Komentarai ( 15 )

1. Iš kitos pusės, Platono dialogai negali būti supaprastinami iki kovos su sofistais. Pavyzdžiui, Teaitete jis prisiima Protagoro poziciją, kad „žmogus yra visų daiktų matas” ir tik labai paviršutiniškai skaitant įmanoma nepastėbėti, kad Sokrato argumentai šiai idėjai yra nuliejami daug kruopščiau ir tvarkingiau negu kūrinio pabaigoje pasirodančiam asmeniniam mąstytojo projektui (idėjų pasauliui). Geras argumetas gerbiamas visur, net jei jis išėjęs ir iš priešo lūpų.

   Vadovėliškai nurodant Sokratą kaip laimėtoją, o sofistus kaip pralaimėtojus, sunku kažką nuveikti su Aristoteliu, kurs va – buvo Makedoniečio mokytoju, už savo išmintį ėmė pinigus, rėmė imperialistines jo užmačias net grįžęs į savo Atėnus, ir pan…. Ir vargu bau ar jis čia pasiekė „sofistų pergalę”, gal taip kaip tik atsigręžė į tuos, su kuriais diskutuoti yra „aušinti burną” ir nesistengė suskirstyti į dichotomines perskyras kur kažkas blogas, o kažkas geras. Juk paprasčiausia save apibrėžti per žodelį „ne-” priekyje.

   O kas jei ta „Sokratiškoji pergalė”, padėjusi pagrindus Vakarų kultūrai, yra tik projektas, mąstymo modelis, kurio negalima apibrėžti tokiomis kategorijomis kaip „tiesa”, „gėris”, „grožis”, nes jos pačios nėra apibrėžiamos dialoguose? Taip, stengiamasi jas kuo labiau išryškinti, bet vis tiek: politikai — olos alegorija; pažinimui — vištidės alegorija; sielai — dvikinkis vežimas su vadeliotoju; meilei — kažkokie ten sparnai…. Viskas pateikiama atsižvelgiant į tai, kokius argumentus yra išsakę dialogo dalyviai, išsilavinimą gavę iš sofistų. Kantriai ir palaipsniui jis diskutuoja dėl „pirminių [jų] mąstymo tiesų”, pateikdamas vis kitą palyginimą, kol neatranda kažko, dėl ko sutinka visi. Ir kai jo yra prašoma: tai tu pateik teisingą atsakymą, į tai atšaunama, kad Sokrato vaidmuo tėra tik pribuvėjos, o atsakymus žmogus atranda pats.

   Ir tai, kad kažkas vonioj turi Gorgiją, mane įkvepia jį perskaityti.

   Reply

2. “Laikosi tik nuolatos atnaujinami dalykai” – atnaujinsime Kristuje! “Tos idėjos miršta dėl kurių niekas nemiršta!”

   Ačiū, Linai už vertingas ir susimąstyti verčiančias įžvalgas. Susimąstyti pirmiau apie save, paskui – apie kitą. Ačiū!

   Reply

3. O kokias knygas jūs laikote savo vonioje? :)

   Reply

4. Dabar savo vonioje (o taip ir rankinėje bei ant stalelio prie lovos) laikau Walter Benjamin ‘Illusions’. Įdomią mintį radau: išmintis tampa tiesa tik tada, kai yra paremta tradicija ir autoritetu. Tai ypač aktualu socialinėms bei politinėms tiesoms: praktikos, kylančios iš gyvenimo kartu tampa tiesa (o tik tiesa gali plisti, išlikti iš kartos į kartą ir išsilaikyt per ilgą laiką), tik tada, kai autoritetas remia tą tiesą. Todėl, galbūt, siekį susigrąžinti tiesą ar neleisti jai pražūti reikia pradėti nuo kito galo: ieškoti lyderių, autoritetų ir mentorių, kurie įgalintų geras socialines praktikas išlikti metai iš metų ir taip sukurti tradicija paremtą tiesą.

   Reply

   1. “Kito galo”. O koks yra “tas galas” (kiek suprantu, priešini savo mintį mano minčiai, bet nerandu, kuriai)?

      Reply

5. Benjamino „Illuminations” turbūt turi galvoje. Sunku patikėti tokia jo mintimi – manau, kad tai pakankamai laisva Arendt įvado interpretacija: „Tradition transforms truth into wisdom, and wisdom is the consistence of transmissible truth. In other words, even if truth should appear in our world, it could not lead to wisdom, because it would no longer have the characteristics which it could acquire only through universal recognition of its validity.”(P. 41, Benjamin W., Illuminations, Vertė H. Zohn, New York: Shocken Books).

   Manau, kad Benjaminas kaip tik įžvelgė tradicijos ir tiesos praktinį neatitikimą. Struktūriškai – taip, tiesa tampa universalia tik tuo atveju, jei ją remia tradicija ir autoritetai. Tačiau nuo tos akimirkos kai tiesa tampa įvardinama (graikai tai padarė terminu alethea („atvertis”), Heideggeris su Unverhorgenheit („nepaslėptis”), didžiosios religijos su Dievo vardu), ji pakliūna į žmogaus kalbinių žaidimų pinkles ir nebegali būti universaliai suprantama, todėl joks autoritetas dėl savo ribotumo negalės tiksliai perteikti savo „išminties”.

   Reply

6. Apsizioplinau su pavadinimu, taip ‘Illuminasions’. Ir is anksto atsiprasau uz kalbos darkyma be lietuvisku raidziu.

   Aš butent ir turėjau omeny, kad Benjamin sielavartavo del tiesos ir tradicijos neatitikimo ir nesiekė ju suderinti. Lygiai kaip beišnykstanti pasakotojo ‘aura’ neišvengiamai keicia istorijos tiksla ir prasme, nykstanti autoritero galia naikina tiesos ir tradicijos ryšius. Autoritetas ir tradicija šioje vietoje yra tiesos verifikacija (ypac turint omeny pre-Sokratine politine tradicija), kurios nykimas yra esmine tiesos subjektyvizacijos priezastis, o ne jos ivardinimas (kadangi neskaiciau Heideggerio tai negaliu to placiau argumentuoti). Tradicinio pasakotojo poveikis nesiremia istorijos turiniu ar zodziu zaidimu, lygiai kaip tradicinio autoriteto siekis universalizuoti tiesa nesiremia tiesos turiniu ar kalbiniai zaidimais.

   Reply

7. Jei tradicinio pasakotojo poveikis nesiremia naratyvu (jo turiniu) ar kalbiniais žaidimais (forma), tai kuom tada jis remiasi? Manau pagrindinė, pasikartosiu, Arendt mintis įvade į Benjamino tekstą tėra istorinė ontologinio klausimo dekonstrukcija. Benjaminas, jos nuomone, lygiai taip pat kaip ir Scholemas, tenorėjo analizuoti tradiciją per tuos elementus, kurie jiems atrodė egzotiški — vienam tai buvo disertacija apie vokiškąjį baroką, kitam žydiškosios kabalos tyrimas. Šiame jų pasirinkime (nes iš šalies jis atrodo absurdiškas) galima įžvelgti tam tikrą logiką tik sugriaunant tradicijos turimą tiesos monopolį.
   (a) tradicija saugo „paslėptį” ir dėl to turi autoritetą/išmintį;
   (b) ji yra atveriama graikų filosofų;
   (c) (a) ir (b) faktų demaskavimas sukelia situaciją, kada tradicija nebegali turėti tiesos, nes jos apologetams pastoviai kyla svilinanti dvejonė dėl tradicijos autoritetingumo.

   Nuo tos akimirkos kada filosofija įdavė analizės įrankį žmogui, tiesa tampa subjektyvizuojama. Lyderių, autoritetų ir mentorių paieškos čia nepadės, nes jų užantyje nebėra tos „slaptos” praktikos, kuri nepasiekiama eiliniam polio jurodivui.

   Reply

8. Mįslių mano galvai čia vis daugėja. Kelčiau nebent vieną smulkų klausimą: Martynai, kokiu pagrindu tu turinį prilygini naratyvui?
   Ilgai galvojau, ką atsakyti į patį pirmąjį komentarą. Panašu, kad pats atsakei.
   Ir prašau, Martynai, pradėk (tęsk) pats rašyti įrašus.

   Reply

   1. Paul Ricoeur „Time and Narrative”. Visi istorijos turiniai yra naratyvai, nes yra perteikiami laikiškų būtybių. Nežinau – o kur šio teiginio problema.

      Reply

9. Nepažįstu autoriaus ir minties, bet jei teisingai suprantu, tai jis pasako teiginį, analogišką „šiame pasaulyje tiesa visuomet yra kalba ir kalboje“. Tuomet problema tada, kai tu pasakai, jog tiesos turinys yra kalba.

   Reply

10. Nežinau ar verta toliau tęsti šią diskusiją viešai, kviečiu tave į privatesnį susirašinėjimą.

    Aš visiškai sutinku dėl primojo teiginio dalies, kad „tiesa yra kalboje” ta prasme, kad kalba yra mechanizmas perduodantis metafizinės tiesos patirtis (jei mes sutinkame, kad tokios gali būti). Juk čia ir buvo Marijos noras pabrėžti autoriteto svarbą — vienas iš būdų, kuriais šis lyderis, mentorius ar pan. „remia” tiesą yra jo pasakojimas, naratyvas, istorija.

    „Tiesos turinys yra kalba” yra visai kas kita, tai — apsuktas teiginys. Jis šneka apie Žodį, kuris tampa kūnu, o ne apie laikiškų būtybių bandymą suprasti istorinį pasaulį. Taigi čia galima tik pasirinkti — ar tu labiau esi už žydišką požiūrį į tiesą, ar graikišką. Abu jie visai neblogi…

    Reply

11. Prašom tęsti diskusiją viešai. Mums irgi įdomu. :) Beje, pritariu Linui: laikas Martynui parašyti savo įrašą.

    Reply

12. Martynas gudrauja, kalbą prilygindamas Žodžiui. Bausmė – įrašas. Prizas – įrašas.

    Reply

    1. Galiu paskelbti viešai, jog Martynas man pažadėjo parašyt įrašą vasario 8 d. Aplodismentai!

       Reply