Neliberaliai.

Pasitraukti iš puikiai žaidžiančios ekipos, sugrąžinti jai visus sezono metu uždirbtus pinigus ir pažadėt niekada nebežaisti Europoje – tam aną savaitę ryžosi dabar jau buvęs „Žalgirio“ įžaidėjas Ibrahimas Jaaberas. Kadangi gimnazijos laikais buvau aistringas sirgalius, du sezonus staugte staugęs kiekvienose Kauno komandos namų rugtynėse, tiesiog  niežėjo pasigilint į šią neeilinę istoriją.

Sociologijos studijas JAV baigęs I.Jaaberas susilaukė „Žalgirio“ sporto direktoriaus V.Masalskio pagyrų: pavyzdingas, tvarkingas, nepretenzingas, nevėluojantis, negalvojantis apie pinigus. Tuo tarpu žiniasklaidoje po pasitraukimo krepšininkas buvo piešiamas kaip fanatikas, aklai išpažįstantis islamą.

Anot viešai prieinamos medžiagos, jo pasitraukimą lėmė dvi priežastys:

1. Nederamos alkolio ir lažybų reklamos ant marškinėlių
2. Gašloki merginų šokiai minutinių pertraukėlių metu

Truputėlį pamąsčius, nieko stebėtino, jog šie dalykai piktina pamaldų musulmoną – juk lygiai taip pat jie skaudūs turėtų būti bet kuriam sveiko proto lietuviui! Kodėl?

1.  Alkoholio reklamos.
   Nereikia būti abstinentu, kad suvoktum paprastą dalyką – alus ir krepšinis nedera, lygiai kaip „McDonalds“ ir olimpiados.  Visiškai nepagražinus: alkoholis yra 21 amžiaus Lietuvos maras, negailestingai šienaujantis tautą (tiek jos sveikatą, tiek kultūrą).
   Alaus ir krepšinio susiejimas buvo vienas sėkmingiausių mirtį sėjančio alkoholio verslo ėjimų nepriklausomoje Lietuvoje. Turime atsitokėti nuo šios apgaulės.
2. Gašloki šokiai.
   Į moteris žiūrėti kaip į gumines lėles yra niekinga ir nevyriška. Ačiū Dievui, mūsų kultūroje tai jau neblogai suprantama. Bet tik ne krepšinio varžybose! Kol krepšininkai klausosi seilėm besitaškančio vyriausiojo trenerio išrėkiamų patarimų, šutvė pusgirčių diedų su „odinėm“ kurtkėm pagano akis ir mintis po jaunus kūnus. Ir tik nepliurpkit apie kultūrinę to vertę…
   Apskritai, neaiški paslaptis yra tai, kodėl užsieniečiams lietuviai taip girias lietuvių merginų grožiu ir dar įkyriai prašo to patvirtinimų – tarsi prieš pasirašant sandėrį dėl prekės. Po tokių veiksmų rodosi, kad užsieniečiai čia seksturizmo tikslais atvyksta, o vietinės merginos – prostitutės. Gana apgailėtina.
   Prašymą įvertinti „vienas nuostabiausių mergių“ gavo ir I.Jaaberas. Bet nebuvo jokių diplomatiškų išsisukinėjimų, tik sąžiningas atsakymas:

- Sakoma, jog lietuvaitės vienos nuostabiausių merginų pasaulyje. Ar atkreipei į tai dėmesį?
- Ne, dėmesio į tai nekreipiu. Myliu savo žmoną, todėl į kitas nesidairau.

žalgiris.lt

*

Turbūt daug skaitytojų sutiktų su dviem ką tik aprašytomis negerovėmis. Kaip sutiktų ir su daug kitų: kultūros smukimu, studentų tingumu, kunigų savanaudiškumu, verslininkų nesąžiningumu, valdžios korupcija…

Tik negerovių pamatymas, deja, nebūtinai reiškia, kad jas pripažinęs žmogus imasi veiksmo jas keisti. O juk reikia, reikia!

*

Musulmono pasitraukimas iš „Žalgirio“ nuaidėjo per šalį ir gnybtelėjo apie tai perskaičiusiems, idant šie pamąstytų apie nuoširdų principų laikymąsi, tuos nelemtus šokius ir reklamas, pamaldumą ir kt.

Svarbu pastebėti: I.Jaabero žingsnis būtų susilaukęs ne daugiau dėmesio už nevykėlišką DELFI komentarą, jei šis krepšininkas būtų po tu taškus įmetantis suoliuko šildytojas. Niekam nerūpėtų. Bet jis buvo vienas pagrindinių žaidėjų.

O kai esi vienas pagrindinių (ne tik krepšinyje), tai keist pasaulį į gerą pasitaiko progų daugiau…

Tepalydi ši mintis į universitetuose šią savaitę prasidedantį pavasario semestrą.

-

Kaip iliustracija panaudotas S.Dali „Šv. Antano gundymas“

Dalys: I, II, III, IV, V, VI, VII. (visos atvirlaiškių dalys viename įraše – čia)

Kokie žmonės eina į Santiagą? Visokiausi. Įvairiausio amžiaus, tautybių, religijų, fizinio pajėgumo žmonės. Grubesni kelio veteranai mėgdavo skirstyti keliautojus į tris tipus: sportininkus, turistus ir piligrimus. Sportininkai tai jauni žmonės, kurie lekia po 40km per dieną ar didžiuliu greičiu prašvilpia dviračiu tau palei ausį. Jie žiūri į kelią kaip į sportinį iššūkį savo raumenims ir psichologinei ištvermei. Niekam jie netrukdo, bet niekam jie ir neįdomūs. Kartu su jais neapžiūrėsi senovinio vienuolyno griuvėsių, nepavyks pasišnekučiuoti prie kavos puodelio apie religiją ar gyvenimo tikslą. Tu jam pasakosi, kokios gražios buvo pakelės avys ir kaip kvepėjo eukaliptai, o jis pasigirs nubėgtais 40 kilometrų per šešias valandas. Ką gi…

Štai taip reikia džiaugtis saulėgrąžomis

Žodis „turistas“ kelyje prilygsta keiksmažodžiui. Iš vieno albergo savininko kelio pradžioje gavom visą vakarinę paskaitą, kaip keliauti išvengiant turizmo. Atrodė, kad pats savininkas save laiko šiuolaikiniu riteriu, kurio misija – ginti tikrus keliautojus nuo to, ką pavadintume popsu. Anot bauginančių legendų, turistai tetrokšta vartoti kelią: valgyti baruose, kurių pilna ant kiekvieno kampo, užkariauti visas vietas nakvynės namuose arba miegoti viešbučiuose (kurių pilna kely) ir pirkti klaikiai neskoningus suvenyrus su Homerio Simpsono-piligrimo atvaizdu (nepatikėsite, kiek panašių kvailysčių daug). Baisieji grasinimai išsipildė – kai iki Santiago lieka 100 km daugybė žmonių prisijungia prie kelio. Vieną rytą atsibundi ir pamatai keliu žygiuojant minią. Kitą rytą alberge pamatai žmones, kurie pakuojasi savo lagaminus (!) ir sėda į taksi, kad nuvažiuotų į kitą albergą arba sukrovę daiktus į specialiai tam skirtų firmų automobilius eina į kitą miestą eina su mažomis rankinėmis.

Piligrimiški suvenyrai

Istorinis šv. Zoilo vienuolynas, iš kurio dabar padarytas prabangus viešbutis

Ant seno kryžiaus užrašytas artimiausio prekybos centro adresas.

Prasidėjus šiam vajui senųjų piligrimų, nuėjusių kelis šimtus ar net tūkstančius kilometrų, veidai pasidaro pikti ir rūškani, o pro dantis pradedi švokšti piktąjį keiksmažodį: „turistai“. Bet mūsų siaubas dėl šio „Mordoro“ ir tetruko vos dvi dienas. Trečiąją dieną išmokome įveikti minią – atsikeldavome valanda vėliau už juos visus, visi jau būdavo išbėgę ir eidavome tuščiu keliu vienos, o nakvynę vis tiek rasdavome jei ne didesniuose miestuose tai mažuose jokiam turizmui nepatraukliuose kaimuose ar bent jau šiltuose, rūkų pritvinkusiose pievose.

Rytas rūkais užklotoje pamiškėje

Trečiasis keliautojų tipas – piligrimai. Šis žodis, priešingai nei „turistas“, tariamas su pagarba ir išdidumu. Tiesa yra ta, kad kely nerasi nė vieno, kuris savęs nepavadintų piligrimu. Tik kur yra riba tarp patogaus turizmo ir piligrimystės – taip ir nesužinojau. Kai kurie hipiai manė, kad piligrimai yra tik tie, kurie miega laukuos po dangum ir neturi pinigų. Kiti buvo įsitikinę, kad piligrimais negalim vadinti tų, kurie renkasi ne albergus, o viešbučius nakvynei. Daugeliui atrodė, kad piligrimas privalo turėti dvasinį tikslą – gana įprasta kely prieiti prie žvyrkeliu tipenančio žmogaus ir paklausti „kodėl eini šiuo keliu?“. Beveik visi paklaustieji prisipažįsta kažko ieškantys – pašaukimo ir vidinių atsakymų, laiko savo apmąstymams, pokalbių su įdomiais žmonėmis. Geriausias iš atsakymų buvo vieno seno Olando, kuris su žmonele pradėjo kelią savo namuose, Amsterdame ir keliavo keturis mėnesius. Paklaustas, dėl ko eina, jis atsakė: „nes laukiau to visą savo gyvenimą“. Ilgainiui atpratau klausti šio populiariojo klausimo. Supratau, kad ir pati nemoku į jį deramai atsakyti. Ko gero visus mus veda kažkoks paslaptingas ilgesys – keistas, žodžiais neapsakomas troškulys, kuris apmalšta atsidūrus arčiau gamtos, arčiau šventų vietų, arčiau gerų žmonių globos, arčiau nežinomybės, kas tavęs laukia rytoj. Ir visai nebesvarbu, kiek kilometrų nueini, kur apsinakvoji ir kiek suvenyrų nusiperki. Už visų mūsų stovi tas pats ilgesys. Kodėl aprašiau šiuos tris keliaujančiųjų tipus? Ne todėl, kad tikėčiau, jog žmones galima į juos skirstyti. Greičiau jau todėl, kad kiekvieną rytą savyje ir kiekviename iš mūsų atrasdavau po kruopelę turistiškumo, sportinio azarto ir piligrimystės. Visai nesvarbu, ką žmogus sakytų apie savo kelio tikslus.

Galisijos miškai

Vakar pasaulį apskriejo garsi žinia. Gyva legenda – sėklidžių vėžį įveikęs ir 7 kartus (!) „Tour de France“ lenktynes laimėjęs amerikietis Lencas Armstrongas – neteks visų pagridinių savo titulų, kadangi pagaliau įrodyta nešvari jo šlovės kilmė. Kaip seniai buvo įtarta, nuostabios pergalės pasiektos naudojant draudžiamus preaparatus. Dabar jos jau nieko vertos.

Kažin ir ar pačiam dviratininkui tie laimėjimai reiškė daug. Nesąžiningai pasiektas dalykas, kad ir kas tai būtų, visada apkarsta.

Giliai į širdį įstrigo itin atviras 4 minučių interviu su 2004 metais dėl dopingo vartojimo policijos areštuotu talentingu škotu dviratininku Deividu Mileriu. Jame kaip ant delno atsiskleidžia nuodėmės galia  užvaldyti, apakinti ir kontroliuoti žmogų. Kaip sunku atsitokėti – bet įmanoma! Nepaprastas pokalbis. Kas tik mokat angliškai, spauskit ant paveiksliuko ir pažiūrėkit:

*

Lenco Armstrongo pasaka subliuško.

- Tai puiki pamoka žmonėms, kurie galvoja, jog gyvenimas būtų daug lengvesnis, jei jie sukčiautų, vogtų, visaip kitaip trumpintų kelią į Pergales. Atsiveria praraja nepelnytų laimėjimų vidinio tuštumo ir paniekos jiems kitų žmonių akyse.

- Tai puiki pamoka žmonėms, kurie galvoja, jog sintetinių medžiagų amžiuje (brezentas, nailonas ir t.t.) ylos iš maišo nebeišlenda. Nuodėmė visada save apnuogina, ir tai tik laiko klausimas. Anksčiau ar vėliau nešvarusis bus Karalius paklaustas: „Bičiuli, kaip čia įėjai, neturėdamas vestuvių drabužio?“

- Tai puiki pamoka žmonėms, kurie žavisi profesionaliu sportu. Dažnai tai tėra atletų kūno alinimas, idant žiūrintiems žmonėms būtų suteikta pramoga. Geriau rytais darykime mankštą, mažiau paisydami, kas laimi „Tour de France“ ar LKL. Ir mes laimėsime.

Gyvenkime švariai!

-

naudojamas vaizdas priklauso BBC.

Nuotrauka su ledu vandeny priklauso Ludovic Hirlimann ( Licencija).