Emilija Pundziūtė Gallois
2014-02-22

Ukraina, brangioji…

Kijevas kažkada buvo turtingos, taikios šalies sostinė su klestinčia kultūra, teisine ir ekonomine sistema…. Šiandien Euromaidane – istorijos mėtytos ir vėtytos tautos agonija. Bet ši tauta dar žino, kas yra laisvė, ir dar ryžtasi už ją kovoti.

why-ukraine-is-so-important

Ukraina – pasidalinusi šalis. Vakarinė jos pusė kalba ukrainietiškai ir nori tapti Europos dalimi. Rytinėje pusėje vis dar stovi Lenino paminklai, ten dažniau išgirsime rusų kalbą, nemažai ten gyvenančių šeimų sieja giminystės saitai su Rusijos gyventojais, o siena lengvai pereinama. Tačiau tai, kas šiandien vyksta Ukrainoje – jau nebėra pasirinkimas tarp Europos ir Rusijos, tarp Vakarų ir Rytų. Tai – pasirinkimas tarp laisvės ir diktatūros, tarp galimybės kurti ateitį savo vaikams ir tarnavimo korumpuotai oligarchijai.

Problema su prezidento Janukovyčiaus vyriausybe nėra ta, kad jis „prorusiškas“. Problema,  – kad jis demokratinę ir pagaliau laisvėjančią Ukrainą pavertė veik autoritarine šalimi, išgrobstė jos turtus (Janukovyčiaus sūnus, per pastaruosius metus padvigubinęs savo milijonus, yra tarp 200 turtingiausių pasaulio gyventojų), įkalino opoziciją, suvaržė spaudos laisvę, o galiausiai išdrįso net griebtis putiniško nevyriausybinę veiklą ir susirinikimų laisvę suvaržančio įstatymo, pagal kurį tapo nebeįmanomi taikūs Euromaidano protestai, o Vakarų finansuojamos nevyriausybinės organizacijos būtų turėjusios skelbtis „užsienio agentais“. Įstatymas buvo priimtas taip gėdingai, skubotai ir abejotina balsų persvara, kad visiškai galima suprasti tarsi iš vulkano išsiveržusį protestuotojų pyktį.

Niekam nepatinka riaušės ir deginami automobiliai. O ir tarp protestuotojų tikriausiai ne visi šventi. Tačiau kas belieka tam jaunimui, tiems pensininkams ir paprastiems, ant kojų bandantiems atsistoti žmonėms, kai jų šalis grobstoma, kai politiniai sprendimai priimami pagal vieno žmogaus užgaidas, o jų balso visiškai neklausoma? Jei ne revoliucija ir ne  susirėmimai, Ukrainos valdžia tikrai nebūtų klausiusi Euromaidano reikalavimų, o Europa tikriausiai nebūtų radusi „pateisinamų priežasčių“ įsikišti. Normalioje demokratinėje šalyje vykstant tokio masto protestams save gerbianti vyriausybė seniai jau būtų atsistatydinusi (štai pažiūrėkite į kaimyninę Latviją) ir paskelbusi priešlaikinius rinkimus. Tačiau netgi ir pritarus, kaip kai kas bando ginčytis, kad ši valdžia yra demokratiškai išrinkta ir teisėta, negalima toleruoti „antiteroristinių operacijų“ prieš savo pačių piliečius ir šaudymo žmonėms į nugaras iš tikrų kulkų. To jau tikrai per daug.

Žinoma, Europa neišspręs Ukrainos likimo ir neatsiųs, tarsi iš dangaus, patikimos valdžios Ukrainos žmonėms. Tuo turės pasirūpinti patys ukrainiečiai. Jiems teks labai sunki užduotis konsoliduoti visuomenę, išbristi iš korupcijos, išskaidrinti verslą, teisėsaugą, įgyvendinti, o svarbiausia – ištverti – reformas. Toks iš esmės ir buvo Europos Sąjungos pasiūlymas Vilniaus viršūnių susitikime. Europa nespaudė Ukrainos rinktis Vakarus arba Rytus, sutartis su ES nedraudžia bendradarbiauti ir su Rusija. Europa siūlė Ukrainai pagalbą vykdant reformas, stiprinant administraciją, paverčiant šalį funkcionuojančia ekonomika. Tai nebūtų buvusi stebuklinga Ukrainos transformacija. Procesas būtų ilgas ir skausmingas, per jį kristų ne viena politiko galva, ir ne vienas ukrainietis spėtų nusivilti Europa, tačiau ilgainiui tai būtų į gera visai šaliai. Vietoj šios ilgalaikės perspektyvos Ukrainos vadovai pasirinko greitą naudą: lengvus rusiškus pinigus ekonomikos skylėms užkamšyti (ir kažin ką dar pažadėto slaptose derybose) ir, kaip tikėtasi, lengvesnę pergalę rinkimuose.

Yra daug tautų, kurios, propagandos apakintos ir represijų išgąsdintos, nuolankiai lenkdamos nugarą seka paskui savanaudžius lyderius. Ukrainiečiai parodė drąsą ginti savo laisvę ir išsireikalauti galimybę skaidriai ir demokratiškai patiems spręsti savo šalies likimą. O tai tikrai verta palaikyti.

Fotografijos teisės businessinsider.com/
21 – paspausk ir pagirk!

Kiti įrašai panašia tema:

Komentarai ( 2 )

  1. Papildomi skaitiniai:

    • Gero žurnalisto pareiga yra užduoti gerus klausimus, kurie išjudina protą galvoti ir domėtis toliau. Dėl to man patiko Račo straipsnis, iškėlęs nepatogių klausimų.
    • Kurioje vietoje šioje Revoliucijoje stovi Bažnyčia? Norėjau pririnkęs info pats parašyti šia tema, tačiau akivaizdu, jog nebus tam laiko. Šiokį tokį vaizdą pateikia The Economist. Susipažinimui.

    Iš protestų:

     

  2. Nesu išsamiai susipažinusi su Račo žurnalistika, bet iš šio straipnsio (vien jau iš stiliaus) į gerą žurnalistą jis man nepanašus. Valdžios vertinimas kaip demokratinės ar ne priklauso toli gražu ne tik nuo rinkimų. Janukovyčius tik atėjęs į valdžią pakeitė konsituciją suteikdamas sau daugiau galių, ėmė tikslingai dirbti su įstatymais, juos keisdamas taip, kad prezidentūra galėtų viską kontroliuoti (pvz. kad ir jo antikorupcinė programa), išvogė valstybės biudžetą (kiek verta vien jau jo rezidencija), ir ant savo šalies piliečių užsiundė kariuomenę ir snaiperius, šaudžiusius, pvz. specialiai į ligoninės darbuotojus su raudonais kryžiais ant nugaros. Tai panašiau į Sirijos metodus, o ne į demokratinės “teisėtos” valdžios. Beje, Vakaruose visai neseniai irgi yra tekę vaikyti protestuotojus, kurie protestams turėjo daug mažiau priežasčių nei ukrainiečiai. Bet skirtumas būtent ir yra tas, kad čia nebuvo naudojamos tikros kulkos. Labai lengva prisiskaičius “Russia Today” patikėti, kad “Euromaidano fašistai Ukrainoje nuvertė teisėtą valdžią”. Toks juodai baltas paveikslas lengvai virškinamas, bet tiesos jame nė lašo. Kas netingi pasigilinti į detales, kurias p. Račas arba nutyli arba “šmaikščiai” nurašo (koks gi skirtumas, iš kokių kulkų šaudoma), nesunkiai supras, kad jei ne anksčiau, tai nuo Euromaidano pradžios tikrai Janukovyčiaus valdžia prarado visą teisėtumą. Ir dar vienas skirtumas: kitaip nei mano ponas Putinas ir jo kompanija, protestai tikrai nėra Europiečių ar vakariečių sąmokslas. Nuostabiausia čia yra tai, kad už savo ateitį kovoti ukrainiečiai į gatves išėjo patys. Nustebindami tiek Vilniaus summit’o dalyvius, tiek patį Janukovyčių.

Leave a Reply to Emilija Cancel reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *