Įrašai su žyma ‘sportas’

O ar jūs žiūrėsite olimpines žaidynes?

2014-02-07, parašė

Niekada nebuvau labai didelė profesionalaus sporto gerbėja. O kuo toliau, tuo mažiau juo žaviuosi. Mano manymu, profesionalusis sportas šiais laikais jau nebeatitinka tų gražiųjų aksiomų: „sportas – sveikata“, „sveikam kūne – sveika siela“. Kokia gi čia sveikata, jei svarbiausia – rekordai, pergalės, na, dar žiūrovų skaičius ir surinkti pinigai (ypač tokiose šakose, kur sportininkai „perkami“ už didelius pinigus). O ir tie rekordai: ar dar kas nors tiki, kad juos įmanoma sumušti normaliam, cheminių medžiagų nepripumpuotam žmogui? Lanco Armstrongo, didvyrio, „švariai“ įveikusio ligas ir daugybę priešininkų, kritimas nuo sportinio olimpo aukštumų, rodos, sužlugdė paskutines viltis netgi tų „naivuolių“, kurie nenorėjo tikėti, jog profesionaliajame sporte neklausiama, „ar sportininkas vartoja dopingą“, bet „kaip jis sugeba tai paslėpti“. Yra ir baisesnių istorijų, kaip sportininkai (o ypač sportininkės) bando mobilizuoti savo kūnus lemiamoms varžyboms. Kadangi neturiu konkrečių įrodymų (o kas jų turės, kol neįrodyta?), tai nepasakosiu. Bet to, ką žinau, užtenka mano niūriam skepticizmui maitinti… Sveikinu visus, kurie dar gali galvoti kitaip.

1450721_10203219171704345_1062765741_nPrisiminkime, kaip krepšinis vienija Lietuvą ir kaip mūsų šalyje šiame sporte tikrai taikomas principas „svarbu ne laimėti, o dalyvauti“. Sportas – tai kalba, kurią supranta visi. Užtenka paminėti Sabonio pavardę ir visi žino, kad tai – Lietuva. Dėl to taip pat reiktų sutikti, kad Rūta Meilutytė – puikus pasirinkimas metų žmogaus titului. Sportas gali suvienyti tautas. Toks turėtų būti ir olimpinių žaidynių tikslas. Vienintelis profesionalaus sporto privalumas – tai poveikis, kurį jis gali daryti visuomenei.

Olimpinės žaidynės – tai labai kilni tradicija. Sakoma, kad dėl olimpinių žaidynių sustodavo ir karai. Tačiau pažvelkime į jas šiandien. Olimpiadoms rengti išleidžiami vis didesni pinigai. Šiemetinei olimpiadai bus išleista daugiau nei visoms žaidynėms nuo 1924 – ųjų metų kartu sudėjus. Ir tai vyksta laikais, kai nuo nepriteklių vis dar kenčia ir miršta žmonės (tap pat ir Rusijoje). Nesakau, kad dėl kąsnio turime aukoti viską. Bet kai ką galime. Ypač užgaidą žiemos olimpines žaidynes surengti subtropinio klimato zonoje. Mes jau žinome, kad galima slidinėti vasarą Druskininkuose ir Dubajuje. Žinome, kad Rusija pajėgi pastatyti įspūdingiausią istorijoje olimpinį miestą, užgniauždama aplinkosaugininkų protestus ir vietinių gyventojų, privalėjusių „atlaisvinti vietą“ viešbučiams ir restoranams, skundus. Bet kam to reikia? Patenkinti užgaidoms?

Jau senokai olimpinės žaidynės ir panašūs renginiai (čempionatai, eurovizijos ir pan.) iš gražių tautų  švenčių virsta į progą priimančiajai šaliai pasipuikuoti. O puikybei jau beveik nebėra ribų. Ypač, jei šie renginiai vyksta nedemokratinėse šalyse, jie organizuojami lipant per vietinių gyventojų galvas, iš jų „nusuktais“ pinigais, o sportiniai miesteliai statomi vergiškai išnaudojamų darbininkų rankomis.

Sportininkai, aišku, dėl to nekalti. Kalti žiūrovai, nes būtent jiems ruošiami visi šie kvapą gniaužiantys reginiai. Todėl, nežinau kaip jūs, bet aš šių olimpinių žaidynių nežiūrėsiu. Per tą laiką, kurį praleistumėte prie televizijos ekranų, kvečiu geriau visus šiek tiek pasportuoti!

13 – paspausk ir pagirk!

Palaidumui ir alkoholiui „ne“ sako sveikas protas, ne islamas

2013-02-04, parašė

Pasitraukti iš puikiai žaidžiančios ekipos, sugrąžinti jai visus sezono metu uždirbtus pinigus ir pažadėt niekada nebežaisti Europoje – tam aną savaitę ryžosi dabar jau buvęs „Žalgirio“ įžaidėjas Ibrahimas Jaaberas. Kadangi gimnazijos laikais buvau aistringas sirgalius, du sezonus staugte staugęs kiekvienose Kauno komandos namų rugtynėse, tiesiog  niežėjo pasigilint į šią neeilinę istoriją.

Sociologijos studijas JAV baigęs I.Jaaberas susilaukė „Žalgirio“ sporto direktoriaus V.Masalskio pagyrų: pavyzdingas, tvarkingas, nepretenzingas, nevėluojantis, negalvojantis apie pinigus. Tuo tarpu žiniasklaidoje po pasitraukimo krepšininkas buvo piešiamas kaip fanatikas, aklai išpažįstantis islamą.

Anot viešai prieinamos medžiagos, jo pasitraukimą lėmė dvi priežastys:

  1. Nederamos alkolio ir lažybų reklamos ant marškinėlių
  2. Gašloki merginų šokiai minutinių pertraukėlių metu

Truputėlį pamąsčius, nieko stebėtino, jog šie dalykai piktina pamaldų musulmoną – juk lygiai taip pat jie skaudūs turėtų būti bet kuriam sveiko proto lietuviui! Kodėl?

  1.  Alkoholio reklamos.
    Nereikia būti abstinentu, kad suvoktum paprastą dalyką – alus ir krepšinis nedera, lygiai kaip „McDonalds“ ir olimpiados.  Visiškai nepagražinus: alkoholis yra 21 amžiaus Lietuvos maras, negailestingai šienaujantis tautą (tiek jos sveikatą, tiek kultūrą).
    Alaus ir krepšinio susiejimas buvo vienas sėkmingiausių mirtį sėjančio alkoholio verslo ėjimų nepriklausomoje Lietuvoje. Turime atsitokėti nuo šios apgaulės.
  2. Gašloki šokiai.
    Į moteris žiūrėti kaip į gumines lėles yra niekinga ir nevyriška. Ačiū Dievui, mūsų kultūroje tai jau neblogai suprantama. Bet tik ne krepšinio varžybose! Kol krepšininkai klausosi seilėm besitaškančio vyriausiojo trenerio išrėkiamų patarimų, šutvė pusgirčių diedų su „odinėm“ kurtkėm pagano akis ir mintis po jaunus kūnus. Ir tik nepliurpkit apie kultūrinę to vertę…
    Apskritai, neaiški paslaptis yra tai, kodėl užsieniečiams lietuviai taip girias lietuvių merginų grožiu ir dar įkyriai prašo to patvirtinimų – tarsi prieš pasirašant sandėrį dėl prekės. Po tokių veiksmų rodosi, kad užsieniečiai čia seksturizmo tikslais atvyksta, o vietinės merginos – prostitutės. Gana apgailėtina.
    Prašymą įvertinti „vienas nuostabiausių mergių“ gavo ir I.Jaaberas. Bet nebuvo jokių diplomatiškų išsisukinėjimų, tik sąžiningas atsakymas:

- Sakoma, jog lietuvaitės vienos nuostabiausių merginų pasaulyje. Ar atkreipei į tai dėmesį?
Ne, dėmesio į tai nekreipiu. Myliu savo žmoną, todėl į kitas nesidairau.

žalgiris.lt

*

Turbūt daug skaitytojų sutiktų su dviem ką tik aprašytomis negerovėmis. Kaip sutiktų ir su daug kitų: kultūros smukimu, studentų tingumu, kunigų savanaudiškumu, verslininkų nesąžiningumu, valdžios korupcija…

Tik negerovių pamatymas, deja, nebūtinai reiškia, kad jas pripažinęs žmogus imasi veiksmo jas keisti. O juk reikia, reikia!

Filo, Sausio 24 12:48  #

[..] Taip, valdžia nuvilia. O vyrai, žmonos, vaikai, giminės, draugai, bendradarbiai, Mokykla, Bažnyčia, žurnalistai, menininkai — ne? Būti nuviltam yra Žmogiškos būties dalis, ir piktžodžiavimu to nepakeisi. Vienintelis teisingas būdas su tuo dorotis, yra mažiau tikėtis iš kitų ir daugiau duoti pačiam. Ne garsiai ir demonstratyviai siūlyti vardan siūlymo, o būtent duoti — su nuoširdžiu rūpesčiu, giliu supratingumu, išankstiniu atlaidumu, nereikalaujant to paties atgal…

Taip, tai vidinės nuostatos, kurių mūsoji Mažų paslaugų rinka nevertina ir nepripažįsta. Bet jei norim pokyčių, — ne pamaišyti šakėmis vandenį, o tikro praktinio rezultato, — tai pradėti turim patys nuo savęs.

Filo, Sausio 24 12:51  #

Ir dar. Kas ta valdžia? Kas ta mokykla, kas ta bažnyčia, kas ta žiniasklaida? Visur esame vieni ir tie patys MES! Mūsų draugai, giminės, pažįstami… Ko mes pasiekiame su jais susipriešindami? Taip tik sukuriame atitvaras, pro kurias neprasiskverbia nieko gražaus, vertingo, tikro. Taip mąstydami negalime nei perduoti, nei padauginti nieko gero. O jei nieko neduodam „tiems kitiems“, tai ko stebimės, kad negaunam nieko gero „saviems“? Tvari apytaka vyksta tik sistemos viduje.

Negalim turėti nei valdžios, nei mokyklos, nei policijos, nei jokios kitos institucijos geresnės, nei esame patys. Nes mes ir esame tai.

iš burgis.lt komentarų

*

Musulmono pasitraukimas iš „Žalgirio“ nuaidėjo per šalį ir gnybtelėjo apie tai perskaičiusiems, idant šie pamąstytų apie nuoširdų principų laikymąsi, tuos nelemtus šokius ir reklamas, pamaldumą ir kt.

Svarbu pastebėti: I.Jaabero žingsnis būtų susilaukęs ne daugiau dėmesio už nevykėlišką DELFI komentarą, jei šis krepšininkas būtų po tu taškus įmetantis suoliuko šildytojas. Niekam nerūpėtų. Bet jis buvo vienas pagrindinių žaidėjų.

O kai esi vienas pagrindinių (ne tik krepšinyje), tai keist pasaulį į gerą pasitaiko progų daugiau…

Tepalydi ši mintis į universitetuose šią savaitę prasidedantį pavasario semestrą.

-
Kaip iliustracija panaudotas S.Dali „Šv. Antano gundymas“
31 – paspausk ir pagirk!

Atvirlaiškiai iš šv. Jokūbo kelio (V) Turizmas, sportas ir piligrimystė

2012-09-28, parašė

Dalys: I, II, III, IV, V, VI, VII. (visos atvirlaiškių dalys viename įraše čia)

Kokie žmonės eina į Santiagą? Visokiausi. Įvairiausio amžiaus, tautybių, religijų, fizinio pajėgumo žmonės. Grubesni kelio veteranai mėgdavo skirstyti keliautojus į tris tipus: sportininkus, turistus ir piligrimus. Sportininkai tai jauni žmonės, kurie lekia po 40km per dieną ar didžiuliu greičiu prašvilpia dviračiu tau palei ausį. Jie žiūri į kelią kaip į sportinį iššūkį savo raumenims ir psichologinei ištvermei. Niekam jie netrukdo, bet niekam jie ir neįdomūs. Kartu su jais neapžiūrėsi senovinio vienuolyno griuvėsių, nepavyks pasišnekučiuoti prie kavos puodelio apie religiją ar gyvenimo tikslą. Tu jam pasakosi, kokios gražios buvo pakelės avys ir kaip kvepėjo eukaliptai, o jis pasigirs nubėgtais 40 kilometrų per šešias valandas. Ką gi…

Štai taip reikia džiaugtis saulėgrąžomis

Žodis „turistas“ kelyje prilygsta keiksmažodžiui. Iš vieno albergo savininko kelio pradžioje gavom visą vakarinę paskaitą, kaip keliauti išvengiant turizmo. Atrodė, kad pats savininkas save laiko šiuolaikiniu riteriu, kurio misija – ginti tikrus keliautojus nuo to, ką pavadintume popsu. Anot bauginančių legendų, turistai tetrokšta vartoti kelią: valgyti baruose, kurių pilna ant kiekvieno kampo, užkariauti visas vietas nakvynės namuose arba miegoti viešbučiuose (kurių pilna kely) ir pirkti klaikiai neskoningus suvenyrus su Homerio Simpsono-piligrimo atvaizdu (nepatikėsite, kiek panašių kvailysčių daug). Baisieji grasinimai išsipildė – kai iki Santiago lieka 100 km daugybė žmonių prisijungia prie kelio. Vieną rytą atsibundi ir pamatai keliu žygiuojant minią. Kitą rytą alberge pamatai žmones, kurie pakuojasi savo lagaminus (!) ir sėda į taksi, kad nuvažiuotų į kitą albergą arba sukrovę daiktus į specialiai tam skirtų firmų automobilius eina į kitą miestą eina su mažomis rankinėmis.

Piligrimiški suvenyrai

Istorinis šv. Zoilo vienuolynas, iš kurio dabar padarytas prabangus viešbutis

Ant seno kryžiaus užrašytas artimiausio prekybos centro adresas.

Prasidėjus šiam vajui senųjų piligrimų, nuėjusių kelis šimtus ar net tūkstančius kilometrų, veidai pasidaro pikti ir rūškani, o pro dantis pradedi švokšti piktąjį keiksmažodį: „turistai“. Bet mūsų siaubas dėl šio „Mordoro“ ir tetruko vos dvi dienas. Trečiąją dieną išmokome įveikti minią – atsikeldavome valanda vėliau už juos visus, visi jau būdavo išbėgę ir eidavome tuščiu keliu vienos, o nakvynę vis tiek rasdavome jei ne didesniuose miestuose tai mažuose jokiam turizmui nepatraukliuose kaimuose ar bent jau šiltuose, rūkų pritvinkusiose pievose.

Rytas rūkais užklotoje pamiškėje

Trečiasis keliautojų tipas – piligrimai. Šis žodis, priešingai nei „turistas“, tariamas su pagarba ir išdidumu. Tiesa yra ta, kad kely nerasi nė vieno, kuris savęs nepavadintų piligrimu. Tik kur yra riba tarp patogaus turizmo ir piligrimystės – taip ir nesužinojau. Kai kurie hipiai manė, kad piligrimai yra tik tie, kurie miega laukuos po dangum ir neturi pinigų. Kiti buvo įsitikinę, kad piligrimais negalim vadinti tų, kurie renkasi ne albergus, o viešbučius nakvynei. Daugeliui atrodė, kad piligrimas privalo turėti dvasinį tikslą – gana įprasta kely prieiti prie žvyrkeliu tipenančio žmogaus ir paklausti „kodėl eini šiuo keliu?“. Beveik visi paklaustieji prisipažįsta kažko ieškantys – pašaukimo ir vidinių atsakymų, laiko savo apmąstymams, pokalbių su įdomiais žmonėmis. Geriausias iš atsakymų buvo vieno seno Olando, kuris su žmonele pradėjo kelią savo namuose, Amsterdame ir keliavo keturis mėnesius. Paklaustas, dėl ko eina, jis atsakė: „nes laukiau to visą savo gyvenimą“. Ilgainiui atpratau klausti šio populiariojo klausimo. Supratau, kad ir pati nemoku į jį deramai atsakyti. Ko gero visus mus veda kažkoks paslaptingas ilgesys – keistas, žodžiais neapsakomas troškulys, kuris apmalšta atsidūrus arčiau gamtos, arčiau šventų vietų, arčiau gerų žmonių globos, arčiau nežinomybės, kas tavęs laukia rytoj. Ir visai nebesvarbu, kiek kilometrų nueini, kur apsinakvoji ir kiek suvenyrų nusiperki. Už visų mūsų stovi tas pats ilgesys. Kodėl aprašiau šiuos tris keliaujančiųjų tipus? Ne todėl, kad tikėčiau, jog žmones galima į juos skirstyti. Greičiau jau todėl, kad kiekvieną rytą savyje ir kiekviename iš mūsų atrasdavau po kruopelę turistiškumo, sportinio azarto ir piligrimystės. Visai nesvarbu, ką žmogus sakytų apie savo kelio tikslus.

Galisijos miškai

22 – paspausk ir pagirk!

Lenco Armstrongo drama – pamoka jaunuoliams

2012-08-25, parašė

Vakar pasaulį apskriejo garsi žinia. Gyva legenda – sėklidžių vėžį įveikęs ir 7 kartus (!) „Tour de France“ lenktynes laimėjęs amerikietis Lencas Armstrongas – neteks visų pagridinių savo titulų, kadangi pagaliau įrodyta nešvari jo šlovės kilmė. Kaip seniai buvo įtarta, nuostabios pergalės pasiektos naudojant draudžiamus preaparatus. Dabar jos jau nieko vertos.

Kažin ir ar pačiam dviratininkui tie laimėjimai reiškė daug. Nesąžiningai pasiektas dalykas, kad ir kas tai būtų, visada apkarsta.

Giliai į širdį įstrigo itin atviras 4 minučių interviu su 2004 metais dėl dopingo vartojimo policijos areštuotu talentingu škotu dviratininku Deividu Mileriu. Jame kaip ant delno atsiskleidžia nuodėmės galia  užvaldyti, apakinti ir kontroliuoti žmogų. Kaip sunku atsitokėti – bet įmanoma! Nepaprastas pokalbis. Kas tik mokat angliškai, spauskit ant paveiksliuko ir pažiūrėkit:

*

Lenco Armstrongo pasaka subliuško.

- Tai puiki pamoka žmonėms, kurie galvoja, jog gyvenimas būtų daug lengvesnis, jei jie sukčiautų, vogtų, visaip kitaip trumpintų kelią į Pergales. Atsiveria praraja nepelnytų laimėjimų vidinio tuštumo ir paniekos jiems kitų žmonių akyse.

- Tai puiki pamoka žmonėms, kurie galvoja, jog sintetinių medžiagų amžiuje (brezentas, nailonas ir t.t.) ylos iš maišo nebeišlenda. Nuodėmė visada save apnuogina, ir tai tik laiko klausimas. Anksčiau ar vėliau nešvarusis bus Karalius paklaustas: „Bičiuli, kaip čia įėjai, neturėdamas vestuvių drabužio?“

- Tai puiki pamoka žmonėms, kurie žavisi profesionaliu sportu. Dažnai tai tėra atletų kūno alinimas, idant žiūrintiems žmonėms būtų suteikta pramoga. Geriau rytais darykime mankštą, mažiau paisydami, kas laimi „Tour de France“ ar LKL. Ir mes laimėsime.

Gyvenkime švariai!

-
naudojamas vaizdas priklauso BBC.
10 – paspausk ir pagirk!

Vitražai (5)

2012-02-07, parašė

Smarkiau atšąla, ir joks pokalbis neapsieina be orų paminėjimo, naujienos apie tai įsiveržia į žiniasklaidos matomiausias vietas.

Viena draugė anksčiau pasakojo apie Birštoną, nedidelį miestą prie Nemuno. Kai pavasarį pagaliau ateina akimirka, kai pajuda upės ledai, visi, kas tik gali, išlenda ant krantų to pamatyti. Ji tada buvo parduotuvėj, kai staiga įbėgęs žmogus visiems paskelbė, kad „jau pajudėjo!!!“ Parduotuvė trumpam užsidarė.

Ir tai pasaulyje, kuriame vis mažiau skirtumų tarp žiemos ir vasaros, dienos ir nakties, sekmadienio ir pirmadienio.

*

Nuskambėjo žinia, kad Egipte per futbolo sirgalių riaušes žuvo daug žmonių. Manau, sporto komandų savininkams (tiek Lietuvoj, tiek ir kitur) tai nėra bloga žinia – klubinio sporto verslo išsilaikymui tokie įvykiai reikalingi. Kodėl? Jie palaiko sąmonės (o gal pasąmonės) apgaulę, kad sportas yra tikras karas, ir sirgaliai yra jo dalyviai, ne ką mažiau reikalingi už žaidėjus, kad sporte yra „amžini priešai“, su kuriais kovojant gali padėti galvą. Net jei tavo komandoj dėl verslo paskatų žaidžia keli tų „amžinų priešų“ buvę žaidėjai.

*

Būna, kai susirinkę politikai šneka aptakiai ir sklandžiai. Vyrauja tokie žodžiai kaip „atvirumas“, „pilietiškumas“, „tolerancija“, „gerinimas“, „kūrybiškumas“. Juos įvairiai maišant išeina labai daug sakinių. Tada paklausi ko nors konkretaus, ir pasidaro daug sudėtingiau.

Iš vieno atsakymo į vakarykštį mano klausimą ministrui Gintarui Steponavičiui „DELFI“ netgi parašė atskirą straipsnį, kuriame taip pat citavo mano klausimą.

Džiugu, kad ministras pastebi, jog „yra labai įvairių mokytojų“. Gal tai reiškia, kad greit atsiras ryžto vyti lauk tuos, kurie neturėtų dirbti su moksleiviais?

Beje, geras (angliškas) tekstas apie mokytojus čionais. Jei nori turėti pagirtiną aukštąjį mokslą, turi turėti puikius mokytojus bendrojo lavinimo mokyklose. Viskas susiję.

-

Nuotrauka su ledu vandeny priklauso Ludovic Hirlimann ( Licencija).
0 – paspausk ir pagirk!