Linas Braukyla
2015-03-16

Sovietiko ir Pogrindininkės sidabrinės vestuvės

kovo 11

Ne iš gero gyvenimo jiedu susituokė. Metų metus negalėjo nė pažiūrėti vienas į kito pusę. Būdavo susitinka troleibuse, pasisveikina, nesėkmingai bando surasti pokalbio temą ir taip nejučia nuslysta laiko lynu atgal į pirmąsias klases, kai dar nebuvo gyva jų abipusė pagieža. Tačiau vėliau viskas tik blogėjo, nes Pogrindininkės mama neleido jai „stoti į pionierius“, o už tai auklėtojas Antanas bausdavo visą klasę. Ant Sovietiko irgi buvo už ką pykti: visada atsakymus išmokdavo mintinai ir visiems pataikaudavo, paslapčia sukčiaudamas ir keikdamas visus be išimties ir be atvangos.

Sovietikas, daug kam tiesiog „paprastas“ ir „geras“ žmogus, Pogrindininkei atrodė paviršutiniškas ir pernelyg lankstus, kad būtų kam nors tikrai tikęs. Pati visgi neturėjo daug progų griežti dantį, nes amžinai prisidarydavo rūpesčių.

Atrodė, kad taip ir pasibaigs jų gyvenimai važinėjant troleibusais, bet kažkam galvoje užgimė mintis būtent šiuodu supiršti.

Sovietikas neturėjo visiškai jokio noro ar net minties apskritai kada nors ką nors vesti (metams bėgant, jis net ir sekdavo vis vangiau), o Pogrindininkė, sekdama savo puikių tėvų sėkmingos, nors ir trumpos santuokos pavyzdžiu, ištekėti svajojo. Tiesa, ne už bet ko ir ne šiaip, „kad tik ištekėti“. Ji sau mąstė, kad jei šeima ir verta viso reikalingo vargo, tai tik gera šeima, kurioj kad tik visiems kuo geriau būtų.

Piršliams reikėjo paplušėti, nors Pogrindininkės ilgai įkalbinėti neteko: gyva buvo viltis net ir su Sovietiku gerą gyvenimą nugyventi, jam padėti, vaikų susilaukti ir gerus užauginti. Kai derybos pusiau slapta buvo jau baigtos, sudarė jiedu civilinę santuoką dar senajame metrikacijos skyriuje. Piršliai džiaugėsi, kad tik daugiau meilės Lietuvoj, draugai sveikino. Nuotaikos nesugadino net iš toli skubiai online casino sugrįžęs dėdė, guosdamas, kad visi pridaro kvailysčių, bet kad nieko baisaus, kad dabar taip tuoktis atėjo mada ir kad galima rimtai nežiūrėti.

O sutuoktiniai pažiūrėjo rimtai. Dvidešimt penkerius metus kartu išgyveno, vaikus užaugino, daug vargo ir džiaugsmų patyrė. Vaikai visada matė, kad nėra patys turtingiausi, bet dėl mamos optimizmo, o dar labiau dėl to, kad buvo dar maži ir neturėjo kur eiti, niekur ir nėjo. Paskui užaugo.

Atėjo sidabrinės vestuvės. Žinoma, kad šventė, nes žmonės taip sako. Susirinko giminės, seni ir nauji draugai, dar gyvi piršliai ir kitokie artimieji. Vienas kitas atvirai džiaugėsi, keletas neslėpė nepasitenkinimo, kad Pogrindininkė vis dar tąsosi su Sovietiku, kuris, žinia, jau ir prisimindavo prastai, ir lepteldavo vis kokią kvailystę. Vaikščiojo svečiai tai patys kalbėdami, tai kitų klausydami, vis kitokių atsiminimų apie sukaktuvininkus gluminami.

Daug tąkart buvo pasakyta smagių žodžių. Niekas nepasakė tik vieno, svarbiausio: kaip Sovietikui ir Pogrindininkei gyventi toliau. Kas bendro liko, jei niekas draugėn nestumia, vaikai jau užauginti, o būdai tokie skirtingi?

Tačiau sutuoktiniai buvo užvis protingesni. Jie jau kitą dieną tęsė savo nesibaigiančią sidabrinę laisvės šventę.

Nuotrauka Rido Damkevičiaus
23 – paspausk ir pagirk!

Kiti įrašai panašia tema:

Komentarai ( 9 )

  1. galvoju, kiek vis tik daug lemia tinkamas požiūris į dalykus. jei žiūri į santuoką rimtai, kokį gražų gyvenimą galima nugyventi!

    1. Rašydamas net pats stebėjausi, kokia tai didi tiesa (ir kokia keistai tiksli analogija tarp santuokos priesaikos ir ištikimybės tėvynei).

  2. O tikrai stebuklinga santuokos galia sujungti, net ir visiškus skirtinguolius. Įdomu būna pasiklausyti iš lūpų į lūpas einančių kalbų, kaip anksčiau žmonės gyveno, kur kelių dešimčių metų amžiaus skirtumas, tai, kad vyras stačiatikis, mama – katalikė (susitariama, kad berniukų religiniu auklėjimu užsiims tėvas, dukrų – mama), ar vienas mėlynkraujis, kitas baudžiauninko sūnus, nėra jau taip reikšminga, kai pasižadi visam laikui būti kartu ir stengiesi tai ištęsėti.

  3. Giliai kabini, Linai. Labai giliai. :) Puikus be galo daug prasmingų minčių teikiantis tekstas jubiliejinei kovo 11-ai…

  4. Ir visgi kokia gili praraja tarp tų homo sovieticus vaikų, gliaudančių sėmkas laiptinėse, ir nepriklausomybės kartos, išaugusios iškeltom galvom, įtikėję laisve ir demokratija. Kol kas sugyvena, iki dvidešimt penkių metų ištempė, bet aš, tiesa sakant, nebūčiau tokia optimistė kaip kad autorius – praraja tik gilėja, nors sovietmetis ir pasibaigė.

    1. Tik retorinis tas optimizmas, tikrasis kirtis yra išraiška apmaudo, kad net rimti dėdės, politologai ir valstybės kūrėjai net nekėlė klausimo, kaip tuodu kažkaip sujungti.
      Tačiau tikroji nuostata nėra liūdna, nors ji ir ne optimistinė. Jau vien dėl mūsų, čia esančių!

  5. Gilus tekstas. Ar tik nėra ta naujoji karta visai ne išdidi ir laisve alsuojanti? Bijau, kad praraja tarp homo sovieticus ir homo economicus yra mažesnė, nei kai kas čia pabrėžė.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *