Tomas Taškauskas
2012-09-25

Teisė į sakralumą

Ankstyvoji krikščionybė kūrė savo meną perimdama pagoniškosios kultūros formas, pripildydama jas krikščioniško turinio. Panašu, kad dabartinėje visuomenėje grėsmė iškilo būtent krikščioniškosioms kultūros formoms, kuriomis išreiškiama tikinčiųjų pasaulėžiūra. Vien ekonominiais kriterijais besivadovaujantys ir etiką gana laisvai linkę interpretuoti reklamų kūrėjai imasi prekiauti iškreipta šventybe.

Vienas iš tokios „prekybos“ pavyzdžių yra dizainerio Roberto Kalinkino kolekcijos reklama.

(spustelėjus pasididina)

Atrodo, kad šios reklamos autoriui(-ei) būdingas ekonominiais kriterijais besivadovaujantis mąstymas, apie kurį viename iš savo tekstų kalba konservatyvių pažiūrų anglų filosofas R. Scrutonas. Anot mąstytojo, nuo pat civilizacijos ištakų žmonės skyrė dalykus, kuriais galima laisvai keistis rinkoje, nuo dalykų, kurie per daug artimi mums, kad jais būtų prekiaujama. Neparduodamų gėrybių sričiai priskirtina meilė, laimė ir religijai pašvęsti dalykai. Tai yra savaiminės vertybės, kurios turi vertę, bet ne kainą. Ekonominis mąstymas šią skirtį nutrina. Kaip pavyzdį filosofas pateikia JAV verslo modelį. Atidarę naują parduotuvę, amerikiečių įmonės atstovai pirmiausia siekia kuo rėksmingiau išreklamuoti šį faktą, kad įsitvirtintų rinkoje. Svarbiausia tampa pritraukti žvilgsnį. Net jei tai ir daroma atstumiančiais ar ką nors įžeidžiančiais vaizdais, ką gi, toks jau tas verslas.

Panašia logika vadovaujasi ir R. Kalinkino kolekcijos reklamos akcija. Dizainerio atstovų išplatintame pranešime netgi giriamasi, kad reklama nepalieka abejingų ir sakoma, kad  buvo laukta, jog ji kažką supykdys. Kodėl reklama vis tik pasirodė? Svarbiausia atkreipti dėmesį, o kaip – ne taip ir svarbu.

Neseniai gavau laišką, kuriame grupė krikščionių reiškia pasipiktinimą šia reklama, reikalauja elementarios pagarbos tikėjimo objektams ir kviečia prisijungti prie kreipimosi į vyskupus, kad į šį dalyką būtų atkreiptas deramas dėmesys. Kodėl tokią reakciją laikau teisėta ir netgi būtina? Normalu, kad tikintis negali ramiai žiūrėti į tokį svarbiausių krikščioniško tikėjimo asmenų vaizdavimą. Lietuvos reklamos kodeksas irgi numato, kad reklamoje neturi būti teiginių ar vaizdų, įžeidžiančių religinius jausmus.

Kaip šiuos glamūrinius atvaizdus pateisina pats R. Kalinkinas? Dizaineris sako, kad tokia reklama nemenkina religijos, nes joje tiesiog iliustruojama, vizualizuojama šnekamoji kalba: „Sakiniuose jėzaus ir marijos vardas naudojama kaip ištiktukai, o ne religiniai simboliai. Tokiais ištiktukais paremta sakinio struktūra yra tradicinė ir šnekamojoje kalboje organiška, natūrali – taip pat kaip „o dievai, koks oras“ arba „viešpatėliau, palaukit!“.

Dizaineris skatina kritikus pirmiausia pasigilinti ir nedaryti skubotų išvadų. Vis dėlto, net ir nepriimdamas reklamos paviršutiniškai, negaliu išvengti kylančio pasipiktinimo. Nors šnekamojoje kalboje „jėzaus ir marijos“ vardai tikrai būna pavartojami kaip ištiktukai, man (ir tikiu, kad kiekvienam sąmoningai tikinčiajam) tai vis tiek yra šventi vardai, kurių nedera vartoti bet kur ir bet kada. „Pagarba Dievo Vardui išreiškia deramą pagarbą pačiam Dievo slėpiniui ir visiems šventiems dalykams, kuriuos tas Vardas primena“ (Katalikų bažnyčios katekizmas, 2144). Dar daugiau, tikinčiajam Jėzaus ir Marijos vardai nėra tapatūs kreipiniams „dievai“ ir „viešpatėliau“. Tokius palyginimus pateikti gali tik visiškai tikėjimui abejingas arba jį labai paviršutiniškai suprantantis žmogus.

Žinoma, gyvename demokratinėje valstybėje, kur žmonėms garantuota religijos laisvė, taigi ir laisvė netikėti. Vis dėlto, kaip visai neseniai yra pastebėjęs L. Peluritis, reikia suprasti, kad religijos laisvė nėra toks elementarus dalykas – nepakanka leisti tikintiesiems užsiimti kultu ir naudoti religinius simbolius. Jiems taip pat turi būti pripažįstama ir tam tikra kultūrinė autonomija bei pagarba jų įsitikinimams. Pripažįstu kitiems teisę būti abejingiems mano religijai, bet tikėjimo objektų „suglamūrinimas“, jų paviršutiniškas vartojimas žeidžia mano įsitikinimus.

Galima priminti „Kalnapilio-Tauro grupės“ alaus reklamos skandalą, apie alų siūlantį Rūpintojėlį. Tuometinis Nacionalinės vartotojų teisių apsaugos tarybos pirmininkas pabrėžė, kad reklama neturėtų priešinti visuomenės narių, o priešingai – būtų socialiai atsakinga. Šiuo atveju socialinė atsakomybė reikštų elementarią pagarbą tikinčiųjų įsitikinimui, kad Jėzus ir Marija nėra tik ištiktukai.

Kai įžeidžiami mūsų religiniai jausmai, tikintieji turi pareigą šventai pykti. Tai visiškai nereiškia pulti plėšyti neįtikusias reklamas arba užgaulioti jų kūrėjus. Reikalingas taikus, bet kartu su nepagarba tikinčiųjų atžvilgiu nesitaikstantis veiklumas. Privalome pareikšti sąmoningą protestą prieš krikščioniškų kultūros formų turinio išplovimą ir prekybą jomis. Antraip mes paneigiame religijos laisvės mums garantuojamą teisę į sakralių, t. y. tikėjimui paskirtų dalykų apsaugą.

32 – paspausk ir pagirk!

Kiti įrašai panašia tema:

Komentarai ( 17 )

  1. Išsyk perskaičiau autoriaus vardą, kaip Robertas Kankinys. “Kaip simboliška”, pamaniau.
    O net jei ir būtų simboliška, tai ką?? Mus supa gausybė simbolių, bet nelabai sekasi juos skaityti. Religinius simbolius žmonės mūsų kaime (Lietuvoje) gerai atpažįsta, todėl jie mėgstami mūsų kaimo liaudies meistrelių (reklamos kūrėjų). Nelabai jiems rūpi, kad nei patys nei reklamos vartotojai nemoka tų simbolių perskaityti. Svarbu, kad efektyvu.

    Iš esmės mane gal net labiau džiugina, nei pykina, kad reklamose pasitaiko religinių vaizdų. Tai rodo, kad mūsų “vartotojiškai visuomenei” rūpi šie dalykai, kad ir kaip tai neigtų.

  2. Ekonominiai kankiniai :)

    Iš vienos pusės linkčiau Tau pritarti, Pauliau. Tokios reklamos ne tik įrodo, kad žmogus ieško tikėjimo, kad jo prigimtis iš esmės religinė, bet ir gali suteikti progą pagalvoti, kaip suprantu joje vaizduojamus tikėjimo dalykus ir apie tai galbūt net su netikinčiais ar tikinčiais draugais pasikalbėti.

    Bet reklamose tikėjimo dalykai vis dėlto vaizduojami iškreiptai (tikėjimo objektu, jei galima tai įvardyti, tampa pats vartojimas; šiuo atveju – rūbai, mada). Man tai kelia pasipiktinimą, laikau tokią praktiką neetiška. Galėčiau pasakyti ir stipriau :) Ypač piktina tai, kad reklama nėra menas, tai komercija, dėmesio pritraukimo triukas, vienadienis kūrinys. Kur pagarba?

  3. Pora ištraukėlių į temą iš Maršalo Makluhano knygos „Kaip suprasti medijas? Žmogaus tęsiniai“.

    Žmonės, kurie visą gyvenimą protestuoja dėl „neteisingų ir klaidinančių reklamos tekstų“, reklamos kūrėjams yra dangaus malonė, kaip blaivininkai degtindariams ar moraliniai cenzoriai knygoms ir filmams. Protestuotojai yra geriausi pripažinėjai ir propaguotojai.

    [..]

    Kuo aktyviau [reklamoje] dalyvauja publika, tuo mažiau svarbus produktas. [..] Prekė ir publikos reakcija tampa vieningu sudėtingu dariniu. [..] Reklama tvirtai laikosi tendencijos prekę pateikti kaip neatsiejamą didelių socialinių tikslų ir procesų dalį.

    [..]

    Reklama nesiskiria nuo smegenų plovimo procedūrų.

    [..]

    [B]et kuri reklama, jei į ją bandoma pažvelgti sąmoningai, yra komiška. Reklama nėra skirta sąmoningam vartojimui. Ji sumanyta kaip nesąmoninga piliulė pasąmonei, siekianti užhipnotizuoti visus, ypač sociologus.

  4. Kadangi feisbuke prašeis netikinčiųjų nuomonės, štai ji – man šita reklama atrodo šmaikšti ir įdomi. Kadangi man visos religijos (nemaišyti su tikėjimu, jog gali egzistuoti žmogui nežinomos jėgos) atrodo kvailystė, tai man išties vienodai, ką religingieji mano. Jų problema, kad šitaip sureikšmina akivaizdžią mitologiją

  5. Na, tai kelias į anarchiją :) Juokimės ir parodijuokim kitų įsitikinimus, ypač, jei mums jie atrodo kvaili. Tada ar apskritai verta ginti kažkieno teises? Jų problema, kad mano jas turintys… :)

  6. As irgi netikintis ir visiskai sutinku su Nyctereutes pasisakymu.

    As kazkaip anksciau negirdejau, jog religijos laisve duotu teise i sakraliu dalyku apsauga. Turi teise i religija, bet nemanau, jog turi teise nurodineti, kaip kiti turi ja vertinti. Labai jau kvepia cenzura toks poziuris. Kaip tai turetu vykti? Kas sprestu kas yra sventa, o kas ne? Tikintieji nurodinetu netikintiesiems? Kita vertus, deja, lietuvoje tokie dalykai is tikruju daznai vyksta vien todel, kad dauguma “dedziu” viska mato per subjektyvia katalikybes prizme, bet nuo to tai teisinga nepasidaro.

    Kita vertus, kaip teksto autorius pastebejo, tikintieji turi “pareiga i sventa pykti” – as prideciau – tai yra tikinciuju teise, naudokites ja i sveikata.

    p.s. atleiskit del sveplavimo

  7. “Privalome pareikšti sąmoningą protestą prieš krikščioniškų kultūros formų turinio išplovimą ir prekybą jomis” – tai gal nueikite ponai prie Aušros Vartų ir pareikškite protestą ten religinius vaizdelius pardavinėjantiems prekeiviams? Su ten parduodamu “katalikišku menu” Kalinkino vaizdeliai yra tik vaikų žaidimai

  8. Keliavau po azija, ir maciau Budas ivairiais pavidalais. zaisliukiai, speakeriai, maikes etc. Ten pas juos Buda yra visur ir niekas delto nepyksta. Kazkas tiki, kazkas is to valgo, kazkas apie tai kuria anekdotus. Religija dabar yra madinga ir krikscionys delto turetu tik dziaugtis:D

  9. Kaip netikintis džiaugiuosi, kad tokias reklamas galima Lietuvoje pamatyti. Tai parodo, kad dar yra žodžio laisvė, žmonės dar moka būti šmaikštūs, originalūs ir ne per daug susireikšminę.
    Nesuprantu, dėl ko čia išvis būtų galima įsižeisti? Kad Jėzus su džinsais? Kad Marija pakankamai seksuali? Aš nežinau kokiam jūs burbule gyvenat bet ant RKB ir krikščionybės labai tiesioginiu tekstu nesikuklinama stumti knygose, filmuose, o čia jums pokštas užkliuvo?

  10. Visų pirma, aš ne budistas :) Antra, ne religija grįžta į madą (labai to norėčiau), o plinta jos vartojimas nesuprantant simbolių ir tikėjimo objektų reikšmių ir prasmių.

    Atsakymai į kitus komentarus yra tekste.

  11. Kaip sakė T. Viluckas, cituodamas Vatikano poziciją, naudoti krikščioniškus simbolius reklamose galima, tik kai tai daroma neiškraipant turinio ir skoningai :) Šiuo atveju kažkokių trūkumų nematau. Juk dauguma riedės į kapines tomis dienomis, mirusiųjų pagerbti žvakutę uždegdami.

  12. Atomazga: “Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, jog R. K. pavasario/vasaros kolekcijos pristatymo reklama, naudojusi Jėzaus Kristaus ir Šv. Mergelės Marijos atvaizdus, pagrįstai pripažinta pažeidžiančia visuomenės moralės principus.”

    Plačiau: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2014-04-30-teismas-reklama-naudojusi-kristaus-ir-marijos-atvaizdus-pazeide-morales-principus/117117/comments

Leave a Reply to Arnas Cancel reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *