Antradienį kunigas altarista Jonas Varkala paskelbė viešą laišką Vilkaviškio vyskupui Rimantui Norvilai, kuriuo prašo būti suspenduotas sakramentinėje kunigystėje. J. Varkala neslepia, jog šį veiksmą atliko, idant galėtų išeiti į politiką: kalbama, jog jis taps šiuo metu kuriamos partijos „Drąsiaus kelias“ vadovu. Įvykis tikrai nekasdienis.

Dvasininkas iš Garliavos savo pavyzdžiu pateikia Fernando Lugo – buvusį vyskupą Paragvajuje, kuris tapo šios šalies prezidentu 2008 metais. Tai jis padarė nepaisant Bažnyčios prieštaravimo, už ką po laimėtų rinkimų, žinoma, buvo laicizuotas. Nepraėjus nė metams paaiškėjo, jog buvęs vyskupas kartu su perpus jaunesne moterimi turi vaiką. Ne mums teisti, bet poelgiai nepagirtini.

Beje, reikia pastebėti ir tai, jog nemenką įtaką F. Lugo yra padariusi vadinamoji Lotynų Amerikoje besiformavusi išlaisvinimo teologija, nemaža dalimi vaizduojanti pasaulį iš marksistinės perpektyvos ir, anot Benedikto XVI-ojo, siekianti „visą krikščioniškąją tikrovę įlieti į politiškai socialinio laisvinimo formą“. Tokioje šviesoje kyla pavojus teologizuoti konkrečius politinius sprendimus. Pasakyti, kas yra yra bloga ir neteisinga, yra Bažnyčios priedermė, o rasti geriausią politinį receptą tai pataisyti yra katalikų pasauliečių reikalas. Nenuostabu, kad pastarieji nebūna labai laimingi, kai mato kunigus, paliekančius dvasininkų gretas:

„Na zinot, kazkada jus man buvote labai fainas kunigas, dabar net nezinau ka ir pasakyti…Tikiuosi aplink jus telksis patikimi zmones, nes tie kur prie Venckienes namu tai dauguma labai abejotinos reputacijos ir tikrai nenoreciau, kad jie atstovautu visuomenes interesus..“

iš alfa.lt komentarų

Kiti įrašai panašia tema:

• Didžiuojuosi