Linas Braukyla
2015-01-26

Tėti, aš manau, kad tu esi sofistas

connaissancedesarts.com

Vonioje kartais būna knygų. Dažniausiai žurnalai arba knygiūkštės, turbūt skirtos atnaujinti jausmą, koks lengvas yra gyvenimas. Žodžiu, palengvinti. Kad ir kaip ten bebūtų, neįtikėtinai keista buvo kartą tokioje vietoje rasti gulintį Platono dialogą „Gorgijas“. „Tai – dabarties politikų paveikslas“, – vėliau sakys namo šeimininkas. Platonas savo kūrinyje kalba apie sofistus: tai žmonės, kuriems nerūpi tiesa. Rūpi bet kas, bet ne tiesa, o savo mąstymo, kalbėjimo ir įtikinėjimo įgūdžius jie naudoja siekti pinigų, valdžios ar šlovės. Vonioje ar ne vonioje, „Gorgijas“ yra rimta knyga, rimta ir Platono svarstoma problema.

Sokratas (sutinkamas Platono veikaluose, todėl dalyje kūrinių tapatinamas ir su pačiu Platonu) kovojo su sofistais. Jis kovojo prieš nuostatas, kad tiesa yra tai, kas naudinga, kad teisinga tai, ką nurodo stipresnysis, kad yra tik tai, ką matome, ir prieš daug kitų įvairių idėjų. Vakarų kultūra yra Sokrato pergalės kultūra: tik viltis pažinti tiesą, aistra kurti grožį ar užsispyrimas mąstyti idėjomis bei kurti amžinybei galėjo pastatyti ant kojų mūsų civilizaciją.

Visgi visuomet Žemėje yra taip, kad laikosi tik nuolatos atnaujinami dalykai. Sokrato pergalė nėra amžina, jei ji neatnaujinama.

Jei Sokrato pergalė nebus atnaujinta, nieko apie meną nebus galima pasakyti. Bus galima tik juoktis ar liūdėti, kaip juokiamasi ar liūdima meno gerbėjams ir pirkėjams sumaišius beždžionių piešinėlius su dailininkų darbais. Bėda nėra tai, kad menas nepasilieka griežtame kanone, kad jis įgauna įvairių best online casino raiškos būdų ir formų. Bėda, kai jis nepasilieka grožio ir tiesos apie žmogų ieškojime ir apsiklijuodamas „saviraiškos laisvės“ izoliacijos juosta praranda bet kokį autoritetą pasakyti bent ką nors svarbaus.

Jei Sokrato pergalė nebus atnaujinta, politika bus vien galios žaidimas, kur ir nesvarbu dėl ko, kas ir kaip: visi vis tiek rūpinsis tik savimi, o valdomuosius tik melš ir kvailins. Meluos. Keiks. Žemins. Veidmainiaus. Lobs. Bus filantropiški. Stipresnysis valdys, o visi kiti nuo jo ginsis. Bendrų reikalų nebus, nes nieko bendro būti net ir negali, kai „visų nagai į save lenkti“.

Jei Sokrato pergalė nebus atnaujinta, auklėjimas bus tik idėjų pristatymas, bijant pažeisti „individo privačią sferą“. Gal kas ir norės auklėti savo vaikus ar savo valstybės piliečius dorais žmonėmis, bet pernelyg kuklinsis nubrėžti ribą, kas dora. Gal kas ir norės ugdyti jaunus žmones, bet niekas nė neįtars, kas yra žmogus ir kokia jo prigimtis, todėl nieko jaunuoliams ir nepasakys. Tada sūnus galės visiškai teisingai tarti: „Tėti, aš manau, kad tu esi sofistas.“ Niekas jam nepaprieštaraus, nes tai jo nuomonė. Be to, niekas nepaprieštaraus, nes tėtis iš tikrųjų taps sofistu, bandančiu būti malonus ir įteigti tai, kas paranku. Juk viskas, ką jis sakys ir mokys savo vaiką, neturės jokio rimto pagrindimo išskyrus paties tėvo valią.

Jei Sokrato pergalė nebus atnaujinta, priekaištai žmonėms, kad jie nepasitiki vieni kitais, taps beverčiu verkšlenimu, o apie tai kalbantieji, tokie kaip Leonidas Donskis, tik kvailais svajotojais.

Akivaizdu, kad sakiniai galėtų būti formuluojami kita forma, esamuoju laiku, užuot juos formulavus kaip sąlyginius, nes mes atpažįstame šiuos simptomus savo kasdienybėje. Vaizdžiai kalbant, sofistų pergalės bruožų netrūksta. Vadinasi, Sokrato pergalė nėra tikrai atnaujinta.

Išdėstytos sąlygos neturi skambėti kaip pamokymai ar priekaištai. Tai pasirinkimas, o pasirinkus viena, nesąmonė svarstyti apie kita. Nesąmonė yra kritikuoti amoralią politiką, jei pats pasirenki gyventi kaip idiotas. Ginti savo teisę sakyti bet ką ir tuo pat metu kritikuoti kitų žodžius yra taip pat beprotybė. Sofistas yra nuoseklus, Sokratas – taip pat. Štai kas yra principai – pirminės mąstymo tiesos. Ginčytis ne dėl principų yra aušinti burną. Tiksliau, aušinti smegenis per burną.

„Gorgijas“ tikrai nėra gyvenimo lengvumą parodantis dialogas. Tai gyvenimo sunkumo dialogas. Tačiau šios knygos buvimą vonioje visgi galima paaiškinti: tai pažeminimas. Į vonią niekas nesineša šventų knygų, bet „Gorgiją“, tą sofistą, galima, nes jis įkūnija nevertą gyventi gyvenimą. O jį atmetus užplūsta palengvėjimas.

Nuotrauka priklauso www.connaissancedesarts.com
23 – paspausk ir pagirk!

Kiti įrašai panašia tema:

  • Susijusių įrašų nėra

Komentarai ( 15 )

  1. Iš kitos pusės, Platono dialogai negali būti supaprastinami iki kovos su sofistais. Pavyzdžiui, Teaitete jis prisiima Protagoro poziciją, kad „žmogus yra visų daiktų matas” ir tik labai paviršutiniškai skaitant įmanoma nepastėbėti, kad Sokrato argumentai šiai idėjai yra nuliejami daug kruopščiau ir tvarkingiau negu kūrinio pabaigoje pasirodančiam asmeniniam mąstytojo projektui (idėjų pasauliui). Geras argumetas gerbiamas visur, net jei jis išėjęs ir iš priešo lūpų.

    Vadovėliškai nurodant Sokratą kaip laimėtoją, o sofistus kaip pralaimėtojus, sunku kažką nuveikti su Aristoteliu, kurs va – buvo Makedoniečio mokytoju, už savo išmintį ėmė pinigus, rėmė imperialistines jo užmačias net grįžęs į savo Atėnus, ir pan…. Ir vargu bau ar jis čia pasiekė „sofistų pergalę”, gal taip kaip tik atsigręžė į tuos, su kuriais diskutuoti yra „aušinti burną” ir nesistengė suskirstyti į dichotomines perskyras kur kažkas blogas, o kažkas geras. Juk paprasčiausia save apibrėžti per žodelį „ne-” priekyje.

    O kas jei ta „Sokratiškoji pergalė”, padėjusi pagrindus Vakarų kultūrai, yra tik projektas, mąstymo modelis, kurio negalima apibrėžti tokiomis kategorijomis kaip „tiesa”, „gėris”, „grožis”, nes jos pačios nėra apibrėžiamos dialoguose? Taip, stengiamasi jas kuo labiau išryškinti, bet vis tiek: politikai — olos alegorija; pažinimui — vištidės alegorija; sielai — dvikinkis vežimas su vadeliotoju; meilei — kažkokie ten sparnai…. Viskas pateikiama atsižvelgiant į tai, kokius argumentus yra išsakę dialogo dalyviai, išsilavinimą gavę iš sofistų. Kantriai ir palaipsniui jis diskutuoja dėl „pirminių [jų] mąstymo tiesų”, pateikdamas vis kitą palyginimą, kol neatranda kažko, dėl ko sutinka visi. Ir kai jo yra prašoma: tai tu pateik teisingą atsakymą, į tai atšaunama, kad Sokrato vaidmuo tėra tik pribuvėjos, o atsakymus žmogus atranda pats.

    Ir tai, kad kažkas vonioj turi Gorgiją, mane įkvepia jį perskaityti.

  2. “Laikosi tik nuolatos atnaujinami dalykai” – atnaujinsime Kristuje! “Tos idėjos miršta dėl kurių niekas nemiršta!”

    Ačiū, Linai už vertingas ir susimąstyti verčiančias įžvalgas. Susimąstyti pirmiau apie save, paskui – apie kitą. Ačiū!

  3. Dabar savo vonioje (o taip ir rankinėje bei ant stalelio prie lovos) laikau Walter Benjamin ‘Illusions’. Įdomią mintį radau: išmintis tampa tiesa tik tada, kai yra paremta tradicija ir autoritetu. Tai ypač aktualu socialinėms bei politinėms tiesoms: praktikos, kylančios iš gyvenimo kartu tampa tiesa (o tik tiesa gali plisti, išlikti iš kartos į kartą ir išsilaikyt per ilgą laiką), tik tada, kai autoritetas remia tą tiesą. Todėl, galbūt, siekį susigrąžinti tiesą ar neleisti jai pražūti reikia pradėti nuo kito galo: ieškoti lyderių, autoritetų ir mentorių, kurie įgalintų geras socialines praktikas išlikti metai iš metų ir taip sukurti tradicija paremtą tiesą.

    1. “Kito galo”. O koks yra “tas galas” (kiek suprantu, priešini savo mintį mano minčiai, bet nerandu, kuriai)?

  4. Benjamino „Illuminations” turbūt turi galvoje. Sunku patikėti tokia jo mintimi – manau, kad tai pakankamai laisva Arendt įvado interpretacija: „Tradition transforms truth into wisdom, and wisdom is the consistence of transmissible truth. In other words, even if truth should appear in our world, it could not lead to wisdom, because it would no longer have the characteristics which it could acquire only through universal recognition of its validity.”(P. 41, Benjamin W., Illuminations, Vertė H. Zohn, New York: Shocken Books).

    Manau, kad Benjaminas kaip tik įžvelgė tradicijos ir tiesos praktinį neatitikimą. Struktūriškai – taip, tiesa tampa universalia tik tuo atveju, jei ją remia tradicija ir autoritetai. Tačiau nuo tos akimirkos kai tiesa tampa įvardinama (graikai tai padarė terminu alethea („atvertis”), Heideggeris su Unverhorgenheit („nepaslėptis”), didžiosios religijos su Dievo vardu), ji pakliūna į žmogaus kalbinių žaidimų pinkles ir nebegali būti universaliai suprantama, todėl joks autoritetas dėl savo ribotumo negalės tiksliai perteikti savo „išminties”.

  5. Apsizioplinau su pavadinimu, taip ‘Illuminasions’. Ir is anksto atsiprasau uz kalbos darkyma be lietuvisku raidziu.

    Aš butent ir turėjau omeny, kad Benjamin sielavartavo del tiesos ir tradicijos neatitikimo ir nesiekė ju suderinti. Lygiai kaip beišnykstanti pasakotojo ‘aura’ neišvengiamai keicia istorijos tiksla ir prasme, nykstanti autoritero galia naikina tiesos ir tradicijos ryšius. Autoritetas ir tradicija šioje vietoje yra tiesos verifikacija (ypac turint omeny pre-Sokratine politine tradicija), kurios nykimas yra esmine tiesos subjektyvizacijos priezastis, o ne jos ivardinimas (kadangi neskaiciau Heideggerio tai negaliu to placiau argumentuoti). Tradicinio pasakotojo poveikis nesiremia istorijos turiniu ar zodziu zaidimu, lygiai kaip tradicinio autoriteto siekis universalizuoti tiesa nesiremia tiesos turiniu ar kalbiniai zaidimais.

  6. Jei tradicinio pasakotojo poveikis nesiremia naratyvu (jo turiniu) ar kalbiniais žaidimais (forma), tai kuom tada jis remiasi? Manau pagrindinė, pasikartosiu, Arendt mintis įvade į Benjamino tekstą tėra istorinė ontologinio klausimo dekonstrukcija. Benjaminas, jos nuomone, lygiai taip pat kaip ir Scholemas, tenorėjo analizuoti tradiciją per tuos elementus, kurie jiems atrodė egzotiški — vienam tai buvo disertacija apie vokiškąjį baroką, kitam žydiškosios kabalos tyrimas. Šiame jų pasirinkime (nes iš šalies jis atrodo absurdiškas) galima įžvelgti tam tikrą logiką tik sugriaunant tradicijos turimą tiesos monopolį.
    (a) tradicija saugo „paslėptį” ir dėl to turi autoritetą/išmintį;
    (b) ji yra atveriama graikų filosofų;
    (c) (a) ir (b) faktų demaskavimas sukelia situaciją, kada tradicija nebegali turėti tiesos, nes jos apologetams pastoviai kyla svilinanti dvejonė dėl tradicijos autoritetingumo.

    Nuo tos akimirkos kada filosofija įdavė analizės įrankį žmogui, tiesa tampa subjektyvizuojama. Lyderių, autoritetų ir mentorių paieškos čia nepadės, nes jų užantyje nebėra tos „slaptos” praktikos, kuri nepasiekiama eiliniam polio jurodivui.

  7. Mįslių mano galvai čia vis daugėja. Kelčiau nebent vieną smulkų klausimą: Martynai, kokiu pagrindu tu turinį prilygini naratyvui?
    Ilgai galvojau, ką atsakyti į patį pirmąjį komentarą. Panašu, kad pats atsakei.
    Ir prašau, Martynai, pradėk (tęsk) pats rašyti įrašus.

    1. Paul Ricoeur „Time and Narrative”. Visi istorijos turiniai yra naratyvai, nes yra perteikiami laikiškų būtybių. Nežinau – o kur šio teiginio problema.

  8. Nepažįstu autoriaus ir minties, bet jei teisingai suprantu, tai jis pasako teiginį, analogišką „šiame pasaulyje tiesa visuomet yra kalba ir kalboje“. Tuomet problema tada, kai tu pasakai, jog tiesos turinys yra kalba.

  9. Nežinau ar verta toliau tęsti šią diskusiją viešai, kviečiu tave į privatesnį susirašinėjimą.

    Aš visiškai sutinku dėl primojo teiginio dalies, kad „tiesa yra kalboje” ta prasme, kad kalba yra mechanizmas perduodantis metafizinės tiesos patirtis (jei mes sutinkame, kad tokios gali būti). Juk čia ir buvo Marijos noras pabrėžti autoriteto svarbą — vienas iš būdų, kuriais šis lyderis, mentorius ar pan. „remia” tiesą yra jo pasakojimas, naratyvas, istorija.

    „Tiesos turinys yra kalba” yra visai kas kita, tai — apsuktas teiginys. Jis šneka apie Žodį, kuris tampa kūnu, o ne apie laikiškų būtybių bandymą suprasti istorinį pasaulį. Taigi čia galima tik pasirinkti — ar tu labiau esi už žydišką požiūrį į tiesą, ar graikišką. Abu jie visai neblogi…

  10. Prašom tęsti diskusiją viešai. Mums irgi įdomu. :) Beje, pritariu Linui: laikas Martynui parašyti savo įrašą.

  11. Martynas gudrauja, kalbą prilygindamas Žodžiui. Bausmė – įrašas. Prizas – įrašas.

    1. Galiu paskelbti viešai, jog Martynas man pažadėjo parašyt įrašą vasario 8 d. Aplodismentai!

Leave a Reply to Gailė Laukevičiūtė Cancel reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *