Rugilė Kazlauskaitė
2013-03-05

Stengėmės gyventi laisvo žmogaus gyvenimą (II dalis)

(I dalis)

Apie Eucharistijos bičiulį Vidą Abraitį

Ateitininkų federacijos generalinis sekretorius Vidas Abraitis

Ateitininkų federacijos generalinis sekretorius Vidas Abraitis

Ramybės man nedavė klausimas, kokie gi buvo tie, kurie nekolaboravo su sistema. Koks buvo jų gyvenimas. Apie tai sutiko papasakoti Ateitininkų Federacijos generalinis sekretorius Vidas Abraitis, buvęs disidentinio judėjimo „Eucharistijos bičiuliai“ veikėjas ir Katalikų bažnyčios kronikos platintojas. Užduodama jam klausimus tikėjausi herojiško pasakojimo apie nuotykius, patirtus kovojant prieš sistemą. O visgi jo atsakymai suko visai kita linkme.

Vidas Abraitis eucharistijos bičiulių susirinkime (apsikabinęs kryžių)

Vidas Abraitis Eucharistijos bičiulių susirinkime (apsikabinęs kryžių)

– Trumpai apibūdinkite, kaip jūs matėte Eucharistijos bičiulių judėjimą?

– Tuo metu Eucharistiją žmonės priimdavo tik po išpažinties. Tad Eucharistijos bičiuliai buvo tie, kurie įsipareigodavo dažnai eiti išpažinties ir kaip įmanoma dažniau priimti Eucharistiją. Kitaip tariant, gyventi labai aktyvų dvasinį gyvenimą. Per Bažnyčią keliaudavo ir informacija, spauda, kuri siejo visą šį tinklą. Darbo dienomis vėlų vakarą į Mišias ateidavo labai nedaug žmonių – lengvai atpažindavome savus, perduodavome ir gaudavome reikiamą informaciją. Nedideliais rateliais rinkdavomės kartą per savaitę ir kartu skaitydavom Šv. Raštą, Bažnyčios istoriją, nesovietinę Lietuvos istoriją. Šis aktyvus tikinčiojo gyvenimas buvo mūsų veiklos centras.

– Tačiau Eucharistijos bičiuliai labiau žinomi dėl savo aktyvaus pasipriešinimo sovietiniam rėžimui: protestų, stipriausio disidentinio Katalikų bažnyčios kronikų leidinio.

– Tai buvo natūrali dalis mūsų veiklos – kovoti už tai, kas mums brangu. Pavyzdžiui, neretai klieriką išmesdavo iš kunigų seminarijos dėl jo prolietuviškos elgsenos. Tokiais atvejais mes rinkdavome parašus, rengdavome protesto akcijas, kad jį grąžintų. Svarbią vietą užėmė Katalikų Bažnyčios kronika, kurią platinome ir skaitėme.

Tačiau iš esmės mes nesistengėme specialiai maištauti. Mes tiesiog stengėmės gyventi laisvo žmogaus gyvenimą ir jautėm, kad tada tos sistemos veikimas atšoka nuo mūsų. Pavyzdžiui, apie 1972 metus atsirado mūsų ženkliukas – lietuviškas koplytstulpis. Jį nešiodavau visad, net į tardymą kartą ėjau su juo. Tiesiog tam, kad jausčiau jog aš esu laisvas.

Eucharistijos bičiulių jubiliejus 1979

Eucharistijos bičiulių jubiliejus 1979

– Ar pats jautėte, kad KGB jus seka?

– Išgyvenom nuolatinį sekimą. Kartais jie stengdavosi įbauginti – tada matydavai tave nuolat sekančius pareigūnus. O jei jie norėdavo rinkti medžiagą, naudodavo pasiklausymo priemones, verbuodavo žmones. Mane patį mėgino užverbuoti du kartus. Pirmą kartą siūlė stoti į kunigų seminariją ir šnipinėti jiems, antrą kartą už informaciją siūlė automobilį, butą, aukštą atlyginimą. Būdavo tokių, kurie neatlaikydavo tokių išbandymų arba palūždavo iš baimės. Vėliau norėdavo nutraukti ryšius su KGB, bet už tai juos nužudydavo. Taip vienas mano bičiulis „nuskendo“ Palangos jūroj su praskelta kaukole.

– Kaip jautėtės, kai prasidėjo kunigų žudynės, Eucharistijos bičiulių kalinimas lageriuose? Ar nebuvo minčių, kad žaidimas darosi pernelyg pavojingas ir laikas iš jo trauktis?

– Apie 1980 padidėjo smurtas prieš kunigus, nemažai kunigų nužudytų, pavyzdžiui, Vokės, Pagramančio klebonai, neva kriminaliniais motyvais. Vokės klebonas po bandymo nutraukti bendradarbiavimą su KGB buvo žiauriai užkankintas su lygintuvu. Tačiau po mirčių, žmonės nesitraukdavo, tik budrumas padidėdavo.

Mes atradom, kad jie bijo viešumo, mūsų organizuotumo. Pavyzdžiui, vienas mūsų bičiulis kunigas, norėdamas stoti į seminariją, sutiko bendradarbiauti su KGB. Vėliau pasakė jiems, kad nutraukia bendradarbiavimą ir jau numatė, kad jam gresia mirtis už tai. Sakydamas pamokslą bažnyčioje jis pranešė, ką buvo padaręs, kad visuomenė žinotų tikruosius jo mirties motyvus. Po šio pamokslo jo taip ir nenužudė. Visuomenės jie labiausiai bijojo, nes žinojo, kad mes turim tinklą.

Taip pat betarpiškai jautėm, kad be Dievo vedimo bankrutuotume ir didėjo pasitikėjimas Dievo malone. Nė vienas nebuvom pasirengę profesionaliai psichologinei priespaudai, bet vis tiek jiems nesisekdavo mūsų palaužti. Tai buvo mums ženklas, kad Dievas laimina mūsų darbus, ne vien savo jėgomis veikiame.

– Koks sąryšis tarp Eucharistijos bičiulių ir ateitininkų?

– Po Nepriklausomybės Eucharistijos bičiuliai pradėjo iš naujo ieškoti savo tapatybės, kai nebereikėjo veikti pogrindyje. Savęs ieškojo ir iš Šiaurės Amerikos Lietuvon persikėlę ateitininkai. 1992 metais per Aušros vartų atlaidus Eucharistijos bičiuliai ir ateitininkai tuo pačiu metu užregistravom susirinkimą šv. Kazimiero bažnyčioj, susitikom ten negalėdami pasidalinti, kuriems dabar daryti konferenciją.

Nutarėm, kad tai gal Dievo ženklas – laikas apsijungti, išeiti iš pogrindžio ir veikti visuomenėje. Žinoma, ne visi Eucharistijos bičiuliai perėjo, nes tai buvo sąjūdis – visuotinių sąrašų, kuriuos būtų galima perrašyti į ateitininkų sąrašus, juk nebuvo. Tačiau perėjo nemaža dalis. Tokiu būdu ir aš atsiradau ateitininkijoje.

-x-x-x-x-x-x-x-

Daugiau apie sovietinius trilerius galite paskaityti ką tik pasirodžiusioje nuostabioje knygoje „Laisvė ir tikėjimas: krikščioniški trileriai sovietmečiu“.

Ar žinojote, kad norėdami susigrąžinti Vilniaus Arkikatedrą tikintieji pasirašinėjo krauju ir siuntė parašus į Maskvą. Nežinojot? Paskaitykite Laimutės Truskauskaitės atsiminimus šioje knygoje.

21 – paspausk ir pagirk!

Kiti įrašai panašia tema:

Komentarai ( 2 )

  1. Šaunuolė, Rugile, ši Lietuvos istorijos dalis tikrai nepakankamai viešinama. Norėtųsi nuoseklesnės istorinių faktų sekos. Ar p. Vidas Abraitis dabar gyvena Lietuvoje? Gal ir apie dabartinius ateitininkų atliekamus darbus būtų įdomu sužinoti plačiau….Sėkmės.

Leave a Reply to elvyra Cancel reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *