Martynas Pilkis
2012-10-10

Būsimasis vyskupas Kęstutis Kėvalas: „Ateitininkų jėga yra jų plačiuose užmojuose“

Rugsėjo 27 dieną Katalikų Bažnyčią Lietuvoje apskriejo žinia, jog Marijos Radijo direktorius kunigas Kęstutis Kėvalas nominuotas Kauno vyskupu augziliaru (oficialus pranešimas ir kunigo biografija – čia).

Galybė „patinka“ mygtuko paspaudimų feisbuke puikiai liudija, kad ateitininkams ši žinia ypač svarbi. Kunigas Kęstutis ne sykį skaitė paskaitas ateitininkų akademijose – o šią žiemą studentų akademijoje netgi valgė netikėtai įteiktą gimtadienio tortą, būdavo dvasios tėvu Berčiūnų jaunųjų ateitininkų stovyklose ir visaip kitaip padėdavo, kuo tik galėjo.

Pristatome pirmąjį po nominacijos internete skelbiamą paskirto vyskupu Kęstučio Kėvalo interviu.

  • apie tai, ką iš Amerikos gali išmokti katalikai Lietuvoje
  • apie kartais kontraversišku laikomą jo santykį su Lietuvos laisvos rinkos institutu
  • apie Ateitininkiją ir jaunimą apskritai
  • ir kt.

-x-x-x-x-x-x-x-x-x-

Kokia pirma mintis buvo, kai perskaitėte Popiežiaus laišką, kviečiantį būti Vyskupu?

Popiežiaus vardas tame laiške, tada pareigos ir mano vardas – viskas viename puslapyje mane iš tikrųjų išgąsdino. Aš pasijutau tarsi ant susvyravusios žemės dėl atsakomybės, kuri užgula. Ir mintis, kad štai – jau dabar – Viešpats mane kviečia į tokią tarnystę, iš tikrųjų labai sudrebina. Tai yra ir protą, ir vaizduotę pranokstantis dalykas.

Apėmė ir išgąstis, ir graudulys, ir, aišku, giliai širdy džiaugsmas, kad Viešpats pasitiki. Bet pirmas minutes tikrai labiau buvo rūpestis negu džiaugsmas. Gerai, kad šalia buvo arkivyskupo Luigi Bonazzi laiškas, kuris drąsino. Jame jis rašė: „drąsos, Tėve, nebijokit. Žinau, kad galit patirt sunkumų, bet aš jus raginu elgtis kaip Petras su Jėzum, kai sakė „metu tinklus ne dėlto, kad suprantu, bet dėlto, kad Tu sakai“. Tas pasitikėjimas ir yra pašaukimo džiaugsmas, aš atsiduodu į Dievo rankas, ir jo vedimas koks bus – toks. Aš esu visas tavo, totus tuus, kaip popiežius Jonas Paulius II sakė.

Po vysk. G. Grušo būsite antras vyskupas dabartinėje Lietuvoje, kuris praleido nemažai laiko JAV. Kokius geruosius Katalikų Bažnyčios Jungtinėse Valstijose veiklos aspektus būtų galima pritaikyti Lietuvoje?

Jungtinėse Valstijose bažnyčia yra organizuota taip, kad ji turėtų ne tik liturginį gyvenimą, bet ir bendruomeninį. Joje kartu ugdomasi, studijuojama, kartu leidžiamas laisvas laikas.

Manau iš jų galima pasimokyti bendruomenės vadybos: kaip suorganizuoti, kad gyvenimas bažnyčioje būtų ne tik momentinis ir atsitiktinis, šventinis, proginis, bet turėtų ir reguliarumo dimensiją, kur žmogus ateitų, pavyzdžiui, paskaityti šventąjį Raštą, pastudijuoti arba pabūti su kitais, šeimos galėtų palikti vaikus, kad juos prižiūrėtų. Kaip padaryti, kad visa parapija būtų puoselėjama, kad tai būtų ne tik kunigo uždavinys, bet visos bendruomenės.

Šitie dalykai gali būti pritaikyti Lietuvoje. Šiandien, manau, vyskupijose yra padaryta pradžia: mokyti vaikus ir suaugusius, – bet mūsų uždavinys yra padaryti parapiją jaukiais namais. Kad visi turėtų kur pabūti ir kad kiekvienas galėtų tarti: aš esu šitos bendruomenės dalis ir aš jai noriu paaukot, padovanot savo laiko. Dėl to jaukumo Lietuvoj dar reikia padirbėti.

Esate Lietuvos laisvos rinkos instituto (LLRI) Tarybos narys. Ar jūsų tapimas vyskupu reikš, kad šios dažnai neigiamai vertinamos įstaigos svoris Bažnyčioje padidės? O gal atvirkščiai – Bažnyčios socialinis mokymas taps svarbesnis LLRI veikloje?

Na, aš esu už bendradarbiavimą su įvairiomis institucijomis, kurios stengiasi padėti Lietuvai. Kartais būna neigiamas požiūris, nes galbūt Laisvosios rinkos institutas pateikia tik vieną visuomenės organizavimo aspektą. Bet, jeigu įdedame Bažnyčios socialinį mokymą ir akcentą, kad žmogus yra labai svarbus, tai pati LLRI mintis gali būti praplėsta ir patrauklesnė visuomenei. Nežinau, ar kaip vyskupas galėsiu dalyvauti tarybos darbe, tačiau savo buvimu ten visada norėjau padėti labiau įsigilinti į Bažnyčios socialinio mokymo mintį ir kažkokiu būdų ją įkūnyti paties instituto veikloje. Ir tas darbas per bendradarbiavimą, manau, turi daugiau vaisių negu susipriešinimas.

Kalbinant kunigus šis klausimas turbūt jau nuvalkiotas, bet vis tik žmonėms smalsu: ar brangiai kainuoja celibato pažadas?

Taip, celibatas kainuoja. Tai pažadas kuris yra nelengvas, bet pradėdamas tikrai daug pastoracinės veiklos kaip kunigas tu supranti, kad celibatas tampa praktiškai neišvengiamas, jeigu tikrai nori padėti žmonėms, daugeliui žmonių. Nes jei tiktai kunigas būtų vedęs, jis neišvengiamai turėtų kunigo darbą apriboti, turėti darbo valandas.

Kunigystės mintis yra, kad tu ne su vienu žmogum tuokiesi, bet su visais ir jie tampa šeima. O tu tampi tėvu. Šita mintis, kurią Jėzus praplėtė ir sakė ,,štai aš esu gerasis ganytojas”, ir  rodo, kad žmogus gali būti pakviestas būti kitiems tėvu, ganytoju ir atspindėti patį Kristų, kuris irgi buvo nevedęs dėl to, kad norėjo visiems atsiduoti.

Kaip jūs vertinate jaunimą? Kuo šiandienos jauni žmonės kitokie palyginti su tuo jaunimu, iš kurio jūs išaugote?

Šiandienos jaunimas, manau, yra laisvesnis, turi mažiau tos blogos praeities atsiminimų. Be to, turi daug didesnes galimybes studijuoti, pasaulio pamatyti. Todėl aš žiūriu labai optimistiškai, kadangi daug dalykų, kurių praeita karta negalėjo ir neturėjo, šiandien jūsų karta turi. Ir, aišku, jauni žmonės tuoj pat bus prie valstybės vairo, o vyresnioji karta turės užleisti vietą ir įvertinti jų entuziazmą.

Todėl bendrai apie šiandienos jaunimo situaciją galima sakyti taip – jeigu bus galimybių jaunam žmogui save įdarbinti kažkokioj veikloj, tai tuomet ir pats jaunas žmogus ir visa visuomenė turtės. Bet jeigu mes šitoj vietoj pralošim ir jaunimas tokių galimybių neturės, kraštas praras jaunus žmones ir atsidursime pavojingoje situacijoje. Mano manymu, reikia sudaryti jaunam žmogui galimybę dirbti, jie turėtų gauti lengvatas arba privilegijas pradėti verslui, kurti darbo vietas ir taip įsitvirtinti Tėvynėj, o ne tik dairytis išvykti. Mes turime visas sąlygas ir čia Angliją ar Ameriką kurti, juk tie kraštai ir buvo kuriami jaunų žmonių.

Ar sutiktumėte su teiginiu, kad ateitininkai yra perspektyviausia jaunimo organizacija XXI amžiuje Lietuvoje?

Sutinku dėl to, kad ateitininkai savo organizacijoje apima ir tikėjimą, ir bendražmogiškas vertybes, ir šeimiškumą, ir tautiškumą. Tai yra organizacija, plačiai užsimojusi perkeisti visas sritis link tos visa atnaujintos Kristuje visuomenės. Aišku, pati svarbiausia dimensija, manau, yra tikėjimo, nes ateitininkai regi ateitį tėvynės laimingą. Ir tai reiškia, kad jau šiandien jie turi daugiau optimizmo, iniciatyvos ir vilties negu ta organizacija, kuri vien tik pragmatiškai žiūri. Todėl ateitininkai, turėdami ir bendražmogišką ugdymo pusę, ir visuomeninę, iš tikrųjų yra daug geresnėj situacijoj negu tos organizacijos, kurios žiūri siauriau. Ateitininkų jėga yra jų plačiuose užmojuose.

Gal norėtumėte ką nors palinkėti šiandienos jaunimui?

Lietuvos jaunimui linkiu nenusiminti ir labai mylėt savo Tėvynę, nes ji yra taip pat jauna. Kaip sako – dvidešimtmetė. Praktiškai tokia jauna, kaip ir daugelis jaunuolių. Ir linkiu jai padėti, kuriant kitokią kultūrą nei šiandieninė, su daug nusiminimo ir nevilties.

Jaunimas savyje turi viltį, todėl linkiu, kad ja užkrėstų visą Tėvynę, – kad viskas bus gerai, dėlto, kad mes esame.

Ačiū, linkim Jums Dievo globos!

Nominuotą vyskupą kalbino ir interviu išrašą darė Liepa Chockevičiūtė. Dėkojame!

-x-x-x-x-x-x-x-x-x-

Vyskupu nominuoto Kęstučio Kėvalo įšventinimas (konsekracija) numatoma Kaune, Arkikatedroje, š. m. lapkričio 24 d., Kristaus Visatos Valdovo iškilmės išvakarėse, 12 val. Kviečiame dalyvauti.

60 – paspausk ir pagirk!

Kiti įrašai panašia tema:

Komentarai ( 6 )

  1. Labai geri pastebėjimai apie bendruomeniškumo stygių :) Lietuvoje žmonės kažkaip atsakomybę linkę permesti kitiems. Bažnyčioje tai irgi kartojasi. Daugmaž, tu kunigas, tu mumis, tikinčiaisiais ir rūpinkis. O juk bendruomenė neįmanoma be bendradarbiavimo.

    Vis dėlto yra ir šviesių aspektų – pvz., prie Vilniaus joanitų vienuolyno žmonės buriasi ne tik į maldą, bet po Mišių lieka arbatos ir sausainių, pabendrauja, rengia šeimų dienas ir stovyklas :) Verta imt pavyzdį! Ir nešt jį ten, kur apsigyvensime kaip parapijiečiai :)

  2. Taip… :) Labai gera!! :)
    Vis tik nesutinku su klausimo formuluote “Ar sutiktumėte su teiginiu, kad ateitininkai yra perspektyviausia jaunimo organizacija XXI amžiuje Lietuvoje?”, kadangi klausti “Ar” ir “perspektyviausia” – neetiška. Klausimas “Ar perspektyviausia ” – nurodo, kad kitų jaunimo organizacijų perspektyvos mažesnės, o ateitininkų – pranokstanti jas. Geriau jau būtų klausiama ar organizacija perspektyvi. :)

  3. Bajoriškas (šiuo atveju, inteligentiškas) onoras – nieko labai blogo. Svarbiausia, kad tas onoras būtų susietas ir kiltų iš tų plačių užmojų, apie kuriuos kalba kun. Kęstutis.

    O kokie jie yra dabar, mūsų laikais, tie platūs užmojai? Konkretizuoti dar reikia :) Nes gyvename specifiniu laiku, kai daug kam (prisipažinsiu, neretai ir man pačiam) nebeįdomus teorinis dalykų įrodinėjimas. Norisi pavyzdžių, įkvepiančių žmonių, turinčių ne tik galvą ant pečių, bet ir gyvenimo būdą, kuris verčia žavėtis ;)

  4. Taip, Tomai. Tikrai būtų svarbu mąstyti apie praktinio veikimo gaires.
    Štai šį rytą iš neatskleidžiamo asmens gavau laišką, kuriame jis rašo:
    „dar teberusenanti svajonė kadanors įkurti “Ateities institutą” (ateitininkų katalikišką think-tank, kuris pagal įvairią tematiką analizuotų visuomenines-socialines-ekonomines problemas per krikščionišką, bažnyčios socialinio mokymo prizmę bei pasiektų panašų matomumo lygį kaip tarkim LLRI). Aišku tam reikia stipraus analitinio užnugario, bet atrodo formuojasi jauna ateitininkų karta su tokiu užnugariu.“

  5. Mes kažkada su vienu asmeniu irgi juokavom apie Maceinos institutą, aktualizuojantį šio filosofo idėjas šiandien. Bet ateitininkų institutas – daug plačiau ir geriau. Tik čia jau ne vienerių metų projektas būtų… :) Nors, užmojo reikia!

Leave a Reply to TT Cancel reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *