nukeliautų į Dangų. O tai niekaip negali vykti kitaip, o tik per kovą. Pavyzdžiui, pradėk bet kuriam netikinčiam draugui kalbėti apie Dievą. Kas bus? Jis iš karto piktai žiūrės į tavo pasakymus ir tave atstums. Bet ar gali būti taip, kad jie su džiaugsmu priims šią žinią ir dar labiau klausinės? Ne. Todėl tai ir yra kova, dvasinė kova už žmogaus sielą: “gyvenk arba mirsi”. Vadinasi, realiai gali mirti tik kovodamas. Štai, kas yra gyvenimo prasmė. Gražios dienos. ;)
Mielas Liūte, nežinau, kodėl mano pasisakyme įžvelgei prieštarą savo paties mintims. Tiesiog sakau, kad “kovos” retorika netinka tarpusavio santykiams vertinti. Nes tada yra draugai ir priešai. Nors yra vienintelis priešas – nuodėmė.
Pirmiausiai kaunamės už savo sielą ir apaštalaujame su savimi. Tai yra labai būtina. Visiškai neteigiu, kad nebūtina dalintis Gerąja Naujiena su kitais. Ar kad vienas dalykas (kova su savo ydomis) įmanomas be kito (dalinimosi tikėjimu su kitais). Tiesiog atkreipiu dėmesį, kad iš mano patirties, daug lengviau priešus matyti aplink ir savo veiksmus nukreipti į išorę, taip apleidžiant vidinį gyvenimą.
Liūtui:
https://www.youtube.com/watch?v=bfAFQ-ER2Bw
Na, taip dabar turiu sutikti, kad kova gali būti priemone, bet kita vertus tai nereiškia, jog kovoti – reiškia kariauti su kardais, pakėlus skiauterę. Nors galimas ir toks variantas. Kovoti – tai reiškia, skleisti tikėjimą ir būti Dievo kariu dvasiniame lygyje. Tai viskas.
Ir ačiū už gražią dainą. ;D
Pratęskime mintį apie tapimą tuo, su kuo kovoji. Štai paradoksas – savimi pačiu tampi tada (ir tik tada), kai pradedi kovoti su savimi.
Kova reiškia susidūrimą/konfrontaciją. Konfrontacija reiškia, kad yra kovos laukas, kur ta konfrontacija vyksta. Kovos laukas (kaip ir žaidimo laukas plačiąja prasme) suponuoja taisyklių buvimą. Aišku, galima sakyti, kad taisyklės neužrašytos, tad neegzistuoja ar pnš., bet paprastai konfrontuojantiems jos gali būti aiškios be jokių užrašymų. Arba pats kovos laukas su savo apribojimais jas primeta. O jei žaidi pagal tas pačias taisykles (kitaip tariant, kovoji), panašėji.
Geriausi krepšininkai žaidžia skirtingose komandose. Vis tik visi drauge vieni prieš kitus kovodami jie tampa panašūs savo meistryste. Ir vadinamoji laikmečio krepšinio mada apima visus krepšininkus (tik pažiūrėkit, kaip jie žaidė tą žaidimą seniau).
Kovotojas neturi pramušinėti sienų su kakta. Kovotojas gali jas peršokti.
Antra bėda su Mariaus išsakytu požiūriu yra ta, kad, spėčiau, žodis „kovoti“ šiuo metu yra kitokios reikšmės, nei anuo metu. Žodžių prasmės su laiku kinta, todėl cituodami senus tekstus visada rizikuojame.
Praeito komentaro pradžioje palikau klaidą, o komentarų neleidžia taisyti. Na, supratote ir taip.
Martynai (darau prielaidą, kad M.P. reiškia Martynas Pilkis), ir norisi tau atsakyti, ir ne. Diskutuoti tarpusavyje galima ir reikia, bet liūdna, jei net katalikams kovos sąvoka sukelia tiek daug nuostabos. Nesuprantu, kas daugiau mes esam, jei ne Dievo kariauna, kovojanti už pirmiausia savo, o po to ir kitų sielų išganymą? Man rodos, Peteris Kreeftas teisingai pastebėjo, kad iki išganymo arčiau tiems, kurie dega aistra, kad ir nukreipta į neteisingą tikslą, negu tiems, kurie turėdami visas galimybes praktiškai tapti šventaisiais, pasirenka visišką abejingumą ir apatiškumą. Turėkim tai omeny. Ir dar turėkim omeny, kad mūsų Viešpačiui labiausiai plyšta širdis dėl tų, kuriems trūksta tiek nedaug, o jie vis dėlto pasirenka klaidingą kelią. Kovokim, bičiuliai ir kolegos. Ir nebijokime tarnauti Dievui jo kariaunos gretose.
Geros įžvalgos, Martynai.
Malonu, kad atsakei, Mariau.
Visų pirma, turbūt ir pats supranti, kad tai keblokas klausimas, nors pats ir pasirenki užimti labai aiškią poziciją. Manau, kad dabar diskusija linktų į antrą jos klausimą – t.y. ar žodis „kova“ man ir tau, ir P. Kreeftui, ir Leonui XII reiškia tą patį. Turbūt ir pats įtartum, kad ne. Kitas dalykas, sekant Kristaus pėdomis savo požiūrius reikia pamatyti Kristaus gyvenimo šviesoje. Jei nori apie kovojimą padiskutuoti tokiame lygmenyje – rašyk. Aš pats į tokias diskusijas per greitai nueiti nesu linkęs, nes tada būna sunku tikrai diskutuoti, kadangi atrodo, kad ginčyjiesi su Jėzumi. O, be to, tam reikalingos ir gilesnės Raštų žinios.
Kitas dalykas, kodėl „degimas aistra“ būtinai siejamas su kovojimu? Ar negalima degant aistra padėti, įkvėpti, dirbti, kurti, statyti, tiesinti, raginti, turtinti? Tiesiog veikti! Sakai, galėtume būti kovos žmonės. Galbūt galėtume ir jau esame. Ir gal netgi dar geriau būtų būti veiklos žmonėmis! Su veiklia meile visuomeniniame gyvenime juk tiek daug būtų galima padaryti. Jeigu styguotumėmės ir veiktume – su aistra, kaip tu ir rašai – galėtume daug sienų pereiti, net nekovodami.
Štai pažiūrėk į visus TSPMI jaunuosius darbiečius, konservus, liberalus ir dar visus jaunuosius kitus. Argi žiūrint iš šono jie visi ne panašūs? Nors nuolat vieni su kitais kovoja.
Pabaigai. Šv.Paulius antrame laiške timotiečiams greta sustato kovą ir bėgimą („Iškovojau gerą kovą, baigiau bėgimą, išlaikiau tikėjimą.“ 2 Tim 4, 7). Galbūt tai galėtų mums pateikti minčių kovos temai. Iš savo kuklios bėgimo patirties žinau, kad net norint kitą aplenkti, bėgdamas tu gerai žinai ir jauti, kad kovoji ne su juo. Kovoji su savo tingumu, lėtumu, nuovargiu, bevališkumu. Taip, perveikęs visus šitus dalykus aplenksi tą žmogų priekyje. Bet galiausiai tai laimėjai kovą ne prieš jį, o prieš tuos dalykus. Ir štai jūs abu draugai, jūs abu nubėgote gerą bėgimą, iškovojote gerą kovą. Mūsų priešas ne iš šio pasaulio.
Man rodos, Martynas ištaiso straipsnio polinkį koncentruotis į kovą prieš, papildydamas kova už (kai pats žodis „kova” įgyja kiek kitą reikšmę. Svarbu, pirmiausia, ne žinoti, kas yra priešas, bet matyti, koks yra kovos tikslas). Geras straipsnio papildymas.
Atsiprašau, kad gal kiek akivaizdžius dalykus surašiau. Viskas jau buvo pasakyta.
Ačiū už pastabas, jos reikalingos. Nesidėsiu daugiau už jus žinąs, tuo labiau, kad teisingai pastebėta Martyno, nesinori jaustis lyg diskutuojant su Jėzum.
Tik pora pastebėjimų: Lino akcentas labai geras, pirmiausia yra kova UŽ. Už sielų išganymą, žinoma. Tad ši kovos sąvokos pusė nekito ir negali kisti (jei kis, tai su mūsu tikėjimu jau bus tikrai kažkas negerai). Bet, mano manymu, kova UŽ visada yra ir kova PRIEŠ. Kariai realiame mūšio lauke turėtų kovoti UŽ tai, ką myli, o ne iš neapykantos, bet kovojant UŽ jiems tenka kovoti PRIEŠ kitą pusę. Tik ne iš neapykantos, o iš meilės. Ši kovos sąvokos pusė (kova PRIEŠ) istoriškai kito. Pavyzdžiui, pirma teko kovoti su kokiais albigiečiais ar katarais, po to su reformacija, vėliau su marksizmu ir pan. Tad kova yra ir kintanti, ir ne. Kova UŽ visais laikais visiems katalikams buvo viena ir ta pati. Kova PRIEŠ kito. Bet mąstant dar giliau, kova PRIEŠ visada buvo kova su šėtonu (reikia atsiminti, kad jis realus), tik su skirtingomis jo apraiškomis, skirtingais jo veikimo metodais. Tad negaliu pasakyti, kaip įmanoma kovoti UŽ, nekovojant PRIEŠ. Nereikia manyti, kad aš kalbu apie kovą realiu kardu ar kažką panašaus. Akivaizdu, kad turiu ir turėjau omeny dvasinę kovą. Tik visko trumpame straipsnelyje nesurašysi :) Su Dievu!