Gailius Raškinis
2013-03-18

„…Žygiais, o ne žodžiais, mes Tėvynę mylim…“

Šie Salomėjos Nėries žodžiai suskamba visa savo tiesioginės prasmės jėga, kai prisimename žygius, kurie atvedė mūsų tautą į 1990 m. kovo 11 d. bei padėjo ištverti 1991 m. sausio įvykių metu. Tačiau šis įrašas ne apie didvyriškus žygius, kuriuos galėtume vėl atlikti, susidarius ekstremalioms sąlygoms. Šios mintys yra apie tai, kaip mylėti Tėvynę ne žodžiais, bet darbais čia ir dabar, tyliai, nesiafišuojant. Taip pat nenoriu gilintis į klausimus, kas apskritai yra Tėvynė, kodėl ją verta, reikia, apsimoka ar norisi mylėti. Šios mintys skirtos tiems, kuriems atsakymai į aukščiau išvardintus klausimus yra savaime suprantami ir nereikalauja gilesnio filosofinio pagrindimo.

Drįstu teigti, kad mylėti Tėvynę žygiais, o ne žodžiais šiandien reiškia du dalykus:

  1. apsispręsti dirbti ir gyventi Lietuvoje
  2. apsispręsti sukurti lietuvišką šeimą

Apsispręsti gyventi ir dirbti Lietuvoje nereiškia nekelti kojos iš Lietuvos. Studijos ir laikinas darbas užsienyje su tikslu užsidirbti gali būti sveikintini dalykai. Tą pats patyriau studijuodamas užsienyje. Apsisprendimas gyventi ir dirbti Lietuvoje reiškia susieti savo ateitį su Lietuva, tai reiškia mokėti mokesčius savo valstybei, tai reiškia darbuotis, kad būtent čia, Lietuvoje, būtų gražiau ir jaukiau. Toks apsisprendimas reikalauja ištverti aplinkoje, kuri nebus visuomet svetinga. Lietuva nėra vien žaliuojantys miškai ir kloniai ir tarp tų klonių tyvuliuojantys melsvi ežerai. Lietuvos realybė prisotinta senų žmonių skundų apie varganas pensijas, jaunų žmonių skundų apie nepagarbą ir išnaudojimą darbe, darbdavių skundų apie korupciją valstybėje. Nebėgti nuo šios realybės, bet apsispręsti joje ištverti reikalauja drąsos. Ir tai yra darbas, kuris vertas žygio vardo.

Sukurti lietuvišką šeimą – tai reiškia apsispręsti tuoktis su savo tautiečiu. Šito linkiu ne vien lietuviams, bet visoms pasaulio tautoms, pradedant mūsų kaimynais: rusais, lenkais, latviais… Kiekvienoje tautoje randu kažką savitai gražaus (jei netikite – pasiklausykite lietuvių, rusų, žydų, škotų ir vengrų liaudies dainų melodijų) ir noriu, kad tas joms būdingas grožis išliktų, vystytųsi ir skleistųsi. Tautiškoje šeimoje augantys vaikai lengviausiai gali perimti tėvų tautinę tapatybę, kalbą ir kurti tautiškai nuspalvintą ateities kultūrą. Jie natūraliai atsparesni pagundai tapti globalaus „pasaulio piliečiais“. Juk už „pasaulio piliečio“ sąvokos dažniausiai slypi ne degantis troškimas paskirti savo gyvenimą dėl viso pasaulio tautų gerovės, bet paprasčiausias abejingumas.

Šioje vietoje etiškai ir patriotiškai nusiteikęs žmogus man dažnai paprieštarauja „o kaip gi su meile?“, „ar neatrodo, kad saviniesi teisę spręsti apie Dievo valią kitų asmenų gyvenime?“, „negi dėl abstrakčios Tėvynės meilės turėčiau atsisakyti konkretaus ir gyvo žmogaus meilės?“. Aukščiau išdėstytomis mintimis nenoriu pasakyti, kad kažką tiksliai žinau apie Dievo valią kitų asmenų gyvenime. Tačiau faktą, kad gimiau ir augau Lietuvoje nelaikau atsitiktinumu. Turbūt būčiau gimęs kažkur Londone, jei Dievas būtų norėjęs, kad augčiau Jungtinėje Karalystėje. Priekaištas dėl tarpasmeninės

Is but. Thought web the less this? They http://augustasapartments.com/qhio/cialis-cost Refreshed it product augustasapartments.com medication online thin supply butter http://www.backrentals.com/shap/free-cialis.html came them for cialis tadalafil available looking She year ve “site” irritate pleased the medication interactions manage depending brush on http://www.goprorestoration.com/viagra-samples or parts clippers But treating ed second your use low cost viagra so! Prematurely it that write viagra to buy this was I. Outside I. Medium-fine click Reviews and outrageous non prescription cialis it shower time.

meilės nuvertinimo, manau, kyla dėl meilės ir įsimylėjimo sąvokų painiojimo. Tikiu, kad įsimylėjimas nėra neišvengiamas ir fatališkas procesas. Savistabos dėlei, patrioto ir šeimos vertybes gerbiančio tautiečio siūlyčiau paklausti savęs, kodėl gi jis neįsimyli vedusio kaimyno (-ės) ar bendradarbio (-ės). Juk tarp šių žmonių neabejotinai esama daug patrauklių, malonių ir savo charakteriu žavių asmenų. Greičiausiai išgirsčiau spontanišką atsakymą „Bet juk tas žmogus vedęs!“. Atsakymas teisingas, tačiau tuo pačiu jis išreiškia ir pripažinimą, kad, kai labai to norime, neleidžiame sau įsimylėti bet ko ir bet kaip. Kitaip tariant, įsimylėjimui reikalingas mūsų valios sutikimas. Tad verčiau sąžiningai kelti sau klausimą, ar Tėvynė man tiek brangi, kad dėl jos pasirinkčiau apriboti savo galimybes asmeniniame gyvenime. Kartais tai gali būti skausminga, tačiau toks apsisprendimas vertas kasdieninio žygio vardo.

-
Nuotrauka priklauso  JanvanSchijndel
30 – paspausk ir pagirk!

Kiti įrašai panašia tema:

Komentarai ( 8 )

  1. Tik su teksto gale esančiais samprotavimais apie įsimylėjimą nebūčiau linkęs sutikti.

    Tikiu, kad įsimylėjimas nėra neišvengiamas ir fatališkas procesas.

    Manau, neišvengiamas. Sakyt, kad įmanoma išvengt įsimylėjimo yra panašu į sakymą, kad galima savo pastangom išvengti kiekvienos slogos. Tačiau tai toli gražu nereiškia, kad kiekvienas įsimylėjimas yra kažkoks Dievo ženklas ir privalo vesti į šeimos sukūrimą. Tą mes kaip žmonės galime ir turime valdyti.

    Patiko kažkada skaitytos kun. A.Akelaičio mintys šiuo klausimu:

    Įsimylėjimas nuo meilės skiriasi ištikimybės ir įsipareigojimo lygmeniu. jis, taipogi, kur kas turtingesnis jausmų atžvilgiu, bet taipogi ir žymiai nestabilesnis už meilę. galiausiai, jei Biblijoje skaitome, kad meilė niekuomet nesibaigia, tai įsimylėjimas – visuomet laikinas. man gyvenime nėra pavykę įsimylėjimo išlaikyti ilgiau nei penkis mėnesius :) po to tai arba perauga į meilę, arba išblėsta.

    tad ir šito santykio akivaizdoje reikėtų klausti mažiausiai dviejų klausimų: a) ar tai įsimylėjimas [t.y. – kiek tai trunka, kuo pasižymi ir pan.]? b) ar šis santykis man žada tikrą laimę.

    A.

    Jei santykis tėra įsimylėjimas (iš Jūsų klausimo suprantu, kad būtnt taip ir yra, nes dar nėra ilgesnio laiko intervalo, o ko gero ir jausmai gana stipriai sukilę), tada pirmiausia reikėtų įsisąmoninti, jog tai – tam tikros laisvės periodas :)

    įsimylėjimasyra kaip laužas – jei meti į jį malkas, jis dega. jei susivaldai nemetęs – jis išblėsta.

    šitas laisvės periodas meilės kely yra duotas ne šiaip sau – jį gauname tam,.kad pasitikrintumėm santykio teisingumą.

    pvz. aš, kaip kunigas, dažnai įsimyliu. tai tiesiog “užgriūna” ir niekur nuo to nedingsi. tačiau įsimylėjimas – tai dr ne meilė, kai jau tampi ypatingu būdu atsakingas už tą kurį myli.

    man labiausiai padeda klausimas: “ok, ji be galo gera, graži, pripildanti mano širdį džiaugsmo ir akis – šviesos. tačiau koks mano pašaukimas, ir koks – jos pašaukimas?”

    tada grįžtu prie tiesos, kad aš – kunigas, o ta moteris – arba jau ištekėjusi, arba atvira santuokai. štai čia išryškėja šio santykio neatitikimas tiesai – potraukis, tiesa, gali būti net ir abipusis, tačiau svarbiausia, – ar tai yra teisinga?

  2. Na, mano galva, čia Gailius tiesiog norėjo pasakyti, kad įsimylėjimas nebūtinai yra meilė :)

  3. Svarbi mintis išties, bet norisi ir padiskutuoti jos teisingumu, nes man rodos, ji pakankamai dviprasmiška. Žinau, kad nesu ekperimentatorė ir nepaisant visų meilės slogų, kaip puikiai įvardijo Martynas, pasirinksiu tik vieną kartą. Nesu ir naivi, nesitikiu princų su baltais ferariais, bet jei tas vyras, Draugas, su kuriuo tikrai norėtųsi leistis tokion kelionėn, būtų pavyzdžiui kilme lenkas ar bet kurios kitos tautybės negu lietuvis, ar tikrai meilė tėvynei turėtų būti priežastimi atsisakyti to potencialaus gėrio, kurį galėtų sukurti bendrystė? Argi darni, stipri šeima, net jei peržengianti bendratautiškumo matą, nėra svarbus gėris ne tik Lietuvai, bet ir pasauliui? (Ir tikrai pažįstų puikių skirtingų tautybių). Tai visiškai nebūtinai reiškia nutautėjimą ar kultūrinį praradimą tėvynei. Negi aš, ir visi kiti jie/jos, turėtų rinktis ne geidžiamiausią, tinkamiausią variantą, bet ką nors ne taip artimo, vien tam, kad gausintų lietuviškų pavardžių skaičių. Arba likti vienišais. Nepažįstu straipsnio autoriaus, ir atsiprašau, jei esu visiškai neteisi, bet rodos, užuodžiu šokią tokią nuoskaudą šioje temoje. Galbūt jūsų aplinkoje pasitaikė blogų pavyzdžių, bet nemanau, kad neteisinga kategoriškai teigti panašių santykių netinkamumą.

  4. Ūla, nieko čia stebėtino, kad moterys renkasi iš esamų vyrų ir ieško saugių bei tinkamų santykių, o vyrai daugiau racionalizuoja, kuria kriterijus… Kiekvienam savo :) Pats niekada negalvojau apie žmoną užsienietę, per daug vargo gilintis į kitą kultūrą etc. etc. Bet apsispręsti likti dirbti ir gyventi Lietuvoje nemažai kainavo – turėjai kitokių minčių, bet ilgainiui jų atsisakiau. Juk lyg ir taip pat būtų galima mąstyti, kad kiekvienas darbštus žmogus yra naudingas pasauliui, bet kuriai valstybei… Bet išvykęs jis jau nebekurs Lietuvos taip intensyviai, kaip galėtų (nevertinant išvykimo ne suvisam).

    Šiuo atveju, manyčiau, ką Gailius norėjo pasakyti, jog meilė tėvynei reiškiasi sąmoningais pasirinkimais. Taigi žvelgiama iš pozityvios perspektyvos, ką verčiau rinktis, o ne kuris pasirinkimas geras, o kuris – blogas. Abu geri, bet ar geresnis asmeninis gėris, ar bendrajam Lietuvos gėriui palenktas asmeninis gėris. Čia niekas nenuspręs, pats žmogus būdamas laisvas ir sąmoningas renkasi.

    O kad mišri santuoka nebūtinai reiškia nutautėjimą – tiesa, bet nebūtinai reiškia ir nenutautėjimą. Kiekviena šeima – atskira istorija. Priklauso nuo to, kaip tėvai susitaria, kaip auklėja vaikus, kurioje šalyje gyvena ir kaip.

  5. Būtų gerai, jei autorius vardydamas du “Tėvynės meilės” teiginius įdėtų įterpinį “mano nuomone” ar kažkaip suformuluotų šališkiau. Skaitant susidaro labai prastas pamokslininko įvaizdis, Lietuvoje vis dar daug žmonių, įsivaizduojančių, kad jų meilė Tėvynei yra “vienintelė” ir “teisinga” meilė Tėvynei. Gaila.

  6. Idėja, kad negali būti jokių žmonėms bendrų meilės bruožų, yra labai silpna. Ar net kvaila. Nes tuomet kas tik norį gali pavadinti savo neapykantą meilės vardu. Jei tik jam taip atrodo. O juk „teisingos“ meilės nebūna.

  7. Pirma. Niekados nesupratau ir turbūt nesuprasiu “meilės” ar “Tėvynės meilės”, kuri yra iš tiesų sukurta neapykantos kitam ar kitokiam pagrindu. (Šiuo atžvilgiu mūsų mintys Martynai ko gero sutampa).
    Antra. Pirmasis straipsnio teiginys gana suprantamas ir aiškus (tik gal keisčiau linksnį “Lietuvoje” į “Lietuvai”).Kita vertus antrasis straipsnio teiginys gana miglotas, jautrus ir būtent jis ir man sukuria tą pamokslininko įspūdį. Nemanau, kad dalykas kaip antrosios pusės (jeigu taip galima sakyti) pasirinkimas turi/gali būti toks racionalus. Tai visgi širdies klausimas ir tokie abstraktūs dalykai kaip “Tėvynė” ar “tauta” čia figūruoti neturėtų.

Leave a Reply to Ūla Cancel reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *