Marius Parčiauskas
2015-01-05

Civilizacinis pilietinis karas: katalikiško fronto apybraiža (I)

jeep-altar-mass-WWII

Karai vyksta ne tik dėl politinės valdžios, bet ir dėl to, kaip bus valdoma, kokiais religiniais ar moraliniais principais bus remiamasi, taip Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute skaitytoje paskaitoje teigė kun. Edmundas Naujokaitis. Tokius karus kunigas vadina civilizaciniais arba kultūriniais konfliktais ir teigia, kad jie gali būti kovojami tiek tarp skirtingų civilizacijų, tiek ir vienos civilizacijos viduje (pilietiniai konfliktai). Vakarai, pasak jo, būtent ir kenčia nuo civilizacinio pilietinio karo, kuriame dėl dominavimo kovoja Vakarų civilizaciją sukūrusi katalikiškoji kultūra ir įvairios, siekiančios katalikybę išstumti bei sugriauti, ideologijos ar kryptys (pvz., liberalizmas, komunizmas). Šioje vietoje kunigas pabrėžia nepaprastai svarbų faktą: „Katalikiškos civilizacijos kaip tokios jau seniai nebėra. Paskutinė jos liekana buvo Austrijos-Vengrijos imperija. <…> Tai yra faktas ir su tuo reikia susitaikyti. Bet yra katalikiškoji kultūra, kuri yra labai stipri <…>. Įvairiu lygmeniu ta katalikiškoji kultūra toliau turi kovoti dėl kultūrinės hegemonijos Vakarų civilizacijoje“. Būtent šis pastebėjimas mums gali padėti apsibrėžti ne tik, kokią kovą kovojame abstrakčiame lygmenyje, bet ir iš ko šis lygmuo susideda, t.y. už ką turėtume kovoti savo kasdienybėje.

Atsiras teigiančių, jog to negalime vadinti karu, nes jame nemiršta žmonės. Suprantama, karo sąvokos išplovimas nujautrina kalbėjimą ir mąstymą apie karą, o tai yra vienareikšmiškai bloga pasekmė, tačiau šiuo atveju tai ir yra tikrų tikriausias karas, nei kiek šios sąvokos neišplečiant. Žinoma, tai yra pirmiausia kova dėl sielų, iš pirmo žvilgsnio neatnešanti fizinių aukų. Net jei tai būtų tiesa, užtektų pasiremiant Peteriu Kreeftu ir šv. Tomu Akviniečiu atsakyti, jog ne siela yra kūne, bet kūnas sieloje, todėl kovos dėl sielos išganymo pralaimėjimas yra ne ką mažesnė tragedija nei kulkos pašautas kruvinas kareivio kūnas. Tačiau vien tokio atsakymo neužtenka, nes šis karas, pirmiausia siekiantis sielų, galiausiai atneša ir kaip niekas kitas daug fizinių kančių ir mirčių. Juk tiek Pirmasis, tiek Antrasis pasauliniai karai praktiškai buvo Europos pilietiniai karai, kurių būtent tokių, kokius teko išgyventi, nebūtų buvę, jei vis dar būtų buvusi gyva katalikiška civilizacija. Jų nebūtų, jei ne šią civilizaciją griovusi Didžioji Prancūzijos revoliucija ir sekęs Apšvietos amžius, kurio atgimusį kūdikį, vardu Eugenika, visu ūgiu matome ir dabar – nuo 1980 metų abortų būdu nusinešusį jau daugiau nei 1 milijardą ir 320 milijonų gyvybių. Jei ne Apšvieta, pagimdžiusi Adamą Smitą ir taip pat kaip jis žmogų suvokusį Karlą Marksą, nebūtų buvę bolševikinės revoliucijos, o galiausiai ir sovietų vykdytų genocidų. Visa tai leidžia suprasti, jog šis civilizacinis pilietinis karas yra karas iš esmės – pats žiauriausias, pats masiškiausias, koks tik įmanoma.

„Turime kovoti dėl valgio, aprangos, muzikos, meno, teisinės kultūros, filosofinio palikimo“, ragino kun. Naujokaitis. Iš esmės tai paaiškina, iš ko gi susideda abstrakčiai jau mūsų apibrėžtas karas. Akivaizdu, jog šiame kare nėra aiškaus fronto (aiškų frontą turi nebent minėtos šio karo pralaimėjimų pasekmės), nes jis yra visur, kur pažvelgsi. Privalome kovoti ne tik dėl galimybės laisvai išpažinti savo tikėjimą bei veikti pagal savo sąžinę, ne tik dėl liturgijos šventumo ar katalikybės apsaugojimo nuo neteisingo jos traktavimo, bet ir dėl visiškai kasdienių dalykų: aprangos, muzikos, valgio ir t.t. Tai nereiškia, kad egzistuoja kažkokia „katalikiška“ apranga ar „katalikiškas“ valgis. Tai reiškia, kad turime puoselėti laikyseną, atitinkančią katalikišką pasaulėvoką: aprangą, kuri neatskleidžia apie moterį visko dar prieš ją užkalbinant; muziką, kurios žodžiai lengvabūdiškai negarbina šėtono ir pragaro (pvz., AC/DC daina „Highway to Hell“); valgį, kuris mūsų kūno – Šventosios Dvasios šventovės – nepaverčia šiukšlių dėže ir t.t. Verta rimtai savęs paklausti, kokie katalikai(-ės) esame, jei į šv. Mišias ateiname su nieko nedengiančiais sijonais ar plaukuotas kojas demonstruojančiais šortais, po jų einame valgyti į greito maisto užkandinę, kurioje valgome ne maistą, bet laboratorijose užaugintą ir visą pelno bei nesulaikomo greičio kultūrą simbolizuojantį šlamštą, o galiausiai nueiname šokti į klubą pagal muziką, kurioje garbinama visa tai, kas griovė ir griauna katalikybę bei mūsų civilizaciją: neatsakingas seksas, skyrybos, kontracepcija, abortai, žudymas, narkotikai, prostitucija, gėjų „santuokos“, bukas materializmas ir t.t. Katalikais mus padaro ne vėliau prieš miegą sukalbėta „Tėve mūsų“, bet atitinkamas gyvenimas, buvimas pavyzdžiu kitiems, ta „žemės druska“, kuria Jėzus pavedė mus būti. „Visi tai daro“ nėra argumentas, nes visi tai ir daro todėl, kad savo metu buvo pralaimėta daug mūšių. Kitaip sakant, katalikybės pralaimėjimo pasekmę naudojame kaip argumentą, kuris esą turėtų pagrįsti, kodėl taip gyvename ir nekovojame dabar. Tokiame argumente yra tiek pat logikos, kiek sovietams okupavus Lietuvą, imti šlovinti komunizmą todėl, kad dauguma taip daro. Dauguma taip ir daro todėl, kad savo metu buvo pralaimėta kova, o kovojusieji mūsų pusėje buvo išskersti. Todėl, kad vėliau beveik nebeliko, kam kovoti. Logika paprasta: arba vergiškai prisitaikome prie mūsų mylimą (?) tikėjimą nugalėjusio slibino taisyklių, arba šias taisykles kuriame patys. Jei renkatės pirmąjį variantą, bent jau rinkitės jį ne dėl to, kad vienu metu mylite katalikybę ir slibiną. Slibinas gyvus valgė Jūsų protėvius, o Jūs katalikybės, deja, nemylite. Ir slibino ne.

Laukite tęsinio.

Nuotraukos šaltinis http://thecatholicbeat.sacredheartradio.com/
12 – paspausk ir pagirk!

Kiti įrašai panašia tema:

Komentarai ( 3 )

  1. Nežinau, iš kur man natūraliai kyla pasipriešinimo jausmas skaitant šį straipsnį. Galbūt nepakankamai žavi forma (o išdėstytoms mintims reikėtų labai patrauklios formos).
    Aš manau, jog sau paprieštarauji, teigdamas, jog nėra katalikiškos kultūros. Mat visa likusi pastraipos dalis tik ją ir bando nusakyti (tai kultūra, kuri nuosekliai kyla iš katalikiškos pasaulėžiūros ir su ja dera).
    Vis prisimenu šv. Pauliaus laišką (1 Kor 10, 23-33), kuriame jis moko, kad krikščionys gali („sąžinės labui nieko neklausinėdami“, t.y. Paulius to daryti neragina, bet ir nedraudžia) valgyti nuo aukų pagonių dievams atlikusią mėsą, nebent grėstų papiktinimas. Nemažas klausimas, ar tu, Mariau, sakai tą patį.
    Kalbu ne todėl, kad man neįtikėtinai patiktų šortai. Neįtinka man autoriaus nuotaika.
    Tad noriu pabaigti mintimi apie formą. Tiesakalbiai yra reikalingi žmonės, tačiau jų tiesumas turi būti kažkuo paremtas. Galbūt autoritetu, galbūt meile degančiu žvilgsniu. Kuo paremtas šio straipsnio tiesumas?

  2. Linai, kur rašiau, kad nėra katalikiškos kultūros? Citavau kun. Naujokaitį, kuris teigia, kad seniai nebelikę katalikiškos civilizacijos (manau, kad dėl to nesiginčysi), bet būtent ir yra likusi katalikiškoji kultūra (čia svarbi civilizacijos ir kultūros skirtis), kuri kovoja su įvairiomis kitomis kryptimis. Vėliau norėjau pabrėžti, kad tai nereiškia, jog yra kažkoks maistas, kurį turėtų valgyti, ar rūbas, kurį turėtų nešioti visi katalikai, bet reiškia tai, kad vienu metu negali daryti dalyko, prieštaraujančio katalikiškai pasaulėvokai (tai reiškia, pavyzdžiui, kad neapibrėžta, ką rengtis, bet apibrėžta, kam apranga skirta ir ką ja turėtume norėti pasiekti), o vakare tyliai pasimeldus ramiai miegoti manant, kad gyveni katalikišką gyvenimą. Tai yra tiesiog noras būti tokiam kaip visi, o aš teigiu, kad šis “visi” pastaruoju metu dažniausiai yra giliai nekrikščioniškas.

    Galbūt suprantu, iš kur kyla tavo natūralus pasipriešinimas, tačiau nedrįsiu spėlioti. Tik noriu pasakyti, kad aiškaus argumento neįskaičiau, tik išreikštą priešpriešą. Tai nėra blogai, tačiau aš net nesijaučiu parašęs kažką kontraversiško ir man atrodo, kad argumentais manųjų argumentų nenuginčysi. Ne todėl, kad parašiau stipriai ar įtikinančiai, bet todėl, kad neabejoju šių argumentų teisingumu. Forma yra kitas dalykas ir ja abejoti galima. Parašiau tai, dėl ko labai nerimauju ir išgyvenu. Nesu nei autoritetas, nei pavyzdys, tačiau esu pakankamai pergyvenęs visus šitus dalykus, kad suprasčiau, kaip giliai nesuderinami su katalikišku gyvenimu jie yra. O rašymo į šį blogą apskritai nelaikau saviraiška, nes man tai yra laiko švaistymas. Idealiu atveju norėčiau, kad straipsniai padėtų kitiems žmonėms apmąstyti tikėjimą ir atrasti savo vietą jame. Jei to viltingai nesitikėčiau, tai visai nerašyčiau.

  3. Nuoseklus, taiklus ir puikus komentaras. Vienintelis netikslumas: aš nebandžiau užuomina pasakyti, kad tinklaraščio veikla turi būti tik saviraiška. Padėkime vieni kitiems, tik stenkimės dėl klausančių.
    Viliuosi, kad teisingai supratai mano mintį apie „paremtą tiesumą“.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *