Tomas Taškauskas
2013-02-12

Benediktas XVI: popiežius, puikiai pasirinkęs savo vardą

Vakar popiežius Benediktas XVI paskelbė, kad dėl senatvės vasario pabaigoje palieka Romos vyskupo sostą ir Bažnyčia turės rinkti naują vadovą. Apmaudžiausia, kad ši naujiena sulaukė daugiau dėmesio nei įprastiniai Bažnyčios vadovo pasisakymai tikėjimo ir moralės klausimais.

Iš dalies tai suprantama – žiniasklaida gyvena aktualijų ritmu, kurį diktuoja įvykiai. Pvz., JAV žiniasklaidos tyrimų centro parengta apžvalga rodo, kad tenykštė žiniasklaida per pastaruosius penkerius metus daugiausiai dėmesio skyrė dviems dalykams – Benedikto XVI vizitui į JAV 2008 m. (31%) ir vietiniam pedofilijos skandalui (18%). Kitoms popiežiaus kelionėms taip pat teko nemažai žiniasklaidos dėmesio (17%).

Mažiausiai dėmesio JAV žiniasklaidoje susilaukė Benedikto XVI pasisakymai aktualiais visuomenės gyvenimo klausimais (1%), pvz. apie abortus ir tos pačios lyties asmenų santuoką. Bet suprantama ir tai – žiniasklaida neturi jokio tiesioginio įsipareigojimo skleisti Kristaus žinią pasauliui.

Daug skaudžiau tai, kad popiežiaus indėlis per mažai įvertintas pačių tikinčiųjų – o juk Benediktas XVI yra popiežius, puikiai pasirinkęs savo vardą („benedictus“ išvertus iš lotynų kalbos reiškia ne tik „palaimintas“, bet ir „geras kalbėtojas“).

Ryt prasideda Gavėnia – susikaupimo ir pasirengimo šv. Velykoms laikas. Tikriausiai daug kas jau turite savo pasiryžimus. Galbūt verta taip pat perskaityti ir paskutinę Benedikto XVI žinią Gavėnios proga, kad išgirstume tai, ką pasitraukdamas jis nori mums pasakyti:

Visas krikščioniškasis gyvenimas yra atsakas į Dievo meilę. Pirmasis atsakas yra būtent tikėjimas, kuriuo nuostabos bei dėkingumo kupinas žmogus priima negirdėtą už mus pirmesnę ir mus skatinančią Dievo iniciatyvą. Tikėjimo „taip“ žymi mūsų visą gyvenimą pripildančios ir jai prasmę suteikiančios šviesios draugystės su Viešpačiu pradžią. Bet Dievui neužtenka to, kad mes priimame jo besąlygišką meilę. Jis mus ne tik myli, bet ir trokšta mus patraukti prie savęs, perkeisti taip giliai, kad kartu su šventuoju Pauliumi galėtume pasakyti: „Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus“ (Gal 2, 20).

 -
Vitražo nuotrauka priklauso  drp.
18 – paspausk ir pagirk!

Kiti įrašai panašia tema:

Komentarai ( 9 )

  1. Yahoo rimtumu negarsėja. Vienas iš internetinių žiniasklaidos priemonių didžiausių iššūkių yra nesubulvarėti :)

    P.S. Jei kam iš šio įrašo skaitytojų popiežiaus atsistatydinimas pasirodė netikėtas, siūlau pasiskaityti vieną amerikiečių biblisto Scott Hahn komentarą (angliškai), iš kurio aiškėja, kad kai mažai žinai apie žmogų, tai ir atrodo netikėti jo veiksmai…

    Back on April 29, 2009, Pope Benedict XVI did something rather striking, but which went largely unnoticed.
    He stopped off in Aquila, Italy, and visited the tomb of an obscure medieval Pope named St. Celestine V (1215-1296). After a brief prayer, he left his pallium, the symbol of his own episcopal authority as Bishop of Rome, on top of Celestine’s tomb!
    Fifteen months later, on July 4, 2010, Benedict went out of his way again, this time to visit and pray in the cathedral of Sulmona, near Rome, before the relics of this same saint, Celestine V.
    Few people, however, noticed at the time.
    Only now, we may be gaining a better understanding of what it meant. These actions were probably more than pious acts. More likely, they were profound and symbolic gestures of a very personal nature, which conveyed a message that a Pope can hardly deliver any other way.
    In the year 1294, this man (Fr. Pietro Angelerio), known by all as a devout and holy priest, was elected Pope, somewhat against his will, shortly before his 80th birthday (Ratzinger was 78 when he was elected Pope in 2005). Just five months later, after issuing a formal decree allowing popes to resign (or abdicate, like other rulers), Pope Celestine V exercised that right. And now Pope Benedict XVI has chosen to follow in the footsteps of this venerable model.

  2. Popiežiaus pasitraukimas iš šventojo sosto gali būti regimas dvejopai: kaip tinginystė arba kankinystė.

    Manau, kad per populiariąją pasaulietinę žiniasklaidą vilnija pirmoji šio žingsnio interpretacija, kad popiežius “pavargo”, “nenori būti našta”, “nori ramiai praleisti senatvę” ir pan. Galbūt netgi tokiu požiūriu bus pasiremta pasisakant už eutanaziją.

    Visgi jaučiu, kad tokiame Šventojo Tėvo sprendime yra gili kančia, labai savita ir mums nepažįstama.

  3. Taiklūs pastebėjimai, Pauliau. Kiek kalbėjau su savo pažįstamais praktikuojančiais katalikais, jie laikosi dar geresnės požiūrio perspektyvos – ir per tokį Benedikto XVI sprendimą veikia Šv. Dvasia. Mano pirmas subjektyvus įspūdis buvo “kaip išmintingai pasielgė popiežius” esamose aplinkybėse. Labai įspūdingas jo atsistatydinimo pareiškimas, iš kurio matyti, kad Benediktas XVI buvo ne ką mažiau maldingas už charizmatiką Joną Paulių II.

  4. Galvojau, dar suspėsiu šį tą parašyt apie B XVI atsitraukimą, bet deja deja.

    Galiu tik vienu įspūdžiu staigiai pasidalint. B XVI pasitraukimas suveikė daug labiau, nei visi ES metai, skirti Aktyviam senėjimui. Suveikė į kitą pusę. Parodė, kad senas nebus jaunas, kad ir kaip norėtų, nors ir kaip apsimestų. O tai mūsų civilizacijoj į paraštę stumiama mintis. Viskam savas laikas.

    Į B XVI veiksmą reikia žiūrėt ne tik kaip į popiežiaus ar kunigo veiksmą, bet ir tiesiog kaip į seno žmogaus veiksmą. Ir viltį, kad Kristaus Bažnyčios vairininkas ateity irkluos tvirtai.

    Iš Europos Komisijos feisbuko puslapio:

     

     

  5. Martynai, tokią pat nuostatą santykyje su tikrove labai taikliai formuluoja ir prancūzų filosofas B. Vergely: “Suvokimas, jog nėra nieko neįmanomo, nustums į šalį ribos prielaidą. Nejaučiant ribos, niekas mūsų neapsaugos nuo Įstatymo diktatūros ir įsitikinimo, jog viską įmanoma įteisinti. Niekas mūsų neapsaugo nuo mokslo diktatūros ir nuo įsitikinimo, jog viską įmanoma sukurti. Užuot klausę gamtos, kuri, pasak Montaigne`o, yra švelnus kelrodis, mes paklusime mokslo ir įnorių diktatui. Biologinių ribų egzistavimas tarnauja kaip apsauga nuo žmogaus diktato žmogui. Jei mes atmetame, kad egzistuoja koks nors Autoritetas, nustatantis mums ribas, mes pasmerkiame save begalinio nihilizmo diktatui.”

  6. Aš labai dėkingas popiežiui už jo nuveiktus darbus ir norėčiau, kad jie būtų tęsiami.
    Žinoma, jo sprendimas žmogiškas, bet racionalumas, nauda, efektyvumas ir pan. nėra tie dalykai, kurie būtų svarbiausi katalikų bažnyčiai… Jei, kaip skelbiama, tokiais motyvais vadovavosi popiežius priimdamas sprendimą, mane tai šiek tiek liūdina.

    Nemanau, kad popiežius nusprendęs eiti iki galo būtų peržengęs filosofo B. Vergely aprašytą ribą:)

    “Popiežius Bažnyčią valdo galva, o ne ligotomis rankomis”. – Jonas Paulius II

  7. Va taip ir būna, kai pradedam apie garo variklį ir baigiam apie išmaniuosius telefonus kalbėt… :)

    Vitalijau, nesakyčiau, kad popiežiaus sprendimas vien labai žmogiškas, kad jis vien racionaliai įvertino, kiek gali būti naudingas Bažnyčiai ir pasitraukė. Ar skaitei jo “atsistatydinimo” kalbą? Man panašu, kad tai nuolankiai Dievo valios maldoje ieškančio žmogaus sprendimas, todėl ir vadinu jį išmintingu.

    Vergely citatą skyriau ne popiežiaus veiksmui įvertinti, o Martyno įkeltai nuotraukai, kuri neblogai ES ideologiją iliustruoja. Bėda su ES tam tikrom nuostatom, kad jos elementariai prieštarauja žmogaus prigimčiai. Senas žmogus nėra jaunas ir nieko čia nepakeisi. Apie tą patį tikrovės diktatą, tik kiek kitokiame kontekste kalba ir Vergely.

    P.S. Labai įdomu palyginti Benediktą XVI su Jonu Pauliumi II. Vienas pažįstamas įdomiai įvertino. Sako, Jonui Pauliui II žiniasklaida ir visuomenė netgi darė spaudimą atsistatydinti. O jis net ir labai ligotas liko savo poste. Benediktas XVI, kiek pamenu, nuolat buvo kaltinamas galios siekimu, siekiu Bažnyčiai grąžinti politinę įtaką. O štai jis ima ir nuolankiai pasitraukia. Išvadas pasidarykit patys :)

  8. Kaip bebūtų, bet tikriausiai visiem sužinojus apie atsistatydinimą, trumpam kažkas suvirpėjo širdyje. Toks jausmas, kuris aplanko netekus kažko. Bent jau man taip atsitiko :)

    Gal per daug žmonių pasiliko tik prie šio jausmo ir racionaliai nesupranta Benedikto sprendimo. Bet vis tik atrodo, kad popiežius kažkaip atliepia juose. Tai jau labai daug.

    Kas šauniausia, kad turėsime didį užtarėją maldoje: “Kiek tai liečia mane, taip pat ir ateity norėsiu iš visos širdies maldai skirtu gyvenimu tarnauti Šventajai Dievo Bažnyčiai.” (Benediktas XVI) :)

Leave a Reply to Paulius Cancel reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *