Linas Braukyla
2014-02-10

Apie fragmentišką žinojimą ir nuoseklumo džiaugsmą

broken-glass

 

Neseniai teko atsitiktinai užtikti kažkokios filosofijos paskaitos konspektą. Tai buvo paskaita apie zombius: jei jie mąstytų, kaip jie mąstytų; jei jie sudarytų visuomenę, kuo jų visuomenė remtųsi, kokias filosofines problemas mums sukelia jau pats zombių buvimas ir panašiai. Mane filosofijos mokė kitaip: nuosekliai dėstant minties raidą, grąžinant apeitus ar užmirštus, bet neišspręstus esminius žmogiškus klausimus, pasakojant apie pagrindinių bandymų pateikti atsakymus pasekmes. Jei jau tokiu metodu daug kas gali piktintis (juk galėjome žiūrėti filmus!), tai egzamino pakaktų iššaukti ir tų žmonių isterijai: tai buvo tiesiog greitas mintinai išmoktų dalykų užrašymas. Ar zombiai įdomiau?

Įdomu, netgi žavu apipinti zombius filosofinėmis sąvokomis ir sekundę pasidžiaugti savaime iškylančiais paradoksais. Lygiai kaip malonu kartais nudažyti žolę violetine spalva arba tiesiog nusikeikti kalbant apie solidžius best online casino dalykus. Bet, kaip turbūt ryškiausiai nurodo paskutinis pavyzdys, tai lyg riebios spurgos – ilgainiui save sunaikinantis malonumas, vertas būti, bet tik kaip išimtis.

Mūsų žinios gresia likti tik fragmentiškos, tai natūrali mūsų gyvenimo ritmo lemiama kryptis. Tačiau protinga ir būtina visuomet sukurti natūralumui atsvarą. Ne tam, ši užgožtų natūralumą, bet kad papildytų jį tuo, ko šis stokoja. Kaip organizacija papildo bendruomenę, o skaistumas lytiškumą. Vadinasi, dabar reikalinga nuolatinė pastanga jungti dalis į visumą, tiek suteikiant paskiroms nuogirdoms kontekstą, tiek susiejant faktus su principais, tiek atveriant naujus horizontus siauram minties ratui. Fragmentiškumą turi papildyti nuoseklumas.

Ar provokuojančios, trumpos ir skandalingos žinutės gali praplėsti minties ratą? Jei galėtų, sensacingas rašymas būtų pateisinamas. Bet netikiu, kad gali. Kitaip „Humoro klubo” šmaikštuoliai tiesiog evakuotų beprotnamius, nes imtų ir išsprogdintų visų ten esančių napoleonų ir kleopatrų tapatybes. Mąstysenos virsmas yra sudėtingas procesas ir tik išpuikėlis mano, kad pavadindamas kaimo žmogų runkeliu jam padeda. O kaip mano, taip ir daro, bet tai nėra gerai.

Nuoseklumas dažnai, kartais pagrįstai, kaltinamas nuobodumu ir teisuoliškumu. Sakyčiau, kaip ir moralizavimo atveju, kalta forma. Iš tiesų, sunku deramai papasakoti filosofijos raidą, lengviau kalbėti apie zombius. Tačiau kas turi proto suprasti, lai turi ir kantrybės vargti tol, kol nuoseklumas pasiduos klaviatūrai, plunksnai ar liežuviui ir atsiskleis savo grožiu. Kaip koks meno kūrinys. Ir tada rami šypsena, sveikatos bruožas, pakeis ir įtūžį, ir žiovulį, ir net isterišką juoką, panašų į tą, kuris kyla sudaužius stiklą.

Paveikslėlis iš martinezglass.com.
15 – paspausk ir pagirk!

Kiti įrašai panašia tema:

Komentarai ( 7 )

  1. Įdomi problema apčiuopta – žinojimo fragmentiškumo, fragmentacijos. Šiek tiek ir retorikos prigimtis pakapstoma. Supaprastinant galima teigti, kad egzistuoja dvi kraštgutinės strategijos – įdomiai pateikti mintis (variantas kalbėti apie filosofiją per zombius), pasakyti ką nors įdomaus (tokių įžvalgų geba pateikti į temą įsimąstę žmonės; nebūtinai jų retorika yra stulbinanti). Man asmeniškai labiausiai patinka, kai abu dalykai dera. Gera forma, įdomus palyginimas turiniui nekenkia, nors ir neturėtų jo užgožti. Antraip prisiminsi zombius, o ne filosofiją :)

    P.S. Bernardinai.lt palyginti neseniai skelbė labai įdomų straipsnį panašia tema. Vienas medijų tyrinėtojas jame teigia, kad šiandien itin svarbu ne didinti turimos informacijos kiekį, bet sugebėti atfiltruoti tik tai, kas iš tiesų svarbu, struktūruoti ir pamąstyti turimą informaciją. Plačiau: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2012-07-23-norbert-bolz-demesio-vadyba-pries-informacijos-gavyba/85267

  2. Reikia mokytis pasakoti istorijas. JAV jau senokai visiem moksliniam darbam yra reikalavimas rašyti taip, kaip detektyvą, kad skaitantysis neturėtų šansų nuobodžiauti. Kaip sako: mokytis ir mokytis.

  3. Lietuviška ar angliška, Martynai? :)

    O šiaip, galima tavo klausimą adresuoti visokioms enciklopedinėms žinioms. Paprastai jos įgyja prasmės pažįstant platesnį kontekstą. Antraip reikalą išmanai tik tiek, kiek jį aprašė kiti, trūksta asmeninio supratimo.

  4. Man tekstas kaip kokia upė – iš kažkur ateina ir kažkur veda.
    Švarus vanduo pats geriausias, viena kita praplaukianti šaka pagyvina vaizdą, bet tėkmei netrukdo.
    Jei dar gyvesnį krioklį aptinki, visad norėsis prie jo sugrįžti.
    Ir kaip džiugu pamatyti tikslų atspindį, jei ne savo, tai kito.

    Kas iš tos upės, kurioje nieko neįžiūri, kuri užkimšta pagaliais ir vanduo vos skverbiasi pirmyn…

  5. Šiandien atsitiktinai radau prieš kelis metus nusirašytą George Steiner citatą, kuri man susišaukia su įrašo mintimi(s). Ji siaubingai ilga, tad pateikiu tik jos pradžią:

    “Šio amžiaus dvasia yra žurnalistinė. Žurnalistika užtvindė visus mūsų sąmonės plyšius ir trūkius. Taip atsitiko todėl, kad spauda ir žiniasklaida yra anaiptol ne tik techninis instrumentas bei techninis verslas. Tam tikra prasme žurnalistikos šaknų fenomenologija yra metafizinė. Ji išreiškia suklastoto laikiškumo epistemologiją ir etiką. Žurnalistinis pateikimas formuoja ekvivalentinio monumentalumo laikiškumą. Viskas yra maždaug vienodos svarbos, viskas vienadienėje plotmėje. Suprantama, kad žurnalistikos perduodamos medžiagos turinys, galimas reikšmingumas kitą dieną „nurašomas”. Žurnalistinė rega maksimaliai paveikiai išaštrina kiekvieną įvykį, kiekvieną individualią ir socialinę konfigūraciją, bet galanda vienodai. Politinei niekšybei ir cirkui, mokslo ir atleto šuoliams, apokalipsei ir blogam virškinimui suteikiama ta pati briauna. Paradoksalu, bet ši vaizdaus aktualumo monotonija veikia kaip anestetikas. Iš didžiausio grožio ir didžiausio siaubo baigiantis dienai telieka skuteliai. Mes vėl sveikutėliai ir nekantriai laukiam rytinės laidos.

    Visi šie principai ir metodai yra antinominiai rimtai literatūrai ir menui. Poezijos, dailės ir muzikos laikiškumas yra ne tik specifinis kiekvienu atveju (iš tikrųjų muzikoje laikas yra laisvas nuo laikiškumo). Tekstas, paveikslas, kompozicija siekia tvarumo. Jie įkūnija dur désir de durer („atšakų, reiklų troškimą išlikti”). Visiškai konkrečia prasme jų ribos yra neišmatuotas nusidriekimas į ateitį. Rimta dailė, muzika, literatūra nėra įdomios ta prasme, kokia turi būti įdomi žurnalistika. Jų kreipimasis į mus ir mūsų užvaldymas pasižymi kantria būtinybe. Teksto, dailės ar muzikos kūrinio trauka yra absoliučiai nesuinteresuota. Žurnalistika siūlo mums investuoti į akimirkos įspūdžio biržą. Tokios investicijos priaugina „procentų” pragmatiškiausia prasme. O estetikos dividendai yra būtent tokie, kurie procentais neapskaičiuojami, kurie atmeta pasinaudojimą proga. Visų pirma prasminga dailė, muzika, literatūra nebūna nauja, kaip kad naujos būna, turi siekti būti žurnalistikos nešamos naujienos. Originalumas – naujumo antitezė. Pasidomėkime žodžio etimologija. Ji byloja apie „užuomazgą” ir „steigtį”, grįžimą substancija ir forma prie pradmenų. Būtent savo originalumu, savo dvasine-formalia jėga estetiniai išradimai būna „archajiški”. Juose plaka tolimų ištakų pulsas.”

    Juozai, labai gražiai parašei. Tik man atrodo, kad visos upės nuoseklios – jos iš kažkur teka į kažkur, tad pagalių kiekis tebūtų tik stiliaus pasirinkimas. Kartais pasitaiko balų, į kurias gali tik įlipti ir taškytis :)

    1. Iki šiol maniau, kad originalus yra originalus, nes pradeda savą šaknį, naują šaknį. Nuo jos po to jau kiti dalykai auga. Hm. Kuo cituotas autorius atmeta tokį manymą?

Leave a Reply to Justina Cancel reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *