Linas Braukyla
2016-06-21

Diplomų teikimo šventės kalba. TSPMI, 2016

2016 06 20 VU_TSPMI_pastatasSveikiname mūsų tinklaraščio autorių Liną Braukylą sėkmingai užbaigus bakalauro studijas. Dalinamės jo pasakyta kalba per diplomų teikimo šventę:

Gerbiami Vilniaus Universiteto ir mūsų bendruomenės nariai: brangūs instituto darbuotojai, mylimi bendrakursiai, mieli jų bičiuliai, draugai ir šeimos nariai!

Apsidairę galite suprasti tai, kam suvokti kiekvienas iš mūsų, kurie šiandien gaus diplomus, skyrė daug laiko: kad politikos ir religijos santykis yra mažų mažiausiai sudėtingas.

Jau įprastu mūsų mokymosi įstaigoje būdu reikia klausti: kodėl mes čia? Ir kodėl mes tokie gražūs, kodėl šiandien švenčiame, kodėl kiekvienas avansu skiria kitam meilų žvilgsnį?

Atsakymas yra labai paprastas: studijų pabaiga yra kiekvieno iš mūsų vieno gyvenimo etapo pabaiga. Tai labai normalu, tai labai žmogiška ir suprantama. Beveik neabejoju, kad šis mūsų studijų momentas yra pats suprantamiausias mūsų kiekvieno šeimos nariams.

Visgi keista, kad tai tokia didelė šventė žmonėms, kurie pamatė valstybes, tautas, istorijas ir teorijas. Galbūt šiek tiek neproporcingai daug džiaugsmo šiam sąlyginai buitiškam nutikimui, palyginus jį su pasaulinės reikšmės įvykiais. Mūsų pačių pasipuošimas tarsi neturėtų net bandyti prilygti grožiui, kurį istorijoje yra sukūrę darniai gyvendami žmonės.

Galime apie save, čia švenčiančius, kalbėti taip griežtai, kaip buvome gundomi kalbėti apie „paprastus žmones“. Tokiu atveju, mes tik atiduodame duoklę visuomenei, o tai, kad nedėvime nuomotos mantijos, yra taip pat liūdna, kaip ir ją dėvėti. Vis tiek gersime šampaną.

Tačiau paskutinė interpretacija yra neteisinga. Neteisinga ne loginiu požiūriu. Ją paneigia sveikas požiūris į gyvenimą. Mes galime ir turime džiaugtis savo jaunyste, turime švęsti tą puikią universiteto patirtį, ir tai geriausia proga šalia esantiems ir besidalijantiems su mumis bendru likimu bičiuliams parodyti draugystę. Tai mums sako mūsų suvokimas, kai jis būna savo pilnatvėje. Sako stipriau už visa, ką esame prisigalvoję.

Visa tai sakiau tik tam, kad būtų drąsiau kliautis savo žmogiškumu, net ir vertinant ką tik pasibaigusias studijas. Ką reiškia „kliautis savo žmogiškumu“? Iš esmės – vertinti dalykus žmogišku matmeniu.

Tai pajusti lengva žiūrint tokius filmus kaip „Interstellar“, „Apokalipsė“, „Apokalipsė 2“, „Svetimas“ ar istoriją apie linksmajį dulkių siurblį, dar žinomą pavadinimu „WALL-E: Šiukšlių princo istorija“. Apima labai stiprus jausmas, kaip siaubingai visatoje viskas nereikšminga dingus žmogui. Kaip staigiai įstabūs žvaigždynai sustingsta šaltai amžinybei. Koks nepakeliamai klampus tampa neskaičiuojamas laikas.

Dabar bent sekundei dalykus vertiname žmogišku matmeniu, suprasdami, kad viskas, net tiesa, matuojami žmogumi arba žmogaus. Ne todėl, kad ją žmogus pats sugalvojo, bet todėl, kad be jo ji bevertė. Sekundei prasiskleidžia faktų objektyvumo uždanga ir mes praregime, kad net patys faktai nėra daiktai savaime, jie yra facti, padaryti žmogaus veiksmo arba stebėjimo. Sekundei nusiimame savo mokslinius darbo įrankius ir suprantame, kad patys juos sukūrėme.

Ir šis žmogiškas matmuo, kylantis iš mielos šiandienės mūsų patirties arba iš didžių sukrėtimų, yra raktas į tyrinėjimus, kuriuose kurį laiką klajojome. Kelti klausimus, kurie būtų reikšmingi. Tarsi tuojau pat reiktų palikti auditoriją. Arba Žemę.

Yra antras, ne ką mažiau svarbus suvokimas. Politika, kurią mokėmės tirti, yra veiksmas, turintis savas taisykles. Šis pažinimas įpareigoja.

Noriu su jumis pasidalinti labai trumpu Franco Kafkos tekstu.

„Bėgantys pro šalį“

,,Jeigu mes vaikštinėjame naktį gatve ir kažkoks žmogus, jau iš tolo matomas, – mat gatvė kyla prieš mus į kalną ir šviečia pilnatis, – bėga mums priešpriešais, mes nečiupsim jo, net jeigu jis silpnas ir apskuręs, net jeigu kas nors bėga jam iš paskos ir šaukia, ne, mes leisim jam bėgti toliau.

Juk naktis, ir mes nekalti, kad gatvė mėnulio šviesoje kyla prieš mus į kalną, be to, gal tuodu laksto savo pramogai, gal abu persekioja tretįjį, gal pirmasis nekaltai persekiojamas, gal antrasis nori jį nužudyti ir mes būtume žmogžudžio bendrininkai, gal tuodu nieko nežino apie kits kitą ir kiekvienas skyrium bėga į savo lovą, gal tai lunatikai, gal pirmasis ginkluotas.

O pagaliau argi mes negalim būti pavargę, argi mes neišgėrėm tiek vyno? Mes džiaugiamės, kad ir antrojo jau nebematyti.”

Jei ką galėjome suprasti apie politiką, tai būtent tai – neveikti irgi reiškia sprendimą. Slėptis irgi reiškia sprendimą. Tylėti irgi reiškia sprendimą.

Tokį nuostabų birželį kaip šis mūsų valstybė ir atsižadėjo, ir paskelbė laisvę. Tokį nuostabų birželį ji prarado žmones ir nebyliai, ir balsu. Nebyliai, beje, daug daugiau. Politikoje nėra bėgančių pro šalį, mes tai suprantame gerai. Šis supratimas įpareigoja, nes jo neįmanoma palikti universitete arba darbe. Kitaip darbas ateis į namus, gal net atvažiuos tanku.

Štai, esame maža naujos Lietuvos kartos dalis, kuri gali naujai įvertinti tai, kame esame ir kuo kvėpuojame, patys net nepastebėdami. Pirmiausia, gebame grožėtis tuo įstabiu kūriniu, sava politine bendruomene. Antra, galime suprasti kilnumą mums nepažįstamų žmonių, investavusių į ją tiesiog neprotingas sumas. Trečia, būdami laisvi ir protingi, siekiame jai, taigi ir sau, gėrio.

Vadinasi, turime sau vietą, kaip ir mūsų Institutas turi sau vietą Lietuvoje.

Štai, žinome sudėtingiausių žmogiškų sprendimų svorį. Mokėmės apie tai, tai vadinama politika. Neišsižadėsime jos, o kai kiti jos imsis, gebėsime ją atpažinti ir dalyvauti. Turėsime tam drąsos.

Štai, mokame matyti plačiai, kartu neatitrūkdami nuo savęs ir neskildami į dvilypę būtį, kai darbu tampa savęs paties neigimas.

Štai, baigiame studijas ir jos mus padarė labiau žmonėmis. Todėl tyrai džiūgaujame ir švenčiame.

Tikrai turiu su kuo jus pasveikinti, mylimi bendrakursiai! Ir tikrai turime už ką padėkoti dėstytojams, administracijos darbuotojams, iniciatyvas palaikiusiems studentams ir visiems prie to prisidėjusiems.

Tie, kurie pasilieka, manau, turi labai vertingą misiją. Aš pats to prašau: darbuokitės taip, kad tai, ką pasakiau, būtų tiesa.

Dėkoju.

Kalba, sakyta biržėlio 17 d. politikos mokslų bakalauro diplomų teikimo proga šv Jonų bažnyčioje, Vilniuje.

Nuotrauka: https://commons.wikimedia.org/wiki/File:VU_TSPMI_pastatas.JPG

29 – paspausk ir pagirk!

Kiti įrašai panašia tema:

Komentarai ( 1 )

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *