Komentarai ( 8 )

1. Svarbus straipsnis su teisinga mintimi. Nes sakymas, kad myli, skirias nuo tikro mylėjimo. Mylėti reikia mokytis.

   Reply

2. Tik su teksto gale esančiais samprotavimais apie įsimylėjimą nebūčiau linkęs sutikti.

   Tikiu, kad įsimylėjimas nėra neišvengiamas ir fatališkas procesas.

   Manau, neišvengiamas. Sakyt, kad įmanoma išvengt įsimylėjimo yra panašu į sakymą, kad galima savo pastangom išvengti kiekvienos slogos. Tačiau tai toli gražu nereiškia, kad kiekvienas įsimylėjimas yra kažkoks Dievo ženklas ir privalo vesti į šeimos sukūrimą. Tą mes kaip žmonės galime ir turime valdyti.

   Patiko kažkada skaitytos kun. A.Akelaičio mintys šiuo klausimu:

   Įsimylėjimas nuo meilės skiriasi ištikimybės ir įsipareigojimo lygmeniu. jis, taipogi, kur kas turtingesnis jausmų atžvilgiu, bet taipogi ir žymiai nestabilesnis už meilę. galiausiai, jei Biblijoje skaitome, kad meilė niekuomet nesibaigia, tai įsimylėjimas – visuomet laikinas. man gyvenime nėra pavykę įsimylėjimo išlaikyti ilgiau nei penkis mėnesius :) po to tai arba perauga į meilę, arba išblėsta.

   tad ir šito santykio akivaizdoje reikėtų klausti mažiausiai dviejų klausimų: a) ar tai įsimylėjimas [t.y. – kiek tai trunka, kuo pasižymi ir pan.]? b) ar šis santykis man žada tikrą laimę.

   A.

   Jei santykis tėra įsimylėjimas (iš Jūsų klausimo suprantu, kad būtnt taip ir yra, nes dar nėra ilgesnio laiko intervalo, o ko gero ir jausmai gana stipriai sukilę), tada pirmiausia reikėtų įsisąmoninti, jog tai – tam tikros laisvės periodas :)

   įsimylėjimasyra kaip laužas – jei meti į jį malkas, jis dega. jei susivaldai nemetęs – jis išblėsta.

   šitas laisvės periodas meilės kely yra duotas ne šiaip sau – jį gauname tam,.kad pasitikrintumėm santykio teisingumą.

   pvz. aš, kaip kunigas, dažnai įsimyliu. tai tiesiog “užgriūna” ir niekur nuo to nedingsi. tačiau įsimylėjimas – tai dr ne meilė, kai jau tampi ypatingu būdu atsakingas už tą kurį myli.

   man labiausiai padeda klausimas: “ok, ji be galo gera, graži, pripildanti mano širdį džiaugsmo ir akis – šviesos. tačiau koks mano pašaukimas, ir koks – jos pašaukimas?”

   tada grįžtu prie tiesos, kad aš – kunigas, o ta moteris – arba jau ištekėjusi, arba atvira santuokai. štai čia išryškėja šio santykio neatitikimas tiesai – potraukis, tiesa, gali būti net ir abipusis, tačiau svarbiausia, – ar tai yra teisinga?

   Reply

3. Na, mano galva, čia Gailius tiesiog norėjo pasakyti, kad įsimylėjimas nebūtinai yra meilė :)

   Reply

4. Svarbi mintis išties, bet norisi ir padiskutuoti jos teisingumu, nes man rodos, ji pakankamai dviprasmiška. Žinau, kad nesu ekperimentatorė ir nepaisant visų meilės slogų, kaip puikiai įvardijo Martynas, pasirinksiu tik vieną kartą. Nesu ir naivi, nesitikiu princų su baltais ferariais, bet jei tas vyras, Draugas, su kuriuo tikrai norėtųsi leistis tokion kelionėn, būtų pavyzdžiui kilme lenkas ar bet kurios kitos tautybės negu lietuvis, ar tikrai meilė tėvynei turėtų būti priežastimi atsisakyti to potencialaus gėrio, kurį galėtų sukurti bendrystė? Argi darni, stipri šeima, net jei peržengianti bendratautiškumo matą, nėra svarbus gėris ne tik Lietuvai, bet ir pasauliui? (Ir tikrai pažįstų puikių skirtingų tautybių). Tai visiškai nebūtinai reiškia nutautėjimą ar kultūrinį praradimą tėvynei. Negi aš, ir visi kiti jie/jos, turėtų rinktis ne geidžiamiausią, tinkamiausią variantą, bet ką nors ne taip artimo, vien tam, kad gausintų lietuviškų pavardžių skaičių. Arba likti vienišais. Nepažįstu straipsnio autoriaus, ir atsiprašau, jei esu visiškai neteisi, bet rodos, užuodžiu šokią tokią nuoskaudą šioje temoje. Galbūt jūsų aplinkoje pasitaikė blogų pavyzdžių, bet nemanau, kad neteisinga kategoriškai teigti panašių santykių netinkamumą.

   Reply

5. Ūla, nieko čia stebėtino, kad moterys renkasi iš esamų vyrų ir ieško saugių bei tinkamų santykių, o vyrai daugiau racionalizuoja, kuria kriterijus… Kiekvienam savo :) Pats niekada negalvojau apie žmoną užsienietę, per daug vargo gilintis į kitą kultūrą etc. etc. Bet apsispręsti likti dirbti ir gyventi Lietuvoje nemažai kainavo – turėjai kitokių minčių, bet ilgainiui jų atsisakiau. Juk lyg ir taip pat būtų galima mąstyti, kad kiekvienas darbštus žmogus yra naudingas pasauliui, bet kuriai valstybei… Bet išvykęs jis jau nebekurs Lietuvos taip intensyviai, kaip galėtų (nevertinant išvykimo ne suvisam).

   Šiuo atveju, manyčiau, ką Gailius norėjo pasakyti, jog meilė tėvynei reiškiasi sąmoningais pasirinkimais. Taigi žvelgiama iš pozityvios perspektyvos, ką verčiau rinktis, o ne kuris pasirinkimas geras, o kuris – blogas. Abu geri, bet ar geresnis asmeninis gėris, ar bendrajam Lietuvos gėriui palenktas asmeninis gėris. Čia niekas nenuspręs, pats žmogus būdamas laisvas ir sąmoningas renkasi.

   O kad mišri santuoka nebūtinai reiškia nutautėjimą – tiesa, bet nebūtinai reiškia ir nenutautėjimą. Kiekviena šeima – atskira istorija. Priklauso nuo to, kaip tėvai susitaria, kaip auklėja vaikus, kurioje šalyje gyvena ir kaip.

   Reply

6. Būtų gerai, jei autorius vardydamas du “Tėvynės meilės” teiginius įdėtų įterpinį “mano nuomone” ar kažkaip suformuluotų šališkiau. Skaitant susidaro labai prastas pamokslininko įvaizdis, Lietuvoje vis dar daug žmonių, įsivaizduojančių, kad jų meilė Tėvynei yra “vienintelė” ir “teisinga” meilė Tėvynei. Gaila.

   Reply

7. Idėja, kad negali būti jokių žmonėms bendrų meilės bruožų, yra labai silpna. Ar net kvaila. Nes tuomet kas tik norį gali pavadinti savo neapykantą meilės vardu. Jei tik jam taip atrodo. O juk „teisingos“ meilės nebūna.

   Reply

8. Pirma. Niekados nesupratau ir turbūt nesuprasiu “meilės” ar “Tėvynės meilės”, kuri yra iš tiesų sukurta neapykantos kitam ar kitokiam pagrindu. (Šiuo atžvilgiu mūsų mintys Martynai ko gero sutampa).
   Antra. Pirmasis straipsnio teiginys gana suprantamas ir aiškus (tik gal keisčiau linksnį “Lietuvoje” į “Lietuvai”).Kita vertus antrasis straipsnio teiginys gana miglotas, jautrus ir būtent jis ir man sukuria tą pamokslininko įspūdį. Nemanau, kad dalykas kaip antrosios pusės (jeigu taip galima sakyti) pasirinkimas turi/gali būti toks racionalus. Tai visgi širdies klausimas ir tokie abstraktūs dalykai kaip “Tėvynė” ar “tauta” čia figūruoti neturėtų.

   Reply