Tai yra filmo reklama. Atsargiai: atskleidžiamos siužeto detalės. N-18.
Emilis Vėlyvis, „Redirected/Už Lietuvą!“ režisierius ir scenarijaus autorius
Atsivertę žurnalą, žmonės puola skaityti apie renginius, kuriuose patys buvo, įvykius, kuriuos patys matė. Magiškas veidrodžio žavesys! Mes trokštame pamatyti savo atvaizdą vis kitame medijos kanale – draugų pletkuose, laikraštyje, televizijoje, Google paieškoje.
O taip pat ir Holivudu kvepiančiame filme. Režisierius Emilis Vėlyvis pasistengė, kad ši užgaida būtų patenkinta. Pavyko pribloškiančiai: „Redirected/Už Lietuvą!“ bilietai iš kino teatrų tiesiog šluojami. Tikėtina, jog jis taps žiūrimiausiu visų laikų lietuvių darbu. Fenomenalu.
Kaip šio kūrinio trūkumas įvardinamas jo personažų trafaretiškumas. Tačiau tai – pliusas. Milijoninę paramą filmui turėjo skirti ne Kultūros, o Švietimo ir mokslo ministerija. Ne kaip menui, žinoma. Kaip mokslo tyrimui, per kurį kruopščiai nustatoma tautos savivoka. Štampai, kuriais prakalba „Redirected/Už Lietuvą!“, yra išgryninti taip, tarsi juos naujausiomis metodologijomis būtų verifikavusi dr. Ainė Ramonaitė su VU TSPMI jaunųjų moksliukų komanda. Bet žiūrėti filmą – prieinamiau nei skaityti popierių stirtą. „Redirected/Už Lietuvą!“ sugebėtų pažiūrėti net visiški mulkiai, ką jie ir daro.
Jiems atrodo, kad tai – „tik greitaeigis veiksmo filmas su saujele juodojo humoro“, kaip kad skelbia populiariausia recenzija iš imdb.com. Koks trumparegiškas požiūris. Vėlyvio atliktas mokslinis tyrimas „Redirected/Už Lietuvą!“ pateikia tris svarbiausias išvadas, kurias dera pastebėti blaivesniam žiūrovui.
1. Skausmingai parodoma, kokiu apgailėtinu pavirtęs tradicinis tautiškumas.
Vėlyvio požiūris į tautiškumą atspindi šiuo metu Lietuvą į priekį apsiėmusio vesti Vilniaus elito tautiškumo suvokimą. Iš tautiškumo tradicijų masėse likusi tik butaforija. Už jos žiojėja baugi tuštuma. Pastoliai, pastatyti prie seniai sugriuvusio pastato.
Kertinis filmo momentas: lietuviška prastuomenė mužikų vestuvėse sušunka „Už Lietuvą!“ ir puola užsieniečius. Visiškai asmeniniais (ir dažnai iškrypusiais) sumetimais daromi dalykai, kurie pridengiami patriotiškumu, tarsi kovojama už visą šalį – argi tai jums nepažįstama?
2. Lietuviai trokšta represinio valstybės aparato
Jeigu tavo sukurtame filme kas trečias žodis – keiksmas, o kas antras vaizdas – kraujas arba papai, žmonės mano, kad esi belekoks liberalas. Ne visai.
Lietuva – šalis, kurioje kriminalinės įžymybės vadinamos autoritetais. Be kabučių. Būtent Lietuvoje žiniasklaida yra organizavusi Garsiausio nusikaltėlio rinkimus.
Filmas yra apie kriminalus. Populiaru? Populiaru. „Nors visiems aišku, kad nusikaltimų aprašinėjimai, interviu su nusikaltėliais, vaizdo medžiaga, nuotraukos – tai reklama. Nusikaltimų reklama.“, – rašė a.a. Gintaras Beresnevičius.
Šalyje, kur žavimasi kriminaliniu elgesiu ir mafijozais, nusikaltimų reklama pirmiausiai reklamuoja ne nusikaltimą, o apsaugos nuo jo priemones. VSD, VRM, STT, TM ir kt. Dar žiūpsnis Beresnevičiaus:
Nusikaltimas ir valstybė neatskiriami. [..] Policija mielai teikia medžiagą kriminaliniams puslapiams – tai pateisina jos egzistavimą. Net neišaiškinti nusikaltimai reikalingi policijai kaip oras. Jie liudija, kad policija per menkai finansuojama ir kad reikia daugiau. Viskas susiję. Nusikaltimai reikalingi valstybei, valstybei reikia, kad apie juos būtų gerai žinoma, čia kaip čia – žiniasklaida, mielai eskaluojanti nusikaltimų temą. [..] Nusikalstamumas leidžia [valstybei] laikyti didžiulį administracinį represinį aparatą, iš tikrųjų skirtą nomenklatūros savigynai. Jis pateisina valstybės egzistavimą. Iš tikrųjų pavojingas jis ne valstybės struktūroms, o visuomenei.
Panašiai, beje, pornografija reklamuoja visai ne seksą, o kontraceptikus ir prie impotencijos vedantį palaidumą.
3. Pagonybės sugrįžimas: prostitutės pergalė prieš žmoną.
Pradėti reikia nuo to, kad E.Vėlyvis yra viešai apsiskelbęs pagonis. Filme tai matosi toli gražu ne iš nuvalkiotų juokelių apie Katalikų Bažnyčią, bet iš scenarijaus, kurio bendraautoriumi režisierius yra kartu su Jonu Baniu. Kino kritikų apžvalgose jų parašyta istorija nuvertinama iš anksto, todėl neįžvelgiama ten siūloma gyvenimo programa.
Su trimis iš keturių vagių viskas kaip ir aišku – lochai ir tiek. Bet Michaelis (vaidina Scotas Williamsas) yra kitoks – išsižadėjęs kriminalinių draugų, susiradęs mėgiamą, gerbiamą ir pelningą darbą. Be to, turi jį mylinčią merginą, kuriai ketina netrukus pasipiršti ir kuri apie senąjį Michaelį, matyt, nieko net nežino. Aiškiai leidžiama suprasti – Michaelis dabar yra laimingas ir sėkmingas. Jo gyvenimas nuo senojo skiriasi ne kiekybiniais rodikliais, bet iš esmės yra skirtingos kokybės. Akivaizdus born again. Bet netrukus prieš savo valią Michaelis įtraukiamas į gaivališką nusikaltimo sūkurį, iš kurio niekaip nebegali išsikapstyti.
Pagonybė yra čia: filmas pateikia atgimusio Michaelio gyvenimą kaip blogesnę alternatyvą beprasmei vėlesnių išgyvenimų grandinei. Pagonybė, malonumą iškelianti aukščiau laimės, išgarsėjimą – aukščiau pasiekimų, o troškimą – aukščiau valios, nekenčia naujo Michaelio gyvenimo. Ji nekenčia galimybės, jog žmogus nuosekliai kurs savo gyvenimą ieškodamas gėrio, o ne nuolatos klajos monotoniškų nuotykių šėlsme. Nesiliaujantis klajojimas po gyvenimą (dar vadinamas „galimybių turėjimu“) pagonybėje svarbiau už kantrią didingo miesto statybą.
„Redirected/Už Lietuvą!“ yra lietuviškos kultūros pirmeivis, kuriame prostitutė triumfuoja prieš žmoną, poliamorija – prieš heteroseksualumą. To nepastebėti neįmanoma: gražiojo Michaelio turbūt taip pat gražios merginos ekrane neišvystame, girdime tik jos balsą telefone, kuris vaikiną užklupusiuose gaivaluose skamba it gyvas priekaištas. Viskas sumontuota taip, kad mieliau žiūrėti į filme dulkinamus pliušinius žaislus ir gyvulius (ką liudija geras žiūrovų juokas), negu išgirsti Michaelio numylėtos merginos, kuriai jis neatskleidžia, kur patekęs, nusivylusį balsą. „Ko ji vėl nori? Juk mes žiūrime komediją“, – galvoja žiūrovas.
Kiti nusikaltėliai michaeliško užsispyrimo neturi: barškina palaidas mergas ir nemato vargo. O šios po to dar gali ir padėti sunkumuose. Tiesa, „Redirected/Už Lietuvą!“ rodo ir vestuves. Jos skirtos likimo fiziškai ir protiškai nuskriaustiems žmonėms, kuriems gyvenime nelikę nieko kito kaip sukurti „didelę gražią šeimą“. Vargšai.
*
Filme pabaigos nėra: jis tiesiog nukertamas viduryje nurauto veiksmo, tarsi būtų pasibaigusi kino juosta. Taip ir turi būti: klajonė (ne nuotykis!) pagoniškoje jausenoje yra nuolatinė būsena. Būtent „normali pabaiga“ sugadintų „Redirected/Už Lietuvą!“. Pagoniškas pasaulis sukasi ratu, todėl kalbėti apie pabaigas yra beprasmiška. Reikšmingas yra tik amžinasis dabar.
Kai esi atsidavęs šio pasaulio troškimams, gyvenimas pasidaro nuobodus. Emilio Vėlyvio filmas – įrodymas, kad nesibaigianti intriga, įtampa, gaivališkumas ir intensyvumas gali būti žiauriai monotoniški ir nuobodūs. Visai kaip ir pornografija.
*
„Redirected/Už Lietuvą!“ – turbūt kokybiškiausia, ką yra sukūrę naujieji Lietuvos pagonys. Pamatyti edukaciniais tikslais – būtina?
32 – paspausk ir pagirk!
Gal tik keli pastebėjimai.
Juk supranti, kad didžioji dalis šio tinklalapio skaitytojų yra moksleiviai, tad, kad ir užsidedi N-18 ženkliuką, kaip užsideda ir Forum Cinemas, nereiškia, kad neturi galvoti apie tai, ką rašai ir kaip tai paskatins žiūrėti filmą, jį pasiekus kitomis priemonėmis (aišku, tu to ir sieki, nes net pats pripažįsti, kad reklamuoji filmą).
Kodėl nederėtų reklamuoti tokio filmo ir dar ateitininkų tinklaraštyje? Nes kaip pats vaizdžiai įvardini ir aprašai scenas, lengva suprasti, kad toks filmas su savo paveikiais (nes net bjaurius veiksmus kinematografiškai galima padaryti ‘estetiškais’ ir patraukliais – o to ir siekiama tokiais filmais) vaizdais tik užteršia žmogaus sąmonę.
Kodėl lietuvių kritikai atsisako ieškoti filme prasmės? Nes jame jos nėra – žinoma, gali pasiimti kokią liniją ir ją panagrinėti – na, kaip ir pats gražiai tai darai su pagonybės siunčiama žinute, bet tai yra pritempinėjimas. Šio filmo tikslas – ne siųsti kažkokią žinutę, kuri skatintų lietuvius susivokti ir pamatyti save veidrodyje – jis kupinas stereotipų ir ‘bairių’, kurie turi prikaustyti tavo dėmesį ir teduoda vieną didelį reginį. Sąmoninga kritikų pasirinkta pozicija yra labai graži, nes kitaip jie pasirodytų kaip tie TV šokių ar ‘muzikiniuose’ projektuose sėdintys vertintojai, kurių funkcija ir yra bandyti suteikti vertę tam, kas jos neturi – jie turi maskuoti tai, kad šokanti pora nei į ritmą pataiko, nei žingsniukus grakščiai dėlioja. Tokiu atveju reikia pakomentuoti ‘įdomius sprendimus’, gražią suknelę, pagražėjusią figūrą ar kitus, nieko bendro su šokiu neturinčius aspektus. Taip sukuriama vertė – jei jau visko nusipelnę šokių treneriai šokėjams duoda 9is – suprask, jiems tereikia tik šiek tiek pasitempti.
Tu sakai, kad nieko kokybiškesnio nesukurta (o, Aurora matei? ten technikos viršūnė, taigi irgi turėtų žavėti kokybė). Aš, įtikinta Pipinytės, sakau, kad tai tik pasako, kaip prastai su Lietuvos kinu ir jo ‘revoliucija’.
http://www.7md.lt/kinas/2014-01-17/Emilis-Velyvis-kaip-lietuviu-kino-revoliucijos-veidrodis
Manau, nereikėtų kaltinti lietuvių todėl, kad iš kino teatrų šluoja bilietus į šitą filmą ar panašius. Viskas labai paprasta – žmonės tiesiog neturi jokio supratimo apie kultūrą ar meną, todėl tiesiog tiki viešąja nuomone apie tai. Viešoji nuomonė dažnai apie kokį nors konkretų komercinį meno produktą, kaip ir apie Vėlyvio filmą, yra suformuojama pačių autorių, daugiausiai užsakytais (na, o gal ir nebūtinai) straipsniais, kuriuose dar nė nepradėtas rodyti fimas jau būna vadinamas ,,sensacija”, ,,populiariausiu metų filmu”, ,,žiūrimiausiu” ir panašiai, iš ko paprasti žmogeliai pasidaro išvadą, jog jei jau taip, tai jis, matyt, ir geriausias. Ir eina žiūrėti tiesiog iš inercijos, nes kaip gi liksi nematęs to, ką visi matė?
O žiūrėdami filmą jie atpažįsta ne tikrovę (nemanau, kad, kaip rašote, iš patriotizmo tikrai nieko neliko, vien butaforija), bet tą pačią žiniasklaidos formuojamą viešąją nuomonę. Šiuo metu Lietuvoje palaikomas mitas, jog patriotizmas – tai švęsti Jonines gamtoje, su daug dėžių alaus ar žiūrėti krepšinį, kai žaidžią Lietuvos rinktinė. Žinoma, lietuviai švenčia Jonines ir žiūri krepšinį, bet tai dar nereiškia, jog jie tikrai nieko nejaučia prisimindami Sausio 13-ąją, ar šiaip neturi gilesnių jausmų, skirtų Tėvynei.
O dėl tokių filmų kaip Vėlyvio – dar tik labai neseniai Lietuvoje susiformavo komercinis kinas. Gal jis dar patobulės :) O kol kas visada galima rinktis nežiūrėti tokių filmų, juk iš anksto aišku, ką juose matysime.
Esu jaunos ateitininkės mama ir nenorėčiau, kad mano dukra skaitytų šį straipsnį, juo labiau žiūrėtų filmą. Justina savo komentare labai gerai paaiškina, kodėl.
Laima, juokaudamas galėčiau atsakyti, jog Jūsų dukra turbūt tokio straipsnio ir neskaitytų, nes jis tiesiog per ilgas. :-) Ir šitam juoke būtų dalis tiesos.
Mano vaikystės laikais tėvai galėdavo labai lengvai pakontroliuoti, ką aš skaitau ar žiūriu, nes to, ko nereiktų skaityt/žiūrėt, tiesiog nebūdavo namie. O šalies įstatymai gana gerai kontroliavo TV transliacijas. Dabartinėmis sąlygomis tai jau nebegrįš.
Nepavydžiu šiuolaikiniams tėvams, sunku jiems.
Justina, sakai, kad „didžioji dalis šio tinklalapio skaitytojų yra moksleiviai“, bet vargu ar yra tai įrodančių duomenų. Aš pats manau, kad moksleiviai kokį 20 proc. sudaro daugiausiai.
Vėlyviškas Pilkio komentaras
Justina, šiek tiek ironiška dalintis Pipinytės tekstu žinant kam personaliai buvo skirta Šiaučiūnaitės frazė…:D
Filme labai brutaliai išjuokiama Lietuva. Vieni investuoja tūkstančius į Lietuvos vardo gerinimą, o kiti tiesiog viską sudaužo į šipulius. Taip, pastatymas kokybiškas, aktoriai geri, bet ar geras scenarijus ir pati mintis? Abejoju. Greičiau čia reiktų pasielgti kaip padarė cgates ir kitos televizijos, kai išjungė pirmąjį baltijos kanalą http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/cgates-gyventojams-isjunge-pirmaji-baltijos-kanala.d?id=62980816, tad ir kino teatrai galėjo pasekti tokiu pavyzdžiu :)
Martynui D. – na, tiesiog matyti, kieno pusėje esu : )) Šiaip džiaugiuosi, kad ji tą recenziją parašė – tam tikrai reikia stiprybės.
O pati citata, reikia pripažinti, stipri ir juokinga – tik nors ji skirta Pipinytei, man kaip tik juoką labiau kelia šaržuotas ‘fyfiško’ personažo noras studijuoti ‘menus’, ‘nes tai gilu, dvasinga, etc.’ Pamenu, kad kažkuri iš Olialia pupyčių ar pan. veikėjų yra pripažinusi, kad gyvenime vadovaujasi Aristotelio mintimi. Apmaudu, kad neatsimenu, kuria. Taigi grįžtant – visa bėda, kad Pipinytė neprimena fyfos, todėl tik žinojimas, kad geliama jai kelia asociacijas būtent su ja. (P.S. kadangi filmo nežiūrėjau, tai norėjau pasitikrint tikslią citatą ir užtikau, kad pasirodo, ji – plagiatas…)
Martynui P. – gali būti, kad dėl auditorijos klystu. Įdomu būtų sužinoti, kas skaito tinklaraštį, bet kol nėra atliktas mokslinis tyrimas liksiu prie savo prietarų : )
‘Nuomonei’ – komerciniai kino teatrai siekia pelno, tad nors gražus noras, kad tokio filmo niekas nerodytų, tuomet reikėtų pagalvoti ir apie kitus komercinius filmus – Valentinas vienas, Valentinas už 2rų ir pan., kurie taip pat rodo iškreiptą meilės, santykio tarp žmonių paveikslus ir pan. Tai neatrodo realu. Kitaip nei 1ojo Baltijos kanalo atveju šis filmas nepažeidžia įstatymų – dar daugiau, pats yra finansuotas Kultūros ministerijos, tad nėra pagrindo imtis tokių drastiškų veiksmų. Kai Lietuvoje nesutariama, ar reikia bendros istorijos politikos, tai vargu ar bus sutarta ir dėl bendros kultūrinės politikos.
Girdėjau ar skaičiau jau keletą žmonių, kurie kaltina mane pritempinėjimu. Justina viena iš jų. Tačiau visi šie žmonės džiaugsmingai praneša, jog filmo patys nežiūrėjo ir neketina.
Niekada nesekiau to, ką daro, ką rašo Lietuvos kino kritikai. Man tai neįdomu. Gal todėl, kad nuo bet kokios tikrovės jie nutolę per šviesmetį? Gal ir ne. Bet atsisakydami iš principo nagrinėti tokius filmus kaip aptariamasis jie tik dar labiau nuo tikrovės tolsta. Nepamenu, Justina, ar buvai anų metų NŽ-A – ateitininkų studijų savaitgalyje. Ten V.Ališauskas kalbėjo panašia tema.
Šiandien paskaičiau A. Paškaus (kas jis toks?) straipsnį „Ateitininkas studentas laiko dvasios perspektyvoje“. Štai ištrauka:
‘Neigiant laiko dvasią, nusisukant nuo naujų idėjų, pavojus nepašalinamas. Priešingai, jei neduodama naujai kilusiems klausimams krikščioniško atsakymo, jei ignoruojamos žmogaus dvasinės žaizdos, jei nepatenkinami giliausi jo prigimties troškimai, tuomet laiko dvasia įgyja nekrikščioniškus ir net antikrikščioniškus bruožus.’
Kaip mane erzina nacistinis selektyvumas tarp katalikų. Uždedam kokiam nors reiškiniui velnio kaukę ir tada jį visaip smerkiam teisiam, draudžiam, nerodom vaikams ir, ne duok die, apie tai pakalbėsim!
Jau čia net nekalbu apie krikščionių pašaukimą perkeistį (ne atrūšioti ar uždrausti) šį žmogišką pasaulį tikėjimu viltimi ir meile.
Užtenka vien minties: jei iš tikėjimo juokiasį ar kritikuoja – gerai, svarbu neužmiršta.
Mes galim drausti kurti ateitininkiškus memus, atsiriboti ir nežiūrėti populiarių filmų beigi spektaklių ir galiausiai nebe daug skirsimės nuo amišų. Jei mes nerašysim kritinių straipsnių, tai kas tada? Jei mes nemokinsim savo vaikų kritiškai žiūrėti į populiarią kultūrą, o tik ją slėpsim, tai kokie tie vaikai užaugs?
Vytautai, pagal Jūsų požiūrį, reikėtų vaikams rodyti pornografiją ir ją aptarinėti. Tuomet bent jau nebūtumėm panašūs į amišus : )
Jūsų komentaras labai emocionalus, tai, ko gero, man nereikėtų aiškinti, kad aš velnio kaukės niekam nededu. Šiuo atveju katalikiškas požiūris reiškiasi tuo, kad nemanau, jog tokie bjaurūs vaizdai gali būti kuria nors prasme edukaciniai – veikiau, pasikartosiu, manau, kad tokie vaizdai teršia mūsų pasąmonę. Mano pasipiktinimas šiuo atveju grynai kultūrinis – net nebūdama ateitininke ar katalike tikrai vertinčiau šį filmą taip pat.
Niekas nedraudžia filmo nagrinėti – tiek kino kritikai parašė recenzijas, tiek mes čia vis komentuojam, tai panašu, kad filmo neignoruojam (aš gal nenuėjau į filmą, bet siužetą ir tam tikrus kadrus visai neblogai žinau iš draugų pasakojimų, medžiagos youtube ir recenzijų – šitiek jam skirto laiko nepavadinčiau ignoravimu).
Taigi mano smerkimas susiveda tik į šiuos dalykus: a) aš nemanau, kad tokius filmus turi finansuoti Lietuvos valstybė; b) kaip ir žmonės, uždėję N-18 ženkliuką, nemanau, kad moksleiviams derėtų eiti į tokį filmą; c) pati neinu į filmą ir kitiems nerekomenduoju.
Mano kritiką Martynui dėl recenzijos reiktų priimti veikiau kaip formos kritiką – ginčyčiausi ir dėl gražaus ir padoraus filmo, jei manyčiau, kad tam tikram jo momentui ar kažkam pan. yra suteikiama nepelnyta reikšmė/prasmė ir pan. Aišku, būtų gražu iš mano pusės filmą pažiūrėti, bet šiuo atveju labiau nenoriu eiti į filmą, gal jau dovanosit.
O šiaip tai gal ir nerašau straipsnių, bet populiarius filmus, spektaklius ir pan. dalykus daugmaž žiūriu, tik net populiarus menas turi atitikti tam tikrus standartus. Kodėl mes aptarinėjam Redirected, o ne Santą (M. Ivaškevičiaus filmas) ar August: Osage County?
Taip tai labai su jumis sutinku – turime nagrinėti populiarųjį meną ir aiškintis, kaip prasmingai gali leisti savo laisvalaikį, kaip ir kokioje kultūroje dalyvauti, kad nebūtume už kultūros ribų? Tokiomis temomis su moksleiviais kalbėsime moksleivių akademijos metu jau šį pavasarį. Kaip tik šiuo metu skaitome įvairius tekstus, jei kurį jų norėtumėte rekomenduoti (kreipiuosi ne tik į Vytautą), prašau, atsiųskite man ju.justina@gmail.com. Būsiu labai dėkinga. O jei norėtumėte akademinių tekstų apie grožį, kultūrą ir meną, tai tuo pačiu galite rašyti man – jų jau sukaupiau devynias galybes, tik didžioji dalis jų kiek per stiprūs moksleiviams : )
Visiškai pritariu Justinai. Yra dalykų, kurių nereikia, ir net nevalia žiūrėti. Ir tai nėra bėgimas nuo realybės, bet savo sielos skaistumo saugojimas. Tam tikra principinė nuostata. Keista, bet išsirutuliojusi diskusija man priminė vieną populiarų spektaklį. Tuomet drąsūs ateitininkai, viešai išreiškę krikščionišką požiūrį į Kristaus atvaizdo dergimą, buvo apkaltinti tuo, kad savo požiūrį reiškia nematę spektaklio.
Na, o kalbant apie straipsnį, man autoriaus įžvalga apie pagonybę pasirodė labai taikli. Bėda ta, kad krikščioniška pozicija taip ir liko neišreikšta, krikščioniškas atsakymas nebuvo duotas: ar vis dėlto, po viso to, kas buvo pasakyta, filmą edukaciniais tikslais žiūrėti būtina? Ko ciniškas pagonis galėtų pamokyti krikščionį? Galbūt pastebėti jo dvasines žaizdas … užjausti dėl to žiauriai nuobodaus sukimosi aplink savo ašį?
Manau, kad kalbėti apie laiko dvasią – būtina, mokinti vaikus kritiškai mąstyti ir vertinti – taip pat būtina, bet išlikti nuosekliems iki galo – visų būtiniausia, nes laiko dvasia yra klastinga, nors ir labai žavinga (kaip ir populiari kultūra). Beje, Antanas Paškus – konservatyvių pažiūrų kunigas, gyvenęs JAV.
Ačiū Jums už komentarą, Laima!
Sutinku su pastabomis, kad „krikščioniška pozicija taip ir liko neišreikšta, krikščioniškas atsakymas nebuvo duotas“. Sunku tilpti straipsnio ilgyje ir jam skiriamo laiko rėmuose. Bet mestas jaukas tiems, kurie gali norėti jį duoti. Kas norės – kapstys toliau… Štai šiandien draugas per vakarienę papasakojo, kad neseniai 4 seminaristai ėjo žiūrėti Redirected. Neliko sužavėti. Bet. Galbūt kažkurie iš jų norėtų parašyti straipsnį? Pats stokoju laiko viskam, ko norėčiau. Galų gale, sąžiningai kalbant, nesu tas, kuris duotų patį vertingiausią atsakymą. Ieškokime jų drauge. Štai komentatoriai įdomiai pakalbėjo. Erdvė atvira.
Tai Jums ačiū, Martynai, kad esate, kad rašote, ir kad pradėjote šį blogą. Nei vienas nesame tobuli, bet, kaip sako, visi turime šį tą bendro. Po paskutinio Jūsų komentaro man labai palengvėjo, o dar kad seminaristai neliko sužavėti, tai tiesiog džiūgauju :)))
Telaimina Dievas mūsų ieškojimus ir telydi visus, besiruošiančius moksleivių pavasario akademijai!
Man irgi lengviau, Laima. Pakomentuokite ir dažniau :)
Filmo nežiūrėjau, ir nujaučiu, kad dar negreit tas laikas, kai užsimanysiu pasižiūrėti. Bet ne dėl to, kad terštų sielą. Jei mane veikia, reiškia, nesu dar tvirta. Tiesiog ženklas. Bet nesupratau, kodėl pagonybė išreikšta kažkaip iškreiptai šiame straipsnyje? Čia tokie pagonybės principai buvo aiškiai išreikšti filme ar čia interpretacijos? O gal aš kažko nesupratau? Nesu pagonė, bet man truputį neramu, kai mes taip švaistomės įžeidžiančiais argumentais… Nors gal ir nesupratau, tai būtų įdomu išgirsti….
Dažnai klausimai lieka be atsakymų, klausime, tu tai žinai. Šį kartą irgi pilno atsakymo tu negausi.
Mintis, kad gali atsilaikyti kultūros įtakai, yra klaidingas pramanas. Turbūt nuo tų laikų, kai buvo parašyta Odisėjo kelionė, kurios metu jis didvyriškai atsilaikė prieš Sirenų dainas. Bet Odisėjas yra Odisėjas. O mes esame mes.
O su pagonimis drauge šokti tikrai neskubu, ir su jais gyvenimu nesidalinu.