Linas Braukyla
2013-10-30

Žvakės mena gyvybę

Ginkunu_kapines_2010_velines_02

Žvakės uždegamos mirusiems. Tai tradicija, kurią galima aiškinti įvairiai. Tai gali ir likti vien tradicija. Krikščionims tai simbolizuoja šviečiančią mirusiųjų viltį – Kristų. Galbūt tokia ir yra šios tradicijos kilmė. Žvakė gali tiesiog atspindėti nugyventą gyvenimą, degdama iš naujo ir palaipsniui sunykdama. Kad ir kaip ten yra, žvakės degamos tik tiems, kurie gyveno.

Kapinėse matyti, kad žmonės ir anksčiau gyveno įvairiai: tai liudija antkapiai. Jie skirtingi, kaip ir skirtingi visų gyvenimai. Jų medžiagų ir apdailos kokybė skirtinga, kaip kad buvo skirtinga ir gyvenusiųjų gyvenimo kokybė. Bet žvakių liepsna skiriasi nedaug. Ji visur panaši, kone lygiavertė, kaip lygiavertės yra ir užgesusios gyvybės.

Taigi lygiai taip pat prasminga uždegti žvakutę už vaiką*, kaip ir už senolį, net jei apie antrąjį galime papasakoti tiek daug, o apie pirmąjį tiek mažai. Ir negimusiųjų paminėjimas nėra visų likusiųjų užmiršimas. Tai reiškia lygiavertį džiaugsmą dėl gyvybės, kad ir online casino kokia ji būtų.

Juk gyvybė vienareikšmiškai yra gėris savaime. Neesantieji nesiginčija ir neneigia gėrio sampratų. Neesantieji nelygina savo vertybių ir savo valios ar galios neprimeta kitiems. Neesantieji nekovoja dėl savo saviraiškos laisvės. Tačiau gyvieji visa tai daro. Ir joks sau neprieštaringas protas neprieis išvados, kad gyvybė tėra sąlyginis gėris, arba vertybė, lygintina su kitomis vertybėmis.

Pernelyg sąlyginis yra šio natūralaus dalyko įsisąmoninimas, kad būtų galima vaisingai diskutuoti apie abortą, eutanaziją ar panašius dalykus. Tačiau tikrai derėtų, nes jei nepritariama tam, kam negalima nepritarti – gyvybės gėriui – diskusija tampa tik interesų raiškos lenta, kur vieni interesai užrašomi ant kitų, o matomi tik tie, kurie rašomi didžiausiomis raidėmis.

Keista, kad kultūra, kurioje gimtadienis yra svarbesnis už vardadienį ar bet kurią kitą jauno žmogaus kalendoriaus dieną, vis menkiau sugeba džiaugtis gimimu.

Gyventi yra puikiau už bet ką gyvenime. Besąlygiškai.


* Tai, beje, ir bus daroma šiandien. Daugiau informacijos apie akciją už gyvybę čia.

 

Paveikslėlio šaltinis čia.


19 – paspausk ir pagirk!

Kiti įrašai panašia tema:

Komentarai ( 12 )

  1. Gyvybė yra gėris savaime. Nesiginčiju. Tačiau bandymai artimuosius įtikinti, jog 30 metų komoje gulintį ir jėgas (dvasines,fizines) bei pinigus giminaičių siurbiantį, atsigauti jokių šansų neturintį žmogų išlaikyti yra moraliai „privalu“ yra mažų mažiausiai neetiški ir amoralūs.

  2. o priedo dar yra nemažai bent po 18 metų jėgas (dvasines,fizines) bei pinigus giminaičių siurbiančių, neaišku kiek šansų turinčių žmonėmis tapti padarų. Kiti dar paaugę pradeda vogti, galabyti ir dar velniaižin kuo užsiimti. Et, Nyče, visa padermė sušikta.
    P.s. kokius be šito dar žinai eutanazijos atvejus?

  3. Man teko girdėti kun. Narbekovą kalbant apie užsispyrėlišką gydymą. Rodos, bet amžinojo gyvenimo perspektyvos net ir gyvybės suabsoliutinimas kartais gali išsikreipti.
    Tad nesutinku su ma, kuris (smagiai ir sąmojingai) pateikė vienareikšmišką atsakymą.

  4. p. ma, sulyginote vaiką iš kurio išaugs asmenybė ir kuris turi ateitį su vegetuojančiu ir vilties atsikelti neturinčiu žmogumi. Ciniškai.

  5. Linai, aš atsakymo nepateikiau.
    Nyče, dar pamatysim, kas per asmenybė išaugs iš to vaiko.

    ma neaišku:
    dažnai teigiama, kad visa gyvybė lygiavertė, gėris savaime; čia dar pridedama, kad užgesusi gyvybė taip pat lygiavertė. Bet gesinant tą gyvybė atsiranda visokių skirtybių, subtilybių.

    Gyvybė ir vertė – nesuderinami dalykai. Lygiavertiškumas yra sąvoka mūsų makaulėse; gyvybei tai neaktualu ir išvis ne kategorija. Taigi, mes susigalvojame sąvokas, susigalvojame ir ką veikti: jei tau kas sako, kad tą senį galabyt yra nemoralu, o tavo nuojauta kužda ką kita, tada tu sakai “fak of, aš žinau, kaip reikia”. Kam ta pompastika su visokiom “etikom”, “moralėm” ir “cinikais”.

  6. Bet kokiu atveju iš vaiko kažkas išaugs. Iš 30 metų komoje gulinčio ir su faktine smegenu mirtimi ir vegetacija konstatuoto žmogaus (jau ne asmenybės) niekas neišaugs.

    Čia man atrodo tarp mūsų šioks toks, na, vertybinis konfliktas – jūs gyvybe laikote net ir „daržove“ tapusį žmogų. Aš tai vadinu vegetacija. Vegetacija ir gyvybė – skirtingi dalykai.

    Pagarbiai,
    Nyčė

    P.S.: neketinu aukštinti savų vertybių. Man tiesiog malonu diskutuoti.

  7. Na, vegetacija šiuo atveju pernelyg gyvybingas žodis, bet suprantu, ką turi omenyje.
    Vardan kompromiso ties daržovėmis – ar sutiktum su tokiu sakiniu: vertinga gyvybė yra ta, kuri kažkaip veikia.

  8. Taip, čia tą žodį vartojau tyčia stipriai.

    Su teiginiu sutinku, tačiau pataisyčiau tai – apskritai gyvybė yra ta, kuri kažkaip veikia(/kuria). Neveikianti gyvybė yra (kaip rašiau ankščiau) – vegetacija.

  9. Vegetacija yra gyvybė, bet nėra egzistencija. (manau, taip šios diskusijos sąvokas suvesiu su plačiau vartojamų sąvokų atitikmenimis)
    Pasak Maceinos, egzistencija tuo ir ypatinga, kad ji yra veikianti/kurianti. Bet, kyla klausimas, ką kurianti, ką veikianti ir kokia to vertė. Juk jei praeis šis pasaulis su visa jo kultūra, sunku vertinti, kuo jau ta egzistencija esmiškai ypatinga.

Leave a Reply to Linas Cancel reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *