Vincentas Lizdenis
2014-11-13

Veidai ir sienų griuvėsiai

vincentostr

Kalbėti apie Europą, apie žmogų ir šventuosius nėra lengva. Kai reikia suformuluoti rimtą sakinį, darosi baisu – atrodo, nebuvus įvykių liudininku ir šiaip per menkai žinant, ką čia gali pasakyt. Vis dėlto neseniai minint 25-ąsias Berlyno sienos griuvimo metines, interneto laukuose žėravo jau visai seno paskutinio sovietinės Rusijos vado veidas. Prisipažinsiu, man tai nepasirodė šventė. Visgi, manau, kad šia proga derėjo parodyti kitokius veidus, gilesnes mintis. Todėl bandau įveikti baimę ir bent jau užduoti sau keletą štrichų mąstymui.

Labai greitai pripratome, kad Jonas Paulius II yra šventasis ir viskas. Reikalas sutvarkytas. Visgi čia labiau sutikčiau su Andre Frossard, kur jis kalbėdamas apie Sovietų Sąjungos griūtį popiežiui sako: „ (…) Jūs pamirštate savo paties vaidmenį, nieko nesakote apie savo veiklą, regis, savo įtakos nė nepastebite. Jums tai, žinoma, yra natūralu, bet mums to nepastebėti būtų lengvabūdiška“ [1]. Tikslesnių žodžių nerasčiau apibūdinti faktą, kad Jono Pauliaus II veidą menkai kur išvydome „sienos griuvėsių“ šventėje. Lengvabūdžiai.

Toks lengvabūdiškumas yra gero tono ženklas šiandien. Tai reiškia, kad po pasakymais: „Bažnyčia ir valstybė atskirta“, „Dvasininkams nevalia kištis į politiką“, „Tamsuoliškos idėjos ne šiems laikams“, etc. slepiasi ne kažkokio konkretaus Bažnyčios tarnų kišimosi į politiką  teisėta kritika, o tendencija eliminuoti krikščionišką mintį bei gyvenimą iš tokios „gražios“ ir lengvabūdiškos pasaulio panoramos.  Tas pats Andre Forssard toliau kalbėdamas apie Joną Paulių II ir jo palaikymą žmonėse teigia: „ (…) šis tautų pasitikėjimas suteikia Jums tam tikrą savaip unikalią valdžią: valdžią, trokštančią ne valdyti, o įtikinti, visados ginančią, niekados nesmerkiančią ir visur pasikliaujančią Evangelijos įstatymu ir sąžinės balsu“[2]. Tai išnyra virš visų bandymų užtildyti evangelinį balsą, tai viršija bet kokius politkorektiškumo lūkesčius. Popiežius nesikišo į valdžią, Jis mylėjo žmones pagal artimo meilės įstatymą. Tik meilė atiduodanti savo gyvybę už kitus griauna sienas, kiti bandymai nugriovę sienas pastato rūsius ir įkuria ten archyvus. Cituojamas autorius neleidžia užmiršti šio veido – komunizmo galą jis sieja su Jonu Pauliumi II, o ne su Gorbačiovu.

Kaip galima paaiškinti Jono Pauliaus II žodžiais marksizmo žlugimą tuo metu (šiandien jis ir vėl kyla tarp „sienos griuvėsių“)? Pasirodo achilo kulnas – silpna antropologija. Andre Frossard čia paaiškina, kad silpnumas pasireiškė tuo, jog buvo neįvertintas žmogaus sudėtingumas, jam palikta tik ekonominė funkcija.  Kažkodėl vis labiau atrodo, kad net ir dedant įvairias politiškai korektiškas (pagal tam tikrą standartą) kultūrines pastangas, žmogui šiandien pakankamai greitai nelieka kitos funkcijos, kaip tik ekonominė. Na, jeigu valdžia išsižada Evangelinio įstatymo, tai funkcijų spektras natūraliai stipriai susitraukia.

Girdžiu ataidint begalę klausimų ir komentarų su įvairiais faktais arba pseudofaktais dėl tokių pareiškimų apie Joną Paulių II ir politinius įvykius. Vis dėlto nepasiduočiau. Kuklumas dera krikščioniui, pasaulis teisėtai to reikalauja iš Bažnyčios. Bet faktas ir tai, kad kuklumo nestokoja jau vien situacija, kad už Sovietinės Rusijos rėžimo griūtį Nobelio taikos premija 1990 metais buvo apdovanotas Gorbačiovas, kurio valdoma kariuomenė 1991 metais Vilniuje traiškė dainuojančius žmones. Čia turbūt taip premijos laureatas suprato savo teiginį – „įvairaus laipsnio laisvė“[3], kurį vartodavo kalbėdamas su Nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos vadovu.

Viskas atrodo sudėtinga. Koks gi šio įrašo vilties kodas? Labai paprastas. Čia nesmerkiamas lengvabūdiškas pasaulis, ar žmonės. Čia yra kvietimas. Šv. Jonui Pauliui II tikrai nereikėjo Nobelio taikos premijos. Tai, ką aš norėjau pasakyti, apibūdina giliai į mano atmintį įsirėžęs provaizdis. Prieš keletą metų mano močiutė buvo apdovanota Lietuvos prezidento už tai, kad išaugino 8 vaikus ir dorai juos išauklėjo (sužinojus jos gyvenimo detales, ordinas tėra menka padėka). Kai prezidentas Valdas Adamkus jai spaudė ranką, ji, spindėdama šviesiu senatvės kuklumu, jam į ranką įspraudė rožinį ir pasakė, jog su šiuo daiktu mes laukėme nepriklausomybės. Aš atsimenu pastebimas prezidento ašaras. Taip ji būdama krikščionė tuokart „kišosi“ į politiką. Ir toliau kukliai palaiko tą Nepriklausomybę spausdama tarp pirštų karoliukus. Taip ir Šv. Jonas Paulius II įsikišo į pasaulio politiką Evangelijos artimo meilės įstatymu.

Pasaulis šiandien alksta ir trokšta šio įsikišimo. Perspėju – alkis ir troškulys gali pasireikšti labai įvairiomis reakcijomis. Teks nukentėti. Gyvybę atiduoti.

Šv. Jonai Pauliau II, melski už mus!

 

[1]     Frossard Andre, Jono Pauliaus II pasaulis, Baltos lankos, 1993, 13-14 psl.

[2]     Ten pat.

[3]     Landsbergis Vytautas, Lūžis prie Baltijos, Vilnius, Vaga, 1997, 190 p.

 Nuotrauka priklauso http://www.historytoday.com/
15 – paspausk ir pagirk!

Kiti įrašai panašia tema:

Komentarai ( 6 )

  1. nežinau, o man visai nieko. išsitaria tas kreipinys :) vis dėlto, grįžtant prie straipsnyje dėstomų minčių, kliena viena nepadaryta skirtis – ar kunigai, popiežiai etc. turėtų tiesiogiai kištis į politiką? ne, jų misija daug kilnesnė, kalbėti apie žmogaus tikrąją prigimtį, priminti moralines tiesas, teikti sakramentus ir skleisti tikėjimo mokymą. visuomenę turi perkeisti pasauliečiai :)

  2. Tomai, jei tu turi omenyje partijų veiklą, tada esi visiškai teisus. Tačiau esi siaubingai neteisus politinę veiklą suliedamas su partine politika. Tavo manymu, ar Šv. Tomas Akvinietis, Šv. Augustinas ir kiti didieji Bažnyčios mąstytojai, plėtodami politinę mintį, darė klaidą? O vyskupas Motiejus Valančius ar darė klaidą, nes titaniškomis savo gyvenimo pastangomis sugebėjo prasigėrusius baudžiauninkus paversti politine lietuvių tauta, sukūrusia savo valstybę? Politika nėra partinė politika (tai tik metodas ar forma). Politika apsprendžia visą mūsų ekonominį būvį, mūsų socialinę tikrovę (kuri modernybėje yra konstruojama), dabar jau sprendžia, kas gyvens, o kas mirs (abortai, eutanazija), religijos vietą visuomenėje, švietimą ir t.t. Pats kvailiausias dalykas, kurį gali padaryti katalikas (ir nesvarbu ar pasaulietis, ar dvasininkas), tai nesikišti į politiką, nes jei ją paliksi savieigai arba žmonėms, varomiems visiškai antikatalikiškų variklių, tuomet ir kunigams beveik nebeliks avių, kurias galėtų ganyti. Katalikybė dabar ir pralaimi (o ji tikrai siaubingai pralaimi) dėl to, kad užsidarė savame ratelyje ir viešąjį visuomenės būvį paliko valdyti ir administruoti blogiui, kuris galiausiai apsprendžia ir pačios katalikybės vietą valstybėje. Visa mūsų žiniasklaida pritvindyta siaubingos propagandos (skatinančios abortus, seksualinę revoliuciją ir pan.), o mes norime atsiriboti,lyg tai mūsų neliestų. Tai liečia ir mus, ir pasaulį, kuriuo esame įsipareigoję rūpintis.

    Jei dar galiu suprasti tavo argumentą dėl kunigų, tai jis absolučiai netinka popiežiams. Jei popiežiai svarbiausiais istorinių ir politinių lūžių momentais būtų atsiriboję nuo pasaulio, kurį turi ganyti, tai kas čia žino, ar mes dabar apskritai rašytume katalikiškame bloge. Politika nėra dalykas, kuriuo užsiima kažkokie dėdės, politika praktiškai yra mūsų ekonominė, socialinė ir kultūrinė tikrovė, kurioje dalyvaujame mes visi, net jei to nenorime (o jei nenorime, tai patys ne tiek dalyvaujame, kiek ji dalyvauja mūsų gyvenimuose, t.y. didžiąja dalimi apskritai apsprendžia, kokie tie mūsų gyvenimai yra). Ir tai yra kilnu, nes šis mums duotas pasaulis yra kilnus. Sielų ganymas neatsiejamas ir nuo šio pasaulio valdymo, nes mes esame pasaulio dalis, o ne priedas prie jo.

  3. Martynai, ką tik parašiau, kad reikia skirti politinį veikimą nuo partinės politikos (kaip tik vienos veikimo formos), tad manau, kad akivaizdu, jog turėjau omenyje ne “ėjimą į politiką” :)

Leave a Reply to Marius Parčiauskas Cancel reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *