[Š]iuo metu visoje Europoje svarbiausias tau žmogus yra tavo šokių mokytojas. Tu turi gerai šokti, kad mokėtum gražiai sėdėti, stovėti ir vaikščioti.

Nepakanka turėti nuopelnų – būtina mokėti patikti kitiems. Nerangus, nemalonus žmogus, nors ir koks būtų gabus, toli nenuvažiuos. [L]eisk [šokių mokytojui] pasirūpinti tavimi – ne tiek tam, kad išmoktum šokti, kiek tam, kad įstengtum įeiti į kambarį ir su visais pasisveikinti elegantiškai ir grakščiai.

*

[V]isais atvejais pasirodyk esąs dorovės gynėjas, draugas, bet venk tuo girtis.

Yra didelis skirtumas tarp dorovingumo, kurį tau taip nuoširdžiai rekomenduoju, ir stoiško rūstumo bei charakterio griežtumo, kurių jokiu būdu tau nesiūlau. [..] Būk ir tegul kiti mano tave esant ne tik veiklos žmogų, bet ir tokį, kuris moka džiaugtis gyvenimo malonumais.

Geriau elegantiškai pakelti nukritusią vėduoklę, nei negrabiai duoti kam nors tūkstantį svarų ir geriau maloniai atsisakyti patenkinti kieno nors prašymą, užuot nemandagiai jį patenkinus.

Puiki išvaizda ir grakščios manieros turi byloti apie tavo gabumus, kitaip į juos bus pažiūrėta labai šaltai. Mat dauguma sprendžia apie žmogų pagal išvaizdą ir manieras ir tik mažuma – pagal vidines savybes.

[B]ūtina nušlifuoti deimantą, kitaip, nors ir koks jis būtų vertingas, niekas jo nenešios.

Malonus elgesys, balso tembras, švelni ir geraširdiška veido išraiška – tai, ką visai lengva įgyti, lemia viską.

*

Jaunuoliams paprastai būdingas savotiškas nuolaidumas, dėl kurio jie linkę sutikti su viskuo, ko iš jų norima, kažkoks mouvaise honte [baikštumas], verčiantis drovėtis neigiamai atsakyti į pasiūlymus, ir drauge siekimas patikti kompanijai, kurioje leidžia laiką, ir spindėti joje. Geroje draugijoje šie dalykai duoda kuo puikiausius vaisius, o prastoje – labai blogus. Jeigu žmonės neturėtų iš kitų pasisavintų ydų, o vien savąsias, tik nedaugelis jų būtų tokie ydingi, kokie yra dabar. Aš pats geriau jau sutikčiau apsivilkti kitų nešiotą drabužį, nei persiimti svetimomis ydomis.

Jeigu žmogaus mintys, veiksmai pasižymi vulgarumu ir atsiduoda vidutinybe, vadinasi, jis yra gavęs menką išsilavinimą ir įpratęs buvoti prastoje kompanijoje. Vulgarumo ir prastumo jaunuoliai prisigaudo mokykloje ar per daug bendraudami su tarnais. Jeigu tokie jaunuoliai visiškai neatsikrato minėtų įpročių, tai privalo būti itin dėmesingi ir apdairūs, kitaip ta draugija panorės atsikratyti jais pačiais.

Vulgarus žmogus yra priekabus ir pavydus; dėl niekų jis praranda kantrybę, karščiuojasi. [..] Kadangi aukštuomenės žmogus ignoruoja smulkmenas, tai niekad dėl jų nesijaudina ir nesikarščiuoja, o jeigu su jomis susiduria, tai greičiau linkęs dėl jų nusileisti negu ginčytis.

[R]ūmų išauklėtą aukštuomenės žmogų galima atskirti nuo kitų ir atpažinti iš kiekvieno jo žodžio, kiekvienos pozos, kiekvieno gesto ir net žvilgsnio.

*

Niekas taip negramzdina jaunuolio į blogą kompaniją, nesvarbu ar vyrų, ar moterų, kaip drovumas ir nepasitikėjimas savo jėgomis. Jeigu jis pats mano, kad nepatiks kitiems, tai ir nepatiks. [..] Niekas neduoda tokių rezultatų ir niekas neatneša tokios sėkmės (jeigu žmogus gabus) kaip gera, nors ir paslėpta nuo kitų, nuomonė apie save, tvirtas ryžtas ir nepalaužiamas atkaklumas.

Mūsų protas turi atskirti tai, kas neįmanoma, nuo to, kas tik sunku, o sunkumus padės nugalėti narsa ir atkaklumas.

Visos čia sudėliotos trumpos ištraukos (kiekviena nauja pastraipa – atskira ištrauka) paimtosi iš knygos „Laiškai sūnui“, autorius – grafas Chesterfieldas. Laiškai rašyti 18 amžiuje, o lietuviškai 2011 metais išleido „Tyto alba“.

Beje, sūnus, kuriam grafas rašė, jo vilčių nepateisino. Svarbu ne tik kas ir kaip rašo, bet ir kam.

Galbūt grafas Chesterfieldas rašė būtent tau.

-

Nuotrauka priklauso  drw25

Kiti įrašai panašia tema:

• Susijusių įrašų nėra