Emilija Pundziūtė Gallois
2013-12-19

Vieno atsivertimo istorija

Besikuriant ateitininkijai praeito amžiaus pradžioje, vienas iš daugelio organizacijos tikslų buvo parodyti, kad tikėjimas ir mokslas vienas kitam neprieštarauja. Tai aktualu ir šiandien: ne tiek įrodant, kad Darvino evoliucijos teorija neprieštarauja religijai, kiek atskleidžiant mokslo ir tikėjimo suderinamumą viename asmenyje. Kiek kartų esame girdėję pareiškimų, kad protingas, išsilavinęs, apsiskaitęs bet (vis tiek) tikintis žmogus – tai kažkokia anomalija, kad tikėti gali tik iki galo visko nesupratę keistuoliai arba prietaringos kaimo bobutės? Štai, advento metu esame kviečiami: atsiverskite ir tikėkite! O kaip vyksta tas atsivertimas? Kaip tikėti Dievą, kurio įrodyti negalime jokiu moksliniu metodu?

7968699270_7b11705fcf

O vis dėlto, tarp tikinčiųjų yra protingų, daug pasiekusių, mokslus išėjusių žmonių:  teisėjų, politikų, mokslininkų, rašytojų, filosofų. Jų istorijos, ypač jų atsivertimai, mane be galo intriguoja. Labai mėgstu „rinkti“ visokias atsivertimų istorijas.

Mano nedidelis tyrimas iki šiol atskleidė, kad atsivertimas – tai visų pirma asmeninis susitikimas su Dievu. Žmogus negali jo išprovokuoti (nebent jo labai lauktų ir ieškotų), nes Dievas pats ateina į susitikimą ir pasirodo kiekvienam labai asmenišku, labai neįtikėtinu būdu. Štai kad ir Sauliaus istorija: atkaklus kovotojas prieš krikščionybę galėjo atsiversti tik asmeniškai susitikęs su Dievu (beje, jam labai artimoje – kovos situacijoje). Šventasis Augustinas Dievo ieškojo savo loginio mąstymo vingrybėse, kai pagaliau atsakymas „tarsi iš dangaus“ – tik šį kartą tikrai iš Dangaus – nukrito. Neseniai atradau dar vieną atsivertimą: prancūzų rašytojo, filosofo Eric-Emmanuel Schmitt. Bevaikščiodamas dykumoje jis pasiklydo ir patyrė labai gilų išgyvenimą. Šis buvo toks stiprus, kad rašytojas suprato, jog jis negali kilti iš jo paties. Grįžęs iš kelionės jis per vieną naktį perskaitė visas Evangelijas ir po kiek laiko tapo krikščionimi. Šias visas istorijas sieja tai, kad jų herojai visiškai skirtinguose įvykiuose neabejotinai atpažino Dievą, t. y., kad Dievas juos tikrai susitiko ir labai aiškiai atsiskleidė Esąs. Bet tokio susitikimo negalima paaiškinti jokiais moksliniais, o net ir paprastais būdais. Tai – kiekvieno asmeninė istorija, tik jam vienam skirta dovana.

Po atsivertimo Eric-Emmanuel Schmitt teko priimti krikščionybės kryžių ir priimti kolegų, skaitytojų, kritikų strėles: kaip XXI amžiuje dar galima tikėti šitomis nesąmonėmis? Taip, krikščionybės kryžius sunkus, ypač Vakarų visuomenėje, kur bet koks tikėjimo paminėjimas, netgi jo simbolika „save gerbiančiai moderniai“ publikai  sukelia juoką.

Į kritiką rašytojas E. E. Schmitt atsako: bandyti pasaulį paaiškinti remiantis tik racionalumu byloja apie labai ribotą požiūrį. „Tarsi protas būtų visa dvasia ir vienintelis pagrįstas dvasios elementas. Tarsi į patį protą nereiktų žvelgti taip pat kritiškai“. Štai klasikiniai filosofai, išmintingesni ir nuolankesni, paliko vietos ir transcendentiniams dalykams, ne tik tiems, kurie gali būti paaiškinami protu. Arogancija, ne išmintis, gali manyti viską suprantanti ir viską galinti.

Anot rašytojo, tiek ateistai, tiek teistai yra vienodoje padėtyje: „Vienintelis sąžiningas intelektualinis požiūris dėl Dievo ar Kristaus buvimo yra ‘nežinau’… Kurie  sako ‘tikiu’, nesako ‘žinau’… Kurie sako ‘netikiu’, lygiai taip pat nesako ‘žinau, kad taip nėra’“. Tad būti ateistu ar teistu – toks pats tikėjimo dalykas, neturintis nieko bendra su žinojimu.

Tad kodėl vieni tiki, o kiti netiki? E. E. Schmitt atsakymas paskališkas: tikėti – tai lažintis, kad tikėjimo pasirinkimas yra teisingas. Pralošęs – nepraloši nieko, išlošęs – išloši viską. Mano atsakymas – susitikimas su Dievu, kurį išgyventi galima tik asmeniškai ir kurį galima tik patirti, bet ne paaiškinti.

Štai tokio susitikimo, apverčiančio gyvenimą aukštyn kojom pačia geriausia prasme,  Jums nuoširdžiausiai linkiu. Laukite. O tuo tarpu lyginkite, tiesinkite jam kelią, purenkite žemę, kad jis tikrai ateitų.

Šiame straipsnelyje pateikiamos citatos yra iš Eric-Emmanuel Schmitt romano „Evangelija pagal Pilotą“ ir dienoraščio, rašyto jį kuriant. Išleista prancūzų kalba Editions Albin Michel, 2000

Nuotrauka priklauso Marcel
12 – paspausk ir pagirk!

Kiti įrašai panašia tema:

Komentarai ( 1 )

  1. Taip, būna labai netikėtų atsivertimų. Pažįstu vieną vienuolį, kuris buvo prisiekęs ateistas :)

Leave a Reply to TT Cancel reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *