Tomas Taškauskas
2012-10-31

Visų Šventųjų diena – ne tik pripažintiems šventiesiems

Visų Šventųjų diena Lietuvoje tradiciškai skiriama prisiminti, aplankyti ir sutvarkyti mirusiųjų artimųjų kapus, uždegti žvakelę, pasimelsti už tuos, kurie jau paliko šį pasaulį. Ši šventė taip pat yra kasmet besikartojantis priminimas apie kiekvieno iš mūsų pašaukimą į šventumą.

Dosnų Dievo užmojį pašventinti visus ir kiekvieną nepaprastai išraiškingai primena Bažnyčios sprendimai, ką skelbti šventaisiais. Amžių tėkmėje pavyzdiniais tikėjimo liudytojais pripažinti labai įvairūs žmonės: vyskupai ir pamokslautojai, kankiniai ir misionieriai, ligoniai ir sveikieji, beraščiai ir mokslininkai, karaliai ir tarnai, menininkai ir vizionieriai, jauni ir seni, mistikai ir praktikavę gailestingąją meilę, kunigai ir pasauliečiai, vienuoliai ir šeimas sukūrusios poros. Bažnyčia  paskelbė šventaisiais netgi ant kryžiaus Jėzaus dieviškumą išpažinusį plėšiką ir išganytojo šoną ietimi perdūrusį romėnų kareivį Lionginą! Vis dėlto daug išraiškingesnis man atrodo visų nepaminėtų šventųjų liudijimas.

Gyvendamas Šv. Jono vienuolyne kelis kartus dalyvavau brolių vakaro maldoje. Vienas iš labiausiai įstrigusių dalykų – skaitiniai iš martirologo, t. y. liturginės knygos, kurioje surašyti visus metus kasdien minimi šventieji. Trumpas dienos šventojo (arba šventųjų) pristatymas visada baigdavosi žodžiais: “Be jų šią dieną gimė dangui dar daug šventųjų, kurių vardai įrašyti gyvenimo knygoje”. Galbūt šie žodžiai įsiminė todėl, kad jų besiklausydamas, pirmą kartą taip sąmoningai suvokiau, kad pašaukimas į šventumą yra visuotinis, o galbūt dėl to, kad padėjo suprasti, kiek daug potencialių šventųjų gyvena aplink mane, tyliai priimdami kasdienybės išbandymus ir nuolankiai vykdydami Dievo valią.

Minint visus šventuosius su ypač didele jėga nuskamba Šv. Pauliaus žodžiai: “Tokia gi Dievo valia – jūsų šventėjimas” (Tes 4, 3). Dievas nori, kad kiekvienas iš mūsų šventėtų ir taptų šventas. Apreiškimas laiduoja, kad visi tikintieji be išimties gali tapti šventi, t. y. vis labiau atsiliepti į asmeninį Dievo kvietimą vienytis su Kristumi savo kasdienybėje, per maldą, sakramentus, savęs tobulinimą, artimo meilės darbus, mažus apsimarinimus arba išbandymus, kurių niekada nepritrūksta…

Kiek yra tokių, kurie tūkstančių nustebusių žiūrovų akivaizdoje leistųsi prikalami prie kryžiaus, o nemoka krikščioniškai pakęsti kasdienių skausmelių! Beje, pagalvok, kas didvyriškiau

Šv. Josemaria Escriva de Balaguer, „Kelias“, p. 63

Gali. Bet ar nori?

-
Nuotrauka priklauso  Pink Sherbet Photography
9 – paspausk ir pagirk!

Kiti įrašai panašia tema:

Komentarai ( 4 )

  1. Šeimynykščiai, su visa baime būkite klusnūs šeimininkams, ne tik geriems bei švelniems, bet ir įnoringiems. Yra malonė, jei kas, pažindamas Dievą, pakelia vargus, kuriuos nekaltai kenčia. Menka garbė, jei jūs kantrūs, kai esate plakami už nusikaltimus. Bet kai esate kantrūs darydami gera ir kentėdami, tuomet jums nuopelnas Dievo akyse. Juk jūs tam pašaukti; ir Kristus kentėjo už jus, palikdamas jums pavyzdį, kad eitumėte jo pėdomis.
    Jis nepadarė nuodėmės,
    ir jo lūpose nerasta klastos.
    Šmeižiamas jis neatsikirtinėjo, kentėdamas negrasino, bet visa pavedė teisingajam Teisėjui. Jis pats savo kūne užnešė mūsų nuodėmes ant kryžiaus, kad, numirę nuodėmėms, gyventume teisumui. Jūs esate pagydyti jo žaizdomis. Jūs buvote tarsi paklydusios avys, o dabar sugrįžote pas savo sielų ganytoją ir sargą.

    1 Pt 2, 18-25

  2. Sekti Jėzumi… :) Vienoje šeimų stovykloje br. Pranciškus skėlė gerą pamokslą, kad sunkiausia mylėti savo šeimos narius, nes jie labiausiai užknisa :D Bet tai ir yra šventumo kelias.

  3. P.S. Jei Vėlinių oktavą (lapkričio 1-8 d.) aplankysite kapus ir pasimelsite už mirusius, o tada dalyvaudami Mišiose atlikę išpažintį priimsite komuniją ir pasimelsite Šv. Tėvo intencija, gausite visuotinius atlaidus (nuodėmių pasekmių atleidimą) :)

Leave a Reply to Tomas Taškauskas Cancel reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *