Svečias
2014-10-23

Thomas Mertonas: koks karas ir kokia taika?

balandis

Šio straipsnio autorė – Augustė Žičkytė, kuriai domėjimasis Thomu Mertonu jau tapo didele gyvenimo dalimi, nesibaigusia parašius magistro darbą. „Juokinga, bet netikiu, kad baigtos studijos gali apibūdinti žmogų. Gali nebent parodyti, kuo jis domisi: savimi, šiuolaikine dramaturgija, teatru, autobiografiniais, religiniais tekstais. Tiek turbūt „pasakytų“ mano rašto darbai, kiti raštu ir ištartu žodžiu, veiksmu išreikšti svarstymai. Labiausiai vertinu nuoširdų bendradarbiavimą, tokiu laikau ir savo rašymą Neliberaliai.lt.“

Nesijaučiu galinti rašyti karo, teisingo karo ar taikos temomis. Bet tiesiog nesuprantu perdėto žavėjimosi smurtu. Tarsi naiviu žvilgsniu manant, jog jo pagalba galima išspręsti dabartinės globalios visuomenės problemas. Todėl prieš mano akis pastaruoju metu vis dažniau atsiduria Thomo Mertono veikalai apie taiką ir krikščionybę. Klausiu savęs, ar tiesiogiai ir asmeniškai karo paliesto vienuolio žodžiai vis dar aktualūs? Dar prieš vienuolystę – kvietimas atlikti karinę tarnybą (būtų sutikęs kovoti be ginklo), dėl karo užsivėrusios galimybės bent aplankyti kartūzų vienuolyną (Čarterhauzą). Dar daugiau – tik priėmusio krikštą brolio (lėktuvą numušė),  jo paties mažo vaiko žūtys. Manoma, kad pastarasis žuvo Londone per karines atakas. O juk net nepaminėjau Mertono įsitraukimo į įvairių taikos organizacijų veiklą (nariu jis liko net ir tapęs eremitu), 1963-aisiais gauto Taikos medalio, krikščionio laikyseną karo akivaizdoje nagrinėjančių straipsnių, knygų, korespondencijos, rengtų susitikimų.

Nesenai skaičiau jo knygą Taika post-krikščioniškoje epochoje (Peace in the Post-Christian era, 2004[1]). Įvadą šiai parašė vienuolio draugas iš Kataliko darbininko (Catholic Worker) Jimas Forestas. Pastarojo įžvalgos leidžia pažinti tiek tuometinio pasaulio, tiek Mertono gyvenimo jame kontekstą. Susidomėjau ir dar 1961-aisiais Darbininke pasirodžiusia esė Karo šaknis yra baimė (The Root of War is Fear)[2]. Nors man dabar aktualesnė taikos problema, vertingu laikau minėtos knygos skyrių apie Origeno ir šv. Augustino veikalus. Pirmasis, atsakydamas į Celsijaus kritiką (krikščionys atsisako tarnauti armijoje), pabrėžia jų dalyvavimą polio gyvenime: „krikščionys imperatoriui padeda savo maldomis, o ne karine jėga“[3]. Antrasis teisingo karo teorijas išplėtoja barbarams jau esant prie Hipo miesto vartų. Dievo mieste (veikalas užbaigtas 426 m.) jis galiausiai rašo apie žemiškąjį ir dangiškąjį miestus. Jėgos naudojimas, pasak Mertono, komentuojančio šv. Augustiną, leistinas, jei tavo vidinė nuostata remiasi teisingu tikslu bei priešo meile – vidinė laikysena atskiriama nuo veiksmų. Dangiškasis ir žemiškasis miestai susiję – Dangus per Naująjį Adomą prasideda jau čia, žemėje. Krikščionys prisideda prie ne-krikščionių tam, kad žemiškajame mieste įsivyrautų taika. Tokia dviejų miestų sąjunga (numanant, kad žemiškajame mieste gyvena krikščionys) leidžia atverti naują aspektą: sekuliari kariuomenė siekia taikos ir tikėjimo vienybės – pradedami persekioti eretikai. Mertonas atkreipia dėmesį, kad šv. Augustinas savo veikale ypatingą dėmesį skyrė eschatologijos tradicijai: kariauti negalėjo vienuoliai (pirmiausia tie, kurie kardinaliai pasitraukė iš pasaulio) ir dvasininkai, pamokslavę Taikos ar bent gailestingo karo Evangeliją. Išimčių pasitaikė jau Pirmojo kryžiaus žygio metu[4]. Visa tai rašau ne norėdama parodyti, koks neteisingas tas teisingas karas, nes to padaryti tiesiog neįstengčiau (o ir ne toks mano tikslas). Juo labiau dėl to, kad pats Mertonas šv. Augustiną vadina modernaus mąstymo apie karą tėvu [5].

 

Moderniųjų laikų (o ir šiandienos) įvykiai tarsi įpareigoja pakartotinai klausti: ar intencijos tyrumas gali pateisinti smurtą prieš visiškai nekaltus asmenis? Kaip tokiu atveju kalbėti apie karines atakas prieš civilius, atominio ginklo naudojimą, nesiliaujančias karines varžybas? Kas apibūdins, kuo skiriasi gynybiniai veiksmai nuo tiesiog karo veiksmų? Kiek karų ir smurto sukelta abiems pusėms kariaujant Kristaus vardu? Pastarieji klausimai man atrodo svarbesni už bet kokią teoriją (pvz., su ja galime sutikti, bet praktiškai ji neveikia). Neveikia, manau, pirmiausia dėl to, jog „išimtinais atvejais naudojamas smurtas dabar – mūsų mąstymo norma, tuo tarpu pagalba stokojančiam tapo egzotika“[6]. Arba todėl, kad „taika, kurios pasaulis dedasi trokštantis, iš tiesų nėra jokia taika“[7]. Čia verta pastebėti, jog pačiam Mertonui dažnai reikdavo laiko suprasti tuos, kurie protestuodami prieš karą Vietname degino savo šaukimų į armiją korteles, dar darbar prisimenu ir jo pasimetimą, kai sužinojo apie vieno jaunuolio (Rogerio Laporte‘o) susideginimą[8]. Taigi, bent šiuo aspektu žvelgiant, jis nesiūlė pasaulio problemų spręsti fundamentalistiniais veiksmais.

Manau, jog jo siūlytas pasipriešinimas – tai vidinės laikysenos ir atliekamų veiksmų tarpusavio priklausomybė. „Taigi, užuot mylėję tą, ką laikote taika, mylėkite kitus žmones ir pirmiausia Dievą. Ir, užuot nekentę žmonių, kurie, jūsų nuomone, yra karo kurstytojai, nekęskite godulio ir nedarnos savo sieloje, nes jie sukelia karą“[9] – ragino vienuolis. Taikos troškulys malšinamas ne pasiteisinimų reikalaujančiu smurtu, o paties Dievo, kuris savo auka sutaikino mus su savimi ir kiekvienu žmogumi. Ne veltui „Taikos maldoje“ Mertonas prašo Dievo: „Padėk mums būti valdovais ginklų, kurie kėsinasi valdyti mus“[10]. Arba – leisk išstovėti, kai esame gundomi taikos ieškoti karu.

[1] Knygą publikuoti 1962-aisiais uždraudė Generalinis Abatas.

[2] 1961-aisias ji pasirodė naujame, papildytame Mertono knygos Kontempliacijos sėklos (1949) leidime Naujosios kontempliacijos sėklos – A. Ž. past.

[3] Ed. Jim Forest, Thomas Merton,Peace in the Post-Christian Era, New York: Orbis Books, 2004, 37.

[4] Ten pat, 42, 44.

[5] Ten pat, 41.

[6] Ten pat, 54.

[7] Thomas Merton, Naujos kontempliacijos sėklos, Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2008, 116.

[8] Daugiau žr. Jim Forest, Thomas Merton‘s Struggle with Peacemaking,  http://jimandnancyforest.com/2012/07/thomas-mertons-struggle-with-peacemaking/ (žiūrėta 2014 10 20)

[9] Merton, 2008, 117.

[10] Visa malda: http://www.bc.edu/bc_org/prs/campus-ministry/merton.html (žiūrėta 2014 10 21)

Nuotrauka priklauso XpatScot(away).
4 – paspausk ir pagirk!

Kiti įrašai panašia tema:

Komentarai ( 2 )

  1. Krikščionio teisės (o dažnai ir pareigos) dalyvauti kare esmė yra užuojauta, autentiška šio žodžio prasme. Nors meilė beribė, o kovoti privaloma tik iš meilės ir jokiu būdu ne iš neapykantos, tačiau štai, ką reiškia užuojautos sąvoka karo kontekste – užuojautą silpnesniems (tiems, kurie negali patys apsiginti). Tradiciškai tai buvo moterys, vaikai, seneliai, dvasininkai (nes jiems imti ginklo į rankas dažnai neleidžiama, kaip ir rašei), neįgalieji ir t.t. Nacistinės Vokietijos atveju būtume priversti ginti protiškai ir fiziškai neįgaliuosius, kai juos žiauriai skerdė, prisidengdami mokslu, sovietų okupuotos Lietuvos atveju – savo šeimas ir visus nekaltus lietuvius, kuriems grėsė tremtis. Beje, būtent todėl krikščionišku požiūriu visiškai pateisinama partizanų gynyba ir naudotas “smurtas”. Esmė čia ta, kad smurtas reiškia žudymą, kai tuo mėgaujiesi, o žudymui, vedamam užuojautos, turėtume rasti kitą žodį. Esame įpareigoti ginti silpnesniuosius, kaip paskutinę priemonę net pasitelkiant ginklą. Jei mūsų mažą vaiką arba mamą užpultų, mūsų pareiga būtų juos ginti, net jei tai reikštų nužudyti užpuoliką (jei tikrai kitos išeities nebūtų). Asmeniškai visad gali atsukti kitą žandą (dažnai tai yra mūsų pareiga, sekant Kristaus pavyzdžiu), bet tai griežtai draudžiama, kai matai skriaudžiant silpnesnįjį. Tokiu atveju šis “žando atsukimas” – visų pragaro liepsnų vertas abejingumas. Tai galiojo sovietams okupavus Lietuvą, galioja ISIS agresijos akivaizdoje ir pan.

    Jei neklystu, hebrajų ir graikų kalbose yra du skirtingi žodžiai nusakyti: a) sąmoningam nužudymui, jaučiant pasitenkinimą; b) mano aprašytam nužudymui (lietuvių kalboj galbūt tiktų skirtis tarp “nužudyti” ir “užmušti”, bet tik dalinai). Taigi, smurtas nepateisinamas, bet užuojauta silpnesniam su visomis privalomomis to raiškos priemonėmis yra ne smurtas, o didvyriška dorybė.

    1. Sveikas. Perskaičiau tavo komentarą ir kurį laiką galvojau, kaip atsakyti. Matai, manau, svarstydami tokius klausimus, niekaip neišvengsime subjektyvumo. Todėl mūsų nuomonės skirsis, ir tai nėra blogai. Aš tiesiog bandau suprasti Mertono poziciją šiuo klausimu (ji gal kiek artima man pačiai). Be to, visuomet prisimenu tiek radikaliąją Dorothy Day, tiek šv. Pranciškų ar reformacijos laikotarpio krikščionių pozicijos kaitą smurto atžvilgiu (pvz., dėmesys Kalno pamokslui, nešiojami mediniai ginklai) Kartu žinau, jog taikdarystės pozicijos nesupranta C.S. Lewisas, turbūt ir daugiau tokių yra. Natūralu.

Leave a Reply to Augustė Žičkytė Cancel reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *