Tiek į prieš penkiasdešimt metų vykusį susitikimą, tiek į dar tik įvyksiančią konferenciją žvelgiu kiek pavydėdama. Juk vieta ir galimybė diskutuoti, kaip tai, kas esame, veikia ir formuoja mūsų laikyseną, atsaką į šios dienos iššūkius – tai ir anksčiau, ir šiandien taip reikalinga. Ir galbūt nebe taip svarbu, kokius sukrėtimus (vidinius ar ne) išgyveni.