Marius Parčiauskas
2014-11-17

Pacifizmo kerai. Karo nebuvimas nėra taika (I)

mariaus

Taika, meilė ir ramybė – tikriausiai trys šiuolaikinių katalikų dažniausiai vartojami žodžiai. Verta paklausti – kokia taika, kokia meilė ir kokia ramybė? Problema čia ta, kad šie žodžiai dažnai vartojami lengvabūdiškai, jie tapę tarsi mados reikalu, todėl savyje dažnai talpina tam tikrų paradoksų. Madinga pasisakyti (net tarp katalikų), kad karo pradėjimas visada ir vienareikšmiškai yra blogis ir net nuodėmė, o vienintelis kelias katalikui – pacifizmas. Ne mažiau populiaru abejingai pareikšti, jog įžeisti kitą žmogų visada ir vienareikšmiškai yra blogis ir nuodėmė, o vienintelis kelias katalikui – tolerancija (atseit, jei myli, tai toleruoji). Trečiasis neapgalvotas tvirtinimas taip pat neįtikėtinai dažnas, o jis visu savo gražumu pasirodo tada, kai linkime kitam ramybės, turėdami omenyje komfortą. Šiame straipsnyje bus svarstoma pirmojo teiginio problematika, o kituose – likę du teiginiai.

Karo nebuvimas nėra taika. Akių užmerkimas prieš kitų ydas nėra meilė. Patogus gyvenimas nėra ramybė.

„Kiekvieno karo tikslas yra taika“, – taip mus mokė šv. Augustinas. Taigi, išmokstame, jog karas niekada negali būti tikslu savaime. Tačiau ir dar kai ką iš pirmo žvilgsnio paradoksalaus – karu gali būti siekiama taikos. Suprasti šiam teiginiui padės istoriniai pavyzdžiai. Prisiminkime pokario Lietuvą ir partizanų rezistenciją bei kaip viltingai miško broliai tada laukė JAV įsikišimo ir visų tų baisybių nutraukimo. Bet juk JAV tada būtų pradėjusi karinius veiksmus! Neįmanoma vienu metu norėti, kad užsienio jėgos intervencija sustabdytų masinius žmonių trėmimus ir tuo pačiu metu išlikti pacifistu. Pacifistas sakytų, kad į kulką reikia atsakyti gėlės žiedlapiu, o į masinius žmonių trėmimus – derybomis. Iš istorijos puikiai žinome, jog derybos buvo neįmanomos, o partizanams neliko nieko kito, kaip tik ginti savo šeimas, tikėjimą ir laisvę. Pacifistas ne tik negalėtų būti partizanu, jis negalėtų suprasti ir partizanų šūkio „Pro Deo et Patria“ („Už Dievą ir Tėvynę“), nes sugebėtų išlementi tik varganą „Už taiką“, kol karo mašina išprievartautų jo žmoną ir visą šeimyną išsiųstų pasilepinti į Sibiro sanatorijas.

Verta prisiminti ir 1926-1929 metų Meksiką, kurioje drąsūs vyrai, vadinami Cristeros stojo į kovą prieš ateistinę savo šalies diktatūrą, pasišovusią uždrausti visų šventųjų sakramentų teikimą, Mišių laikymą, deportuoti visus svetimšalius kunigus, o besipriešinančius iššaudyti ar pakarti, išniekinti bažnyčias. Pacifistas šiuo atveju tiesiog reikštų konformistą, nesugebantį prisidėti prie didingos kovos už Kristaus karalystę, lengva ranka atsisakantį savo tikėjimo ir atiduodantį savo vaikus į ateistinio auklėjimo glėbį. Jei jau Cristeros buvo neteisūs ginklu gindami savo tikėjimą, tuomet kodėl šv. Jonas Paulius II ir Benediktas XVI beatifikavo tryliką iš jų ?

Be to, karo nebuvimas nėra taika. Bažnyčią yra užvaldžiusi taikos retorika ir dažnai panašu, jog vienintelis ar bent svarbiausias Bažnyčios tikslas – taikos siekimas kartu su visomis kitomis pasaulio religijomis. Pacifistai mėgsta pasitelkti Šv. Pranciškaus Asyžiečio pavyzdį ir visa gerkle šaukti, kad štai, vienas iš didžiausių kada nors gyvenusių Bažnyčios šventųjų buvo pacifistas, jo pagrindinis tikslas buvo nešti taiką! Šv. Pranciškus iš tikrųjųsiekė taikos, tačiau toli gražu ne kūniškos. Jo pagrindinis ir turbūt vienintelis gyvenimo tikslas buvo visus atversti į šventąjį Katalikų tikėjimą, nes tik taip sieloms įmanoma pasiekti taiką. Šv. Pranciškui žymiai labiau rūpėjo pragaro liepsnos, galinčios žmogaus sielą kankinti po mirties nei fizinė taika pasaulyje. Akivaizdu, kad bet koks neapykantos kupinas veiksmas yra vengtinas, tačiau reikia suprasti, jog karas yra neišvengiama mūsų realybės dalis, kurią Dievas dėl jam vienam žinomų priežasčių leidžia (mes galime tik nujausti kodėl), kaip ir kūniška mirtis. Ir viena, ir kita yra neišvengiami šios mūsų realybės dalykai, tačiau reikia vengti tiek beprasmiško karo, tiek beprasmiškos mirties. Bet karas kaip pati paskutinė priemonė, pavyzdžiui, sustabdyti krikščionių persekiojimui ar pasiaukojanti kankinystės mirtis atsisakant išsižadėti savo tikėjimo nėra taikos priešybė, nes dažnai tai vienintelis kelias pasiekti tikrajai taikai. Atsiminkime, ką darė Šv. Pranciškus penktojo kryžiaus žygio metu norėdamas sustabdyti smurtą. Ne, jis nebandė įkalbėti kryžiuočių nutraukti kovą. Jis pabandė atversti Egipto sultoną ir tik per plauką išvengė ugnies teismo.

O jei tik karas gali padėti apginti silpnuosius? Juk būtent tokia situacija buvo pokario Lietuvoje, būtent tokia situacija buvo 1926 metų Meksikoje. Abejose šalyse vyrai ginklu atsakė į priešo agresiją, nes nenorėjo sudėję rankų laukti, kol išžudys ar ištrems jų dvasininkus, kol išplėš jiems ir jų vaikams iš rankų gimtąjį kraštą, kol jų vaikai bus išauklėti pražūtinga ateizmo dvasia. Tokiu atveju pacifistas, teigdamas, jog užjaučia visus karo dalyvius, iš tikrųjų neužjaučia nei vieno, nes tikra užuojauta įmanoma tik skriaudžiamiesiems ir silpniesiems. Agresorių galima užjausti dėl to, kad jo siela tikriausiai patirs pragaro ugnies kančias, jam galima atleisti, galima bandyti jį atversti. Bet pats kvailiausias dalykas yra užjausti jį tada, kai jis daro nuodėmę. Tuomet užjausti ir ginti reikia silpnesnįjį, o agresoriui tik atleisti, bet ne užjausti agresorių, likimo valiai paliekant silpnesnįjį.

Galiausiai, siūlau kiekvienam katalikui, kuris teigia esantis pacifistas, savęs paklausti šių klausimų: kodėl šv. Joana Arkietė vedė ištisą armiją į kovą? Kodėl šv. Bernardas Klervietis, vienas iš Bažnyčios daktarų, buvo ir vienas pagrindinių kryžiaus žygio įkvėpėjų? Kodėl Prancūzijos karalius šv. Liudvigas IX aktyviai dalyvavo aštuntajame ir devintajame kryžiaus žygiuose (beje, pastarajame ir mirė)? Kodėl taip dažnai prisimename 1571 metų Lepanto mūšį, kai popiežius šv. Pijus V rožančiaus maldos vienybėje su katalikų kariais meldė pergalės ir mūšyje buvo sutriuškintas daug didesnis Osmanų imperijos laivynas? Kodėl nesibodime pasidžiaugti 732 metų Puatjė mūšiu, kurio metu buvo sustabdyta islamo invazija į Europą? O taip pat ir šių: kaip įsivaizduojate Europą ir Bažnyčią, jei 732 metais Karolis Martelis prie Puatjė musulmonus būtų pasitikęs su gėlės žiedlapiu ir nebūtų sustabdęs jų invazijos? O jei 1683 metais Jonas Sobieskis prie Vienos būtų atjojęs ne su husarais, o su raktu nuo Šv. Petro bazilikos, kurios aikštėje savo žirgus ganyti svajojo turkų sultonas? Ir taip toliau.

Pacifizmas – tai utopija, tačiau ir dar daugiau. Pacifizmas – žmogiško santykio su pasauliu ir kitais žmonėmis iškreipimas. Pacifisto gyvenimas yra apgailėtinas, nes jam svetimos bet kokios kilnios idėjos ir bet koks pasiaukojimas. Pacifistas kovoja už taiką, bet niekada už žmones ir jų gyvybes. Už taiką, bet niekada už tautą ir tikėjimą. Taiką, bet niekada už savo šeimą ir silpnuosius, negalinčius apsiginti. Pacifizmas nėra užuojauta, jis užuojautą padaro neįmanoma. Kovojama už taiką, bet ne už taiką žmonėms. Už taiką dėl taikos. Už taiką taikai.

Šv. Mykolai Arkangele, gink mus kovoje.

Nuotrauka priklauso http://callmejorgebergoglio.blogspot.it/ 
13 – paspausk ir pagirk!

Kiti įrašai panašia tema:

Komentarai ( 8 )

  1. Kai tau reikia (tu nori) kritikuoti, daug lengviau tai, ką kritikuoji, ir apsibrėžt taip klaikiai. :)

  2. Ne aš apibrėžiau. Tai normalus enciklopedinis pacifizmo apibrėžimas, reiškiantis visišką karo atmetimą net kaip paskutinę priemonę. Aš irgi karo visiškai nenoriu, nekurstau ir pirmiausia daryčiau viską, kad jo išvengti, tačiau karas kaip paskutinė priemonė yra galimas, nes kartais padarytum daugiau blogo šitos priemonės nesigriebdamas. Tai jei žmogus tokį mąstymą (karo kaip paskutinės priemonės) priima, tuomet jis nėra pacifistas, o teisingo karo teorijos šalininkas. Pacifistas niekina karą bet kokiomis aplinkybėmis.

  3. Teiginys, kad pacifizmas kovoja už taiką, bet ne už žmoniu gyvybes, klaidina ir nukreipia dėmesi nuo esminės pacifizmo problemos. Butent gyvybė ir yra pacifizmo kaip ideologijos centras: nieko nėra švenciau ir svarbiau uz žmogaus gyvybe. Zmogaus esmė redukuojama, paliekant tik kuna. Modernus liberaliu šalių pilietis nebeturi nieko, kas butu taip svarbu ir butina pilnaverčiam gyvenimui, kad butu verta už tai padėti galvą. Tuo tarpu katalikas brangina nemažai vertybių, be kurių gyvenimas yra nevertas gyventi, kitaip sakant, jis turi pakankamai priežasčiu del ko paaukoti gyvybe.

    Manau karas savaime nėra taip jau išėjes iš mados. Karas kuriame žusta Vakaru šaliu pilieciai – taip. Todėl modernus karas visomis priemonemis stengiasi pakeisti karo metodus taip, kad žutu kuo mažiau ‘savų’ ir ‘svetimų civilių’. Bombarduokim kiek tik galima, jei tik musiškiai liks sveiki. Tai, vėlgi, iškelia kitą moraline problemą – žudymo, kaip tiesioginio veiksmo, nutolinimą ir ‘išteisinimą’.

  4. Pacifizmo idėja nėra bloga tiesiog ji dažniausiai atveda prie neveiksnumo arba tai tiesiog tampa savo baimės pateisinimas tačiau, kad ir koks liberalus ir modernus žmogus bebūtu jis vistiek turi linyja kuria peržengus visi pacifizmo argumentai tampa per silpni, ir jis pasirianka kara ne del keršto bet dėlto kad mato kad taip reikia daryti.

  5. va būtent, kad pacifizmas (bent man) yra darbas (ne abejingumas), kaip tik dėmesingumas visuomenei ir žmogui. Čia ką tik išgirdau ir Mertono mintį vieną apie karą Vietname. Jo paklausė, kurią pusę jis palaiko, o jis atsakė – tų sudegintų žmonių… taip, gal aš neturiu to viso tautiškumo, tačiau man atrodo neteisinga, kai smurto naudojimą imame teisinti kokiais tai neva “teisingais” karais. Juk šv. Augustinas savo veikalą rašė veikiamas konkrečių aplinkybių.

  6. Marija, sutinku beveik su viskuo, ką parašei. Tačiau straipsnyje turėjau omeny tai, kad pasisakydamas prieš karą kaip paskutinę priemonę ir teigdamas, jog taip nori išsaugoti žmonių gyvybes, pacifistas iš tikrųjų jų nesaugo. Nes pasisakydamas prieš karą gali manyti, jog išsaugosi potencialių karių aukų gyvybes, bet juk kariai ir gina gyvybes tų, kurie patys apsiginti negali. Jie kovoja už savo tautą, už šeimas, už tikėjimą. Įmanoma visai nestoti į karą, išsaugoti karių gyvybes, bet tuomet bus prarastos silpnųjų gyvybės, pavyzdžiui, trėmimais, holokaustu ir t.t. Taigi, teorinė pacifistų kova už gyvybę yra tokia neįžvalgi (o galbūt paprasčiausiai baili, nežinau), kad atsisako pagalbos tų, kurių pareiga yra kovoti, ir vietoje to paaukoja gyvybes tų, už kuriuos turėtų būti kovojama. Žinoma, dar kartą kartoju, dažniausiai yra priemonių, kaip išvengti tiek karo, tiek nekaltų aukų, tačiau ne visada. Ir būtent dėl to “ne visada” aš ir diskutuoju.

    Auguste, yra žmonių, dirbančių už moters “pasirinkimą”, už “pasirinkimą” negyventi ir t.t. Tačiau savo darbu jie pražudo nekaltų vaikų gyvybes, bendruomenės silpnųjų gyvybes. Tad abejingumas ne visada reiškia nieko neveikimą. Abejingumas, deja, gali būti net labai judrus.

    Pati pasakei, jog šv. Augustinas rašė veikiamas konkrečių aplinkybių. Tame ir esmė, kad katalikai yra realistai, ne svajotojai. Aš irgi norėčiau matyti pasaulį be karo, bet karas vyksta. Kaip gerai atkreipė dėmesį Marija, jis vyksta ir dabar, tik toli nuo mūsų žemių. O tai, kad nekariaujam 70 metų, nereiškia, jog karas pas mus neateis ateityje. Žmogaus prigimtis visada buvo tokia pati ir visada liks tokia pati – silpna, todėl linkusi į nuodėmes. Turime daryti viską, kad išvengtume tokių baisybių, bet noriu pabrėžti, kad jos vyko, vyksta ir vyks. Apie tai nekalbėti arba į jas nereaguoti yra kvaila. Būtent tai suprato jau šv. Augustinas, nes nors mūsų Viešpats yra Taikos Kunigaikštis, bet gyvendami čia, žemėje, greitai Bažnyčios tėvai susidūrė su labai elementaria dilema: jei nekaltą žmogų nori užmušti užpuolikas, tai kurio gyvybė turėtų būti išsaugota? Nes vienas iš jų turės mirti. Ši dilema, žinoma, buvo perkelta į platesnį kontekstą todėl, kad karas niekada nedings iš mūsų gyvenimų. Jei tu nekalto žmogaus gynybą prieš užpuoliką laikai smurtu užpuoliko atžvilgiu, tai tada tik pasiteisina mano argumentas dėl to, kad pacifistų gailestingumo samprata yra išvirkščia.

    P.S. “tas visas tautiškumas” yra nei daug, nei mažai. Tik tai, kas sukūrė mūsų valstybę, tik tai, kas mus laiko drauge, tik tai, kas mus augino ir didžiąja dalimi tik tai, kokie mes dabar esame, kaip bendraujame ir kaip mąstome. Jei nebūtų tautiškumo, tai nebūtų to demokratijai būtino žmogiškojo ryšio, be kurio absoliuti dauguma mūsų valstybės piliečių nepajėgtų vienas kitam įsipareigoti, dėl vienas kito jausti atsakomybę, užjausti ir t.t. Ir tu jį turi, tikrai dar vis turi, nes tautos kol kas egzistuoja.

    1. na, bet vis tiek tavo argumentai atrodo lemti išankstinės nuostatos nesuprasti mano rašytų žodžių. Arba kiekvienas esam labiau už savo “aš” ir viso to, kas formuoja mūsų pasaulėvoką.

Leave a Reply to dučia Cancel reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *