„Aš nežinau šlykštesnio žodžio už Tėvynę“ – ši poeto Antano Šimkaus eilutė iš jo 1999 m. išleisto rinkinio „Skradžiai“ man pirmiausiai asocijuojasi su alergija gražiems, bet tuštiems žodžiams, kurių valstybinių švenčių proga nesuskaičiuojamai daug. Panašų kartėlį savo dienoraštyje reiškė ir