Įrašai su žyma ‘Ainė Ramonaitė’

Vitražai (18)

2012-06-18, parašė

Sekmadienio popietė La Grande Jatte saloje (Georgas Seuratas)

 www.sekmadienis.lt – taip, švęsti galima.

*

Neproporcingas jėgos naudojimas nebūtinai reiškia per didelį jėgos naudojimą.

Ankstyva ir saulėta vasara Užupyje. Netoli gimnazijos viena senyva moteris palei savo trobelę kerpa gyvatvorę. Su paprastomis žirklėmis. Ne šiaip dailina, bet būtent kerpa ilgus pavasario ūglius – kantriai ir lėtai.

*

Ar turite giminių Lietuvoje?

O, taip. Šeštadienį būsiu kaime pas pusseserę. Puiki moteris. Beveik mano amžiaus, turi ūkį, galinga, valdo visą kaimą, eina per laukus kaip audra. Nieko nebijo, daug metų buvo Sibire, grįžo, įsigijo ūkį, gyvulėlius myli. Tikra motina. Kaime atsigaunu, pabaliavojam, išsiverdame naminių kopūstų.

Algis Mickūnas, moteris.lt interviu.

*

Kino teatre baigiasi dokumentinis filmas apie J. Ambrazevičių-Brazaitį. Pradeda eiti balti titrai juodame fone, bet niekas nesistoja eiti – tokia graži muzika skamba raidėms kylant aukštyn. Visi kaip užliūliuoti.

O ir pats filmas tikrai gerai padarytas.

*

Ar tiesa, kad patys politikos tyrėjai Lietuvoje tik laikos neutralumo ir nedalyvauja jokiame veiksme?

Netiesa.

Vyko prieš ~porą savaičių D. Kuolio rengtas vaikščiojamasis mitingas dėl V. Vasiliausko atleidimo iš „Lietuvos žinių“ vyr. redaktoriaus pareigų. Tarp vaikščiotojų visą laiką tyliai ramiai ėjo ir VU TSPMI dr. Ainė Ramonaitė.

*

Kad noras susilaukti pripažinimo jau šiandien daug stipresnis už troškimą vergovėje netapti vergu, liudija ir gyvenimą kitame krašte pasirinkusio T. Venclovos žodžiai: „Jei būčiau likęs gyvas, turbūt dabar Lietuvos visuomenėje, kaip dauguma disidentų, užimčiau marginalinę poziciją, t. y. būčiau nelabai pastebimas žmogus“. Kyla klausimas. Negi rezistencija, aktyvus pasipriešinimas tikrai veda į nebūtį? Ar bevardžiai didvyriški poelgiai ne tokie pat reikšmingi kaip plačiai nuskambėję? Nejaugi po rašytojo mirties rasti rankraščiai menkesnės vertės, negu skelbti gyvam esant?

Pabūkime kantrūs ir pažiūrėkime, ką pasirinks LAIKAS – nė akimirkai šlovės iš rankų nepaleidusiųjų ar, pavyzdžiui, tragiško likimo poetą Antaną Kalanavičių, kurio nė viena knyga nebuvo išleista sovietmečiu, o kūrybos rinktinė pasirodė tik po mirties, jau nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje. Tada gal paaiškės, kad ir žinoma, ir nežinoma, ir tai, kas niekada nebus žinoma, susimezga į vientisą ir neišardomą būties audinį.

„Niekšybė prasideda nuo tokių kaip aš, arba Kerouaco dvasia Lietuvoje“, Irena Balčiūnienė

-

Paveikslas iš Vikipedijos.
4 – paspausk ir pagirk!