Gabrielius Satkauskas
2016-02-06

Ar girdėjai kaip sninga?

TNKLR. FOTO_Ar girdėjai kaip sninga_Grumiasi žiema ir pavasaris, sniegas ir lietus, saulė ir debesys. Ar tai matai? Ar pastebi? Ar tik nebėgi gyvenime taip, kad nebejauti kur esi? Gal pats taip grumiesi savyje, planuoji, dirbi, leki, ir sekmadienį irgi, kad nebepagauni savęs, nebesupranti gamtos, jos nuotykių ir vingrybių? O ar girdėjai kartą kaip sninga? Gal stovėjai vidury miško, kur taip smarkiai krito snaigės, kad galima buvo klausytis kaip jos nukloja rudeninius lapus? Ar kartais nestokoji skonio savo gyvenime? Ar jis kvepia?

Prisimink vasaros šventadienio rytą, kai pro pravirą langą girdėjai varpų skambesį ir šimtus chorų giedančių sparnuotų būtybių, kurios nuo saulėtekio iki saulėlydžio šlovina Dievo kūrybą.

Ar jau buvai užsisakęs gamtoje pusryčius medyje, kuris kaip arka gulėjo virš akinančio upelio? Nematei reklamos? Nežinai kur? Eik ten, kur žalia. Tavo piniginėje vėjai ir manai, kad ši pramoga brangiai kainuos, nebus nuolaidos, išpardavimo? Ne, tai dovana – nemokama ir nesibaigianti. Apsidairyk aplink, kaip gražu! O jei tavoji vieta neverta dėmesio, jeigu ji tau primena dėžutę, kurioje esi įkalintas – pabėk iš jos, bent trumpam, bent sekmadienį. Nes tai kas geriausia ir skaniausia, kas labiausiai kvepia ir atgaivina dvasią – visiškai nemokama! Τačiau ir nevartotina. Skanauk!

Pabėk nuo viso to, kas dusina. Įsileisk gryno oro į savo sielą! Palik visus filmus, griaudinčias muzikas, facebook`us, tuštybes, kurie demoniškai užvaldo naktį ir pavagia tavo rytą, pavagia amžiną muziką. Išdrįsk, pasiryžk! Atsikelk su visais … paukščiais, saule, rūku ir vabzdžiais. Išgerk ne kavos, o stiklinę vandens. To kas gryna, skaidru ir nemokama.

Ir tu pamatysi…

Pusę lietaus, byrančio kaip žirniai į ežerą ir padalinantį jį į dvi dalis – skirtingai nužymėtą, tai debesų, tai saulės. Tu pamatysi nepaprastai raudoną ir akinantį saulėtekį, kuris nudažo visą rūke paskandintą miškų spietį, išvinguriuotą sidabrinės upės gyvatės. Tu pamatysi net ne vieną, o dvi vaivorykštes, kurios įsirėžusios skliautan skelbia Dievo ramybę ir pažadą seną, laiko mylinčio Tėvo rūstybę, kad ji nelytų; kurio vaikai Jį vis pamiršta ir nebemato Jo dovanų didybės. Kurio vaikai – brolis brolį – žudo.

Kiek kartų buvai saulę jūron palydėjęs? Ir ar sulaukei kada mėnulis patekėjo? Kiek žvaigždžių buvai suskaičiavęs? Ar daug kometų esi pagavęs?

Jisai, taip, JISAI, uoliai dėl tavęs darbavosi, bet septintą dieną ilsėjosi ir grožėjosi. Nepasiliko šio deimanto savo kišenėje, bet pasidalijo nepakartojamu grožiu nuo seno. Tad išgirsk Jį, tyliai tariantį – švęsk sekmadienį. Pakelk galvą, ir širdį, ir dvasią Dievop ir patirk bent truputį tai, ko žmogaus ausis negirdėjo, ko akis nematė, kas į galvą neatėjo.

Geriausi dalykai nemokami. Sekmadienį nereikia dirbti, kad juos užsidirbtum. Tiesiog eik ir įkvėpk, ragauk, paliesk juos! Ir tuomet kartu su tūkstančiais sparnuotųjų chorų džiaugsmingai užtrauk: Garbė Dievui aukštybėse!

Foto šaltinis: http://wall.alphacoders.com/big.php?i=93666

27 – paspausk ir pagirk!

Kiti įrašai panašia tema:

  • Susijusių įrašų nėra

Komentarai ( 2 )

  1. Vėlka kosnes krint unt žemės
    Balta snėiga gabala.
    Va kor lįsėt, va kor dingsėt,
    Vėsė žemės vabala.
    Ir apkluoje, aptapnuoje
    Žemę baltu pouku.
    Vies po lauką kap patrakes
    Laksta vėinu jouku.
    Trašk po pečiaus šakale,
    Va kap gera, vakale!

    Garbė Dievui aukštybėse!

Leave a Reply to Girmantė Cancel reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *