*
Popietė, iš dangaus sninga dideliais baltais gumulais. Žingsniuoju Pilies gatve Vilniuje. Gryna miesto širdis.
Prie „Coffee-Inn“ stovi būrys paauglių, aš kaip tik skubom praeidinėju tą gatvės vietą.
Viena paauglė žiebia ugnį cigaretei.
– Eina n***ui, ranką nusideginau!!! – garsiai (labai garsiai!) surinka ji.
Niekas iš praeivių net neatsisuka.
*
[..] žmogaus laisvė nėra įkalinta dorovės vakuume. Lygiai taip pat nėra būtina sukurti tokį vakuumą, kad savo veiklai garantuotume laisvę. Išorinė prievarta, mūsų pačių aistros ir stiprūs prigimties polinkiai nepažeidžia mūsų laisvės esmės. Jie tiesiog apibrėžia jos veiklą, nustatydami jai tam tikras ribas. Tai tiesiog suteikia laisvei savitą pobūdį.
Pikto temperamento žmogus gali būti labiau linkęs niršti nei kuris kitas. Tačiau kol jis išlaiko sveiką nuovoką, yra laisvas nebūti piktas. Jo polinkis pykti yra jo charakterio jėga, kuri priklausomai nuo žmogaus troškimų gali būti nukreipta tiek į gera, tiek į bloga. Jeigu jis geidžia to, kas bloga, jo būdas taps blogio ginklu, nukreiptu prieš kitus žmones ir net prieš jo paties sielą. Jeigu jis trokšta to, kas gera, jo charakteris gali tapti gerai įvaldytu įrankiu kovoti su viduje tūnančiu blogiu ir galimybe padėti kitiems įveikti iškylančias kliūtis. Jis lieka laisvas trokšti gero arba blogo. [ ..]
Kiekvienas asmuo turi instinktyvų troškimą daryti gera ir vengti blogo. Bet šis troškimas yra bergždžias, kol nesame patyrę, ką reiškia būti geram.
Daugeliui geros valios žmonių dorybės troškimą sugriauna pasibjaurėjimas, kurį jie instinktyviai jaučia netikroms tų žmonių, kurie lyg ir turėtų būti šventi, dorybėms. Nusidėjėliai labai gerai mato netikras dorybes ir tiksliai žino, kokios turėtų būti gero žmogaus savybės. Jei žvelgdami į geru laikomą žmogų jie mato tik tokią „dorybę“, kuri yra mažiau veiksminga, gyvybinga ir įdomi už jų pačių ydas, jie padarys išvadą, kad dorybė neturi prasmės, todėl rinksis tai, ką jau turi, net jei to ir nekenčia.
Tomas Mertonas, Mintys vienumoje
*
Vienoj diskusijoj įdomus dalykas buvo pastebėtas.
Kai (tikėtinai) Rusijos žvalgyba Londone be teismo nužudė buvusį KGB darbuotoją ir V. Putino kritiką Aleksandrą Litvinenką, tai Lietuvoje buvo itin detaliai nušviečiamas įvykis. Kai (tikėtinai) Vakarų šalių žvalgybos Irane be teismo žudo prie Irano branduolinės programos dirbančius fizikus, Lietuvoje didesnio dėmesio tai nesusilaukė.
*
Smulki krautuvė pirmame daugiabučio aukšte. Šeštadienio vakaras. Ant nelabai gerai nusiteikusios pardavėjos stalo skaičiuodamas dėlioju centus. Nedaug jų ten, gal apie 15 monetų.
Pardavėja negražbyliauja, tiesiai šviesiai sako, kad po to turėsiu pats surinkt tuos centus nuo stalviršio ir sudėt į monetoms skirtą lėkštutę (tos plastmasinės lėkštutės dažniausiai reklamuoja kokį alų ar dar ką). Suskaičiavęs monetas, darau su jom, ką liepė – krapštau nuo stalviršio ir beriu lėkštutėn. Nepatogu, norėtųs turėt ilgesnus nagus tai darant.
– Ne taip lengva, – sakau pardavėjai.
Ji man pritaria ir pokalbyje jau tampa malonesnė.
Iš krautuvės norėjau gaut tik ledų. Netikėtai gavau ir pamoką truputį daugiau pagalvot apie darbuotojus. Ar tai būtų įvykę nutirpusioje„klientas visada teisus“ kultūroje?
-
Nuotrauka iš tunelio priklauso Éole1 – paspausk ir pagirk!