Santa Kančytė
2011-12-05

Apie laiką

Mano rankinis laikrodis taip garsiai tiksi, jog vieną naktį net bandžiau pakišti jį po pagalve – vis tiek girdėjosi.

Šio – pirmojo – savo įrašo ateitininkų tinklaraštyje juodraštį turėjau jau gal prieš mėnesį. Norėjau rašyti apie laiką ir keletas tuo metu aktualių įvykių visai tiko pradėti tokią temą. Pavyzdžiui, Vėlinių šventė, kuri neįkyriai, bet nuolat mums primena apie kiekvieną žmogų anksčiau ar vėliau ištiksiančią laiko pabaigą; arba visuotiniai žaidimai su laiku, kurie tada vyko: „Na, o dabar visi pasukim laikrodžio rodyklę atgal. O dabar laikykim šį šeštadienį – pirmadieniu, o tą pirmadienį – šeštadieniu.“

Tačiau dabar tokios naujienos jau mėnesio senumo – o tai mūsų pasaulyje yra labai labai seniai. Taip seniai, kad būtų mažų mažiausiai neskoninga nuo jų pradėti savo pirmąjį įrašą. Nuo ko tada pradėti, jei noras kalbėti apie laiką dar neišblėso?

Iš tiesų šis mėnesį trukęs uždelsimas pagaliau sutvarkyti šitą tekstą yra pavyzdys pats savaime. Kas nutiko? Iš esmės – nieko. Kaip ir kiekvienas studentas, žingsniavau dideliais žingsniais nuo vienos Mirties linijos prie kitos. Nebuvo laiko. Atrodė, kad nebuvo laiko, iš tiesų – tai jis buvo, sukapotas nedideliais gabalėliais, Mirties linijomis, ir įveikus vieną, netolimoje ateityje kas nors nubrėždavo kitą.

Šitaip gyvendamas anksčiau ar vėliau pradedi jaustis taip, tarsi laikas tave išdūrinėtų. Jis – kaip horizontas, kurį matai kažkur tolumoje, už visų Mirties linijų, tačiau niekaip nepriartėji.

Toks išdurtas pasijunti dėl vis gilėjančio supratimo, kad nesi savo laiko šeimininkas. Bet kaip suprasti šį nebuvimą savo laiko šeimininku? Yra paprastas ir sudėtingesnis atsakymai.

Paprastasis tiesiog reiškia tai, jog nesugebi tinkamai dėlioti savo laiko, ir tau neužtenka jo tam, kad padarytum viską, ką norėtum.

Sudėtingajam paaiškinti vertingas anglų eseisto G. K. Čestertono pateiktas pavyzdys apie žmogų, kuris labai greitai lipa kopėčiomis ir džiaugiasi savo pasiektu lipimo progresu, bet nėra tikras – niekada gal apie tai ir nepagalvojo – ar kopėčios yra atremtos į tą namą, kurio viršų jis nori pasiekti. Šis pavyzdys atskleidžia visai kitokią nebuvimo savo laiko šeimininku prasmę:

Kartais labai daug laiko praleidi, ką nors darydamas, tiek daug, kad nelieka laiko pagalvoti, ką turėtum daryti. Čia toks įdomus paradoksas: net jei įvaldytum labai modernias laiko menedžmento technikas, ir išmoktum miegoti it koks Edisonas tris valandas per parą, padalintas į 6 lygias dalis (tai vadinama polifaziniu miegu), tokiu būdu sugebėdamas per dieną (ir naktį) padaryti labai daug darbų, gali būti, kad tiesiog labai greitai lipi kopėčiomis, atremtomis ne į tą namą.

Tiesą sakant, klausimas apie tai, ką turėčiau su savo laiku daryti, yra sudėtingesnis, ir galbūt rečiau užduodamas, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Taip yra, todėl, kad jo neįmanoma atsakyti, prieš tai neturint atsakymų į kitus du klausimus – Pranas Dovydaitis pirmame Ateities numeryje, juos pavadino pamatiniais – „Kuo mes save vadiname ir kodėl?“ ir „Ką aplink save matome?“,- klausė jis.

Bet atsakymų į šiuos klausimus paieškoms iš tikrųjų reikia turėti laiko. Netgi labai daug laiko. Tačiau jo vieno neužtenka. Pirmiausia reikalingas – gyvas pasaulėžiūrinis rūpestis. Bet šį pasaulėžiūrinį rūpestį šiandien labai sunku pavadinti gyvu – jis toks senas, kad net jo iškamšos muziejuose pašalintos iš ekspozicijų salių. Pats žodis pasaulėžiūra (priešingai nei žodis laikas) beveik niekada nėra sutinkamas modernaus žmogaus žodyne.

Juozas Girnius „Ideale ir laike“ kalba apie tris pagrindines priežastis, kodėl pasaulėžiūrinis rūpestis prislopsta arba kartais ir visai nusibaigia paprasto žmogaus gyvenime:

  • Anti-pasaulėžiūrinė pozicija (tai dažniausiai iš materializmo, pozityvizmo ir panašių filosofinių stovyklų ateinanti pozicija, kuri, tam tikra prasme, yra pasaulėžiūrą neigianti pasaulėžiūra).
  • Žmogus tiesiog niekada nėra susimąstęs apie tai, kokia jo pasaulėžiūra, ir tai, jog ją reiktų gilinti. Gali būti, kad jis net nežino tokio žodžio. Tai nereiškia, jog jis neturi jokios pasaulėžiūros, tiesiog principai, kurie vadovauja jo veiksmams, yra nereflektuoti, ir jis jais vadovaujasi dažnai pats to nesuvokdamas.
  • Pasaulėžiūros gilinimas teoriškai laikomas svarbiu uždaviniu, bet praktiškai prieš akis vis dega naujos Mirties linijos, o laiko tokiems atidedamiems klausimams kaip pasaulėžiūros gilinimas vis nelieka.

Įdomiausia, kad tokia laiko nebuvimo situacija yra būdinga ne tik asmeniniam, bet ir politiniam gyvenimui. Tik tada kopėčiomis lipa ne vienas žmogelis, o visa valstybė ar dar didesni dariniai. Pavyzdžiui:

  • Nėra laiko svarstymams, apie nacionalinių valstybių teisės į suverenumą ir efektyvaus ES veikimo santykį, kai į duris jau visai garsiai baladojasi dar viena krizė, o kai kurių kvailučių Sąjungos sesučių nesupratingumas kiša pagalius į ES vežimo ratus. Juk tokios krizės akivaizdoje, nėra laiko žaisti su suverenumu, kai daug paprasčiau tiesiog protingosioms priimti sprendimus už ne tokias protingas / nesusipratusias valstybes. Tokioje situacijoje glaudesnė Sąjunga (t.y. dalies valstybių suvereniteto atidavimas viršvalstybiniams ES sprendimų priėmimo organams) – vienintelis būdas išeiti iš krizės su kuo mažesniais nuostoliais[1. Lino Kojalos „Kelias  ES krizės – valstybės vaidmens menkinimas?“].
  • Nėra laiko ginčams dėl to, kas ar kokios yra žmogaus teisės – ginčytis dėl to, kai visame pasaulyje daugybės žmonių teisės pažeidžiamos – o gal įvairioms grupėms apskritai nebuvo suteiktos – tik tuščias laiko gaišimas, ar net nepateisinamas žmogiškas nejautrumas. Užuot ginčijusis dėl to, kas yra, o kas nėra žmogaus teisė, geriau tiesiog jomis rūpintis. Tai lemia begalinį žmogaus teisių sąrašo plėtimąsi, ir vis dažnesnes skirtingų teisių kolizijas.
  • Pasaulėžiūrinio rūpesčio nebuvimas dažnai slypi už kalbėjimo, apie pragmatišką politiką. Jos siekti dažnai skatina Lietuvos socialdemokratai ir kiti sprendimų „čia ir dabar!“ reikalaujantys politikai.

Kas slypi už tokio laiko nebuvimo – nesąmoningas nesupratimas, apie pamatinių klausimų („Į kokį namą atremtos kopėčios?“) svarbą nuoširdžių politikos darbininkų galvose, ar sąmoningas pasaulėžiūrinių klausimų vengimas, kad būtų patogiau vykdyti pasaulėžiūrinę politiką, pridengus ją neutralumo ar pragmatiškumo rūbu – svarbus klausimas, turintis kilti piliečiui, besirūpinančiam, kur plaukia laivas, kuriame ir jis sėdi.

Kas slypi už mano laiko trūkumo – naivumas ar tingumas – svarbus klausimas man. ♦

Nuotrauka priklauso Uzbecka
1 – paspausk ir pagirk!

Kiti įrašai panašia tema:

Komentarai ( 7 )

  1. M. Heidegger’is, kuris ne tik įvedė sąvoką ,,rūpestis”, bet savo laiku buvo ir J. Girniaus dėstytojas, sakytų, kad be net pati ta pasaulėžiūra ne tiek svarbi, kaip platus rūpestis – rūpestis žmogumi, kuris laiko kopėčias, pradėjusia tręšti namo siena, pavargusiomis savo kojomis. Dažniausiai pasaulėžiūros išpildymas atitinka rūpestį, tai šiokia tokia prasme – sinonimai: vienas žodis apibrėžia ką mes matome aplink, kitas – ar vis dar esame jautrūs tam, ką matome. Tik išsiugdžius jautrumo įgūdžius galima žengti žingsnelį link ideologijos.

  2. Taip. Tik dar svarbu pastebėt, kad pasaulėžiūra ir ideologija nėra tas pats. Gali gyventi be ideologijos, tačiau ne be pasaulėžiūros. Ideologija kaip pagalba pasaulėžiūrai įgaut aiškesnį ir geriau suvoktą pavidalą.
    O pats jautrumas yra sudėtingas reikalas. Tai irgi pasaulėžiūros dalis. Ir klausimas, kas pirmiau (jautrumas ar pasaulėžiūra, ar dar kažkas) nuskęsta filosofinėse žodžių žaismėse.

  3. Pačios sąvokos ,,ideologija” ir ,,pasaulėžiūra” yra filosofinės kategorijos. Ateitininkai tarsi prisiima patį neutraliausią ir plačiausią suvokimą, tačiau apie savo pasaulėžiūrą šneka tik per ideologijos apraiškas. Todėl manau, kad kai kuriais kartais žvilgsnis į pasaulį neįpareigoja būti rūpestingam (jautriam) vien dėl to, kad tai netelpa ideologijos rėmuose. Tokiu atveju reikėtų pirmiau kreipti dėmesį į savo jautrumą, o ne prisirišti prie požiūrio.
    S. Kierkegaard’as skatindamas atlikti ,,tikėjimo šuolį” pabrėžia, kad tavo pasaulėžiūra neturi būti kliūtis rūpintis Dievu, kuris nėra pasaulyje. Ištikus Jobo daliai, visas žmogiškas stuburas juk laikosi tik ant valios būti jautriu/rūpestingu/,,besiskundžiančiu” (čia A. Maceinos žodžių žaismas).

  4. „Ideologija“ filosofinė. Bet „pasaulėžiūra“, mano akimis, yra tiek pat filosofinė kategorija kiek kiekvienas žmogus yra filosofas.
    Vis tik kyla klausimas, ką reiškia būti jautriam. Ar geram, teisingam ir panašiai. Ideologija įpareigoja tuo rūpintis tam (t.y. tiems žodžiams) suteikdama savas prasmes. Vienam žmogui eutanazija gali būti jautru, kitam nelabai.
    Gal žodis „budrumas“ (ar budėjimas) labiau tinka?

  5. Matai, jei atsiriboti nuo kiekvieno žmogaus asmeninio kelio ir stengtis apibrėžti bendrą vidurkį per dorybes bei charakterio ugdymą – ,,budrumas” tinka. Žmogus nebūna išblaškomas kitų išsakytų nuomonių ir tyliai ramiai lipa savo kopėčiomis, kurios atremtos į teisingą namą.
    Tačiau jei kyla klausimai dėl namo teisingumo, kur atsakymo į juos ieškoti? Ir jei jie kyla ne iš pagiežingų ,,moderniai” gyvenančių žmonių replikų, bet visiškai natūraliai, vidinė abejonė? Argi tada nežvelgsi į dalykus, kurie tave paliečia asmeniškai – išsiskyrę tėvai, ne visada logiškai besielgiantys išpažinčių klausytojai, abejingai į tikėjimą žvelgianti mylimoji… Ta pati eutanazija turi būti pasverta ne kaip argumentų rinkinys ,,už ir prieš”, bet pats jautriausias įsiklausymas į šios problemos keliančius išbandymus savai pasaulėžiūrai.
    Šia prasme ,,pasaulėžiūra” tampa filosofine kategorija – jos atvėrimas neįmanomas be rūpestingumo aplinkinių keliamoms problemoms. Didžiausios valios reikia ne apsibrėžti kokia yra tavo pasaulėžiūra ir ja nuosekliai sekti iki pat šventojo titulo, bet pripažinti, kad gali įžvelgti kodėl kai kam eutanazija yra gera ir teisinga.

  6. Jei pasaulėžiūra yra žiūrėjimas į pasaulį, tai negali tiesiog atsitverti nuo kažkokių to pasaulio problemų, nes tada tai būtų nebežiūrėjimas. Todėl galvoju, jog pasaulėžiūroje yra jautrumas (t.y. siekis apimti rūpestį pasauliu kaip visuma, tačiau nepervertinti savo vaidmens svarbos jame ir tiesiog padaryt geriausia, ką gali).
    Keli gerų klausimų, Martynai, ačiū už tai. O geri klausimai, kaip žinai, didžia dalimi yra neatsakomi klausimai. Na, bent jau man šį vakarą neatsakomi :)
    Tik norėčiau pastebėt, kad įžvelgiant kodėl kažkas kažkam gera, reikia nepamiršt ir to, kas apskritai yra Gera, nes kitaip nuo pasaulėžiūros turėtume leistis tik į žmogėžiūrą.

    Egziuperi rašė:
    „Ir jei tu leisi veistis tarakonams, — man tarė tėvas, — tuomet rasis tarakonų teisės, kurios akivaizdžios. Ir atsiras giesmininkų, kurie tau juos pašlovins. Ir jie tau dainuos, kokia didelė tarakonų, kuriems gresia išnykimas, patetika.

    Būnant teisingam, — man tarė tėvas, — tenka pasirinkti. Teisingam arkangelui ar teisingam žmogui? Teisingam žaizdai ar sveikam kūnui? Kodėl turėčiau klausyti to, kuris atėjęs šneka man savo dvoko vardu? “

  7. Gali atsitverti nuo problemų, kada tavo pasaulėžiūra yra ideologija. Tai yra plačiai įsivyravę ir man atrodo, kad tik nedidelė dalis žmonių yra apėmę pasaulį it visumą. Be rūpesčio žiūrime ne į patį pasaulį, bet į kažkokią reklamų ir sąmokslo teorijų mišinį. Gyenimo visumos dalių nereikia naikinti ar tarp jų pasirinkti – taip pat negali pasirinkti kuri tavo kūno dalis geresnė: ranka ar koja.
    Ačiū Tau irgi, patinka man diskusijos. Ir labai savitas kampas – mažiau Tomistiškas, labiau Augustiniškas. Jis ir tetroško pažinti tik ,,sielą ir Dievą” – žmogų ir jo priežastį.
    Kitą vertus, ,,jei ranka trukdo tau įžengti į dangaus karalystę, nusikirsk ją” parodo, kad labiau reikia stengtis gydyti save. O tai yra iš tiesų Gera – vis atsisakyti tų dalykų, kurie trukdo šventėjimui.

Leave a Reply to Martynas Pilkis Cancel reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *