Marija Antanavičiūtė
2013-03-15

Vaikai, nekaišiokit pagalių keliautojams į ratus

Vaikinas, stovėjęs priešais, nedidelio miesto maisto parduotuvės eilėje, netyčiom žvilgtelėjo į mane. Tada atsisuko dar kartą ir, atkreipęs dėmesį į kuprinę bei varganą sumuštinį rankoje, pasiūlė užleisti savo vietą eilėje. „Keliauji?“, klausia. „Prašau, eik pirma, tau vis tiek sunkiau laukti.“

Nemačiau ateinant jo, visai kito vyro, visai kitame mieste. Bet jis matė mane, o gal net girdėjo mano velkamų kojų garsą. „Geros kelionės!“ šūkteli saulėtoje gatvėje. „Geros dienos“, atsakiau.

Bene kiekvienas keliautojas yra patyręs svetimšalių gerumą. O ir pačiam savam mieste pamačius svetį, kyla keistas globos jausmas: juk jis ar ji yra kažkieno vaikas, ar kažkieno tėvas, mama, sesuo ar brolis. Jei nėra artimųjų padėti keliauninkui, šiandien tuo artimuoju galiu pabūti aš, priėjusi paklausti, ar viskas gerai.

Pietų Prancūzijos sostinėje Marselyje, ant kalvos stovi Notre-Dame de la Garde (Dievo Motinos Sergėtojos) bazilika. Esant jos koplyčioje, po pačia bazilika, atrodo, jog mūrai tikrai saugo: girdėti švilpia vėjai lauke, o šalia netrikdomai dega žvakės.

Marselis – senas uostas, o marseliečiai – pašėlę jūreiviai ir klajotojai. Neveltui jie taip pavadino baziliką, nuo kurios 41 metrų varpinės, 12 metrų pjedestalo žvelgia 11 metrų aukščio auksinė Dievo Motinos su kūdikėliu Jėzumi ant rankų statula. Atrodo, Ji žvelgia į jūrą ir saugo kiekvieną, klajojantį joje.

Kiekvienas keliautojas jaučia tam tikrą dėkingumą žmonėms, padėjusiems kelionėje, tiems, kurie buvo kantrūs klausant skundų, ieškant kelio, pasiklydus ar išalkus.  Kiekvienas yra keliautojas tam tikra prasme: vieni jau tvirtai žengia Dievo link, kiti dar klajoja, treti eina priešinga kryptimi.

Nepaisant, kurį kelią pasirinko, ar kuriuo keliu atsitiktinai nusuko keliautojas, visiems reikia Dievo Motinos Sergėtojos pagalbos ir globos – šviesti kelyje, saugiai sugrįžti, galiausiai, turėti kažką prieš akis, aukštai ant kalvos, ant pjedestalo, kažką, kas rodys teisingą kelią.

Ne visi lengvai randa kelią link Dievo. Vieni jau seniai kelyje, treti vis lūkuriuoja kryžkelėje ar net pabėga tuo keliu priekin, apsisuka, vėliau vėl grįžta; dar kiti tik suka ratus aplink. Yra keliautojų, kurių kelias ne toks ir tolimas nuo tėvų puoselėjamos religijos, bet kitų laukia ilgas kelias iš melo, nusikalstamumo, girtuoklystės, ar net tinginystės. Mamos ir tėčiai moko vaikus, kad negražu kaišioti pagalius į ratus. Negražu ir krauti akmenis į kitų keliautojų kuprines, net jei jie dar nėra teisingame kelyje, net jei jie pabėga teisingu keliu ir vėl grįžta atgal į kryžkelę. Atklydus keliautojui į tavo miestą, stenkis būti pakantus: greičiausiai jo kelias ir taip ilgas bei sunkus, stenkis padėti, bet tuo pat metu sugebėk ir lengvu rankos mostu parodyti į tikslą, toli ant kalvos, ant bokšto ir pjedestalo.

-
Nuotrauka priklauso И. Максим
22 – paspausk ir pagirk!

Kiti įrašai panašia tema:

Komentarai ( 2 )

  1. Gražūs pastebėjimai, Marija. Man tai viskas iškart susišaukė su gerais darbais sielai. Pamenu, kartą reikėjo skautukams rasti paaiškinimą, kas yra geras darbas, tai labai maloniai nustebau suaugusiojo akimis perskaitęs katekizmo apibendrinimus – nemokantį pamokyti, abejojančiam patarti, nuliūdusį paguosti, blogai darantį sudrausti ir t. t. Pamenu, mano paties atsivertimui buvo labai reikšminga tai, kad į Mišias kvietė ateiti dėdė ir teta, kurie šiaip yra labai šilti, dėmesingi, meilūs žmonės. Pirmiausiai ugdydamiesi gebėjimą būti tokiais ir rodom savo tikėjimo gyvumo pavyzdį. Juk žmogui pažinti ir atsiverti reikia laiko. Ne veltui kažkur Šv. Pauliaus laiškuose sakoma, kad pirma reikia atsiliepti į tiesioginį žmogaus poreikį – alkį, norą pabendrauti, o tik tada galima kalbėtis apie kažką daugiau, apie Kelionę.

Leave a Reply to Martynas Pilkis Cancel reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *