Rugilė Kazlauskaitė
2012-12-03

Šliageriai ir alučiai vs. Kova už išlikimą

Pastarąsias dienas leidžiu su „Ateitininkų istorija“ – 1946 metais Vokietijoje, Lietuvos pabėgėlių stovykloje parašytu leidiniu, kuriame apsitrynusiu rašomosios mašinėlės raštu surašyta daugybė nuostabių pastebėjimų apie ateitininkiją. Benardant po šiuos plyštančius lobynus kelios mintys pasirodė tokios gyvos ir aktualios, kad jas išrašyti čia tiesiog būtina.

Kova, kuri užgrūdina ir sutaurina

Įsigalėjus Antano Smetonos režimui autoritarinės vyriausybės siekis buvo pašalinti iš arenos visus oponentus. Vieni pavojingiausių – ateitininkai. Tad 1930 m. rugpjūtį moksleivių ateitininkų sąjunga uždaroma. Draudžiama ne šiaip sau: už kuopų lankymą moksleiviai išmetami iš gimnazijų, daugybė studentų ir sendraugių ateitininkų neišvengė kalėjimo, Varnių koncentracijos stovyklos. Tokiuose kalėjimuose po kelis mėnesius teko pabuvoti Ateitininkų federacijos pirmininkui Pranui Dovydaičiui, moksleivių ateitininkų pirmininkui Adolfui Damušiui.

Ką darė moksleiviai tokiomis sąlygomis? „Vos tik moksleivių organizacija buvo uždrausta, tuojau buvo nutarta pereiti į slaptą veikimą. Į provinciją išvežioti visuomenei atsišaukimai, studentai ateitininkai paskelbė vienos dienos pasninką“. Kitaip tariant, MAS tapo pogrindine kovos organizacija. Nors veikdama nelegaliai, ji greitai įgijo prestižinį statusą. Padidėjo narių skaičius (nuo 3500 iki 11000), buvo paruoštos realesnės ir konkretesnės programos, sustiprėjo religinė savimonė. Slaptos stovyklos, kursai, žygiai sutraukdavo daugybę narių.

„Kai moksleivius ateitininkus uždarė, jų centro valdybos pirmininku buvo studentas Adolfas Damušis. Jis 1931 metų pavasariop suimtas ir išsiųstas į Varnių koncentracijos stovyklą. Per trumpą kelių mėnesių laiką koncentracijos stovykloje Damušis gavo per 800 vienminčių laiškų, pilnų užuojautos, nuoširdumo ir idealizmo.“

Šliageriai ir alučiai

Ateitininkų studentų ir sendraugių veiklos uždrausti valdžia nesiryžo. Ji buvo smukdoma kitu būdu – už valdžiai nepatinkančią raišką visuomenėje grėsė darbo, posto netekimas, papeikimas. Kas gi čia tokio, lyginant su moksleiviams kilusiomis grėsmėmis?

Štai kokios pasekmės: „Viešai veikiančios ateitininkų organizacijos (studentai ir sendraugiai) negalėjo parodyti to entuziazmo ir įėjo į tam tikrą rutiną su metinėmis korporacijų šventėmis, įprastais sveikinimais, pobūviais, metinėmis,viena į kitą labai panašiomis konferencijomis. Studentui ateitininkui nebeliko gilesnių problemų, nes jis domėjosi tik įprastais dienos klausimais, taip pat kaip ir kita studentų dalis, kurioj buvo proteguojama buršiška dvasia su lietuvio širdžiai svetimais šliageriais ir alučiais.“. Ar nieko neprimena?

Teksto autorius (apiplyšusiame leidinyje nėra nurodyta jo pavardė) šios dvasinės seklumos priežastis randa visuomenėje, kurią formavo A. Smetonos rėžimas. „Autoritarinio rėžimo skiepijamas „nieko neveik ir negalvok“ labai derinosi su tingėti linkusia žmogaus prigimtimi. Ateitininkai sendraugiai ir studentai taip pat nesugebėjo ištrūkti iš savo laikų rėmų, kada svarbiausia epochos žyme pasidarė asmeniniai reikalai, kada idealas yra įsigyti ūkelį, sklypelį, automobiliuką ar vieną kitą tūkstantėlį banke .“ Ar nieko neprimena?

O ką daryti mums?

Nors mūsų laikais nėra jokios autoritarinės valdžios, kuri slopintų žmogaus aktyvumą ir iniciatyvas, nuotaika primena ką tik aprašytąją. Jei užuot vakarojęs bare vakarais rašai straipsnius, esi laikomas nevykėliu. Jei užuot paniurzgėjęs draugijoje apie prastą valdžią, kvieti draugus jungtis į visuomeninį judėjimą, esi vakarėlio rakštis. Jei užuot šaipęsis iš tų, kuriuos rodo per televiziją, eini į mitingą, esi laikomas bepročiu.

Keista, kad būtent kova, tiesioginis pasipriešinimas tiems, kurie tave nori sunaikinti, privertė taip klestėti moksleivių sąjungą. Atrodytų, kad žmogus lyg koks augalas, kuris sutelkia jėgas ir išdygsta iš po betono, tačiau leidžiasi nuplaunamas derlingoj ir minkštoj žemėj.

Bet ką daryti?

  • Visų pirma, nepasiduoti pirmam įspūdžiui, kad tuo laikotarpiu ateitininkai sendraugiai ir studentai nieko nedarė. Iš tiesų tuo metu kun. S. Yla, prof. K. Pakštas siūlė puikias idėjas, kurios buvo įgyvendinamos, ateitininkai leido puikius laikraščius ir (!) ugdė visus tuos šauniuosius moksleivius. Atsisukę į mūsų laikus anūkai irgi turės kuo pasigirti. Ir mes patys daugiau jėgų turėsime jei pasigirsim, o ne save plaksim.
  • Rasti savo kovas. Ne prieš ką, bet už ką kovoti. Tik taip neužstrigsim patogioje rutinoje.
  • Ieškoti autoritetų. Visada bepigu lygiuotis į savo pažįstamus, kurie apskritai nieko neveikia be mokslų ir poilsio. Tačiau geriau apsižvalgę galim rasti tų, kurie Lietuvos labui daro trigubai daugiau už mus.
  • Būti nevykėliais, būti vakarėlio rakštimis, būti bepročiais, jei jau užgimėme tokioje epochoje. Ji yra kur kas dėkingesnė už daugelį kitų. Tad nėr ko skųstis, reikia dirbti.
-
Nuotrauka priklauso Erin's Adventures in Israel.
23 – paspausk ir pagirk!

Kiti įrašai panašia tema:

Komentarai ( 17 )

  1. Broniaus Krivicko irgi vos neišmetė iš gimnazijos už buvimą ateitininku…

    Iš tiesų, pavojaus akivaizda mobilizuoja. Ir skatina žmones gyventi ne patogiame viduriuke, bet renkantis poziciją.

    Šiaip, išsakytos mintys priminė vieną Kerniaus Kuolio įžvalgą: “Kaip tapti išskirtiniu? Veik, kai gali neveikti. Veik, kai kiti aplink tave neveikia. Būk nenormalus, kai nieko neveikti yra normalu.”

    Tik dar svarbu, kad veikimas neužmuštų idealizmo ir netaptų nusivylimo šaltiniu, nes tenka pripažinti, kad veikdamas iš idealizmo, retai susilauksi padėkos, dar rečiau – supratimo… Patyriau, nusivilti gana lengva ir baisiai kartu :) Bet gyvenimo proza ir patikrina, kiek gyvas, tikras, į kitus, o ne į save nukreiptas tas idealizmas.

  2. IŠSIAIŠKINIMAS

    Vitražuotojas- tai toks žmogus, kuris teigia žinąs kas yra tiesa ir kuris teigia žinąs kaip viskas turi būti, ir visus nesutinkančius su jo padoria morale, vadinantis mužikais, laisvamaniais, bukagalviais,… ir kuris dažnai prisidengdamas tautos arba Dievo vardu, manąs turi teisę teisti ir spręsti kas yra teisus, o kas ne.

    Linkėjimai visiems moralizuotojams, vitražuotojams.

  3. Komentatoriau, liepti nemoralizuoti irgi yra moralizavimas :)

    Gal užuot ad hominem kalbėtumėt ad rem ir pakritikuotumėt tai, kas pasakyta? Nes, tikriausiai, pats irgi turite mintį, kaip turėtų būti, jei jau sakote, kaip kam kalbėti valia, o kaip – jau ne valia.

  4. Tik Dievas žino kaip ir kas turėtų būti. Aš- nežinau. Norėčiau, kad žmonės gyventų pagal Dievo Žodį- Evangeliją. Bent jau aš, taip ir bandau gyventi. Bet aš neteisiu ir nesmerkiu žmonių kurie galvoja ir gyvena kitaip. Pas kiekvieną žmogų savo kelias į Dievą, ir kiekvienas iš mūsų daugiau ar mažiau esama kalti, jog kažkas gyvena nesąžiningai ir elgiasi ne taip kaip mums norėtųsi.

    Visa tai rašau ne todėl, jog norėčiau Jus įskaudinti, bet todėl, kad Jus labai gerbiu ir myliu:)

  5. Ne tik Dievas žino, nors tik Jis žino tobulai :) Juk Jis mums ir davė protą, kad ir mes galėtume kažkiek Jo mintis pažinti. Ir apreiškimą, ir Bažnyčią su visu jos mokymu. Yra labai daug situacijų, kuriose galima pritaikyti Evangeliją. Normalu, kad ji taikoma asmeniniame lygmeny. Visi gyvename savo gyvenimą, už jį ir atsiskaitysime. Bet kodėl negalima jos taikyti mąstant apie kultūrą, visuomenę? Tabu? :) Skamba kaip labai nemalonus moralizavimas.

    Labai įdomu, kas skatina teigti, jog Rugilė arba Martynas teisia žmones, kurie galvoja ir gyvena kitaip?

    Meilė ir pagarba – labai gerai. Kol jų netrūks, pokalbis nenutrūks :)

  6. Jūs bandote Evangeliją pritaikyti prie įvairių situacijų, o aš bandau save pritaikyti prie Evangelijos,- čia ir yra mūsų esminis skirtumas dėl kurio mūsų pokalbis ir baigiasi.

    Linkėjimai Rugilei ir Martynui, ir Marijos Antanavičiūtės šypsenai :)

  7. Po galais, TT juk šiandien tokia graži diena, taip nuostabiai sninga, o mes čia tuščiausiškiausiai rimtažodžiauname. Kam visa tai?

    Neseniai internete pagavau geros muzikos, tai Charles Bradley albumas No Time For Dreaming. Mėgstantiems James Brown’ą ir Miles Davis’ą, manau patiks. Siūlau:)

    gero vakaro

  8. Aš suprantu, kad nenorima įtampos, bet panašu, kad rimtą argumentą pateikiantis, o gal dar slepiantis, bėgate. Aš manau, kad diskusijos/debatai nėra tik pasakymas, aš jus gerbiu ir myliu. Jeigu jau kritikuojate, tai iki galo ir vardan tiesos, nes kiekvienas, kuris tiki Jėzų Kristų negali manyti, jog nėra vienos tiesos. Mat, jei jau Jėzus Kristus yra vienas ir jis pasakė, jog “Aš esu Kelias, Tiesa ir Gyvenimas”, tai visgi reikia toliau kalbėtis. Todėl kviečiu nekatalikišką kataliką, giliau padėstyti mintis. Man atrodo, kad čia kaip tik ir vieta su pagarba, tačiau nieko neslepiant, nes reikia gi išsaiškinti tiesą: kas yra moralizavimas? Nuo kur jis prasideda? Kaip skiriame gerą nuo bloga? taip pat reikia plačiau paaiškinti, kodėl teigiama, kad kažkokie “mes” taikome Evangeliją prie savo darbų, o Jūs taikote savo gyvenimą prie Evangelijos. Tai rimtas teiginys, reikalaujantis platesnio paaiškinimo.

    Kalbėkimės atsakingai ir iki galo:)

  9. Visų pirma, gerbiamasis V. kas Jūs esate toks per vienas vyr. viršininkas, jog manote, kad tik Jums paliepus, Jums panorėjus imsiu ir sušoksiu Jums pasiaiškinimo klumpakojį? Ir apskritai, man nelabai aišku ir šiek tiek baugu, apie kokį Jūs ten galą kalbate, iki kurio taip atkakliai nusiteikęs aiškintis?
    Bet prieš pradėdamas šokti pasiaiškinimo klumpakojį, norėčiau duoti Jums draugišką patarimą, pradedami ieškoti tiesos gerai pagalvokite ar ji Jums išties reikalinga ir ką Jūs su ja darysite, nes suradę tiesą galite labai stipriai nusivilti ir nusiminti. Nusiminti ir nusivilti taip, jog ir gyvenimas taps nemielas. Tad, geriau pasilikite su krepšiniu ir alum, ir būsite linksmas ir laimingas.

    O jei rimtai, tai tą nelemtą pirmą komentarą parašiau norėdamas paerzinti Rugilę.

    labos nakties

  10. Taip. Kiekvienam savo. Tik svarbiausia nepamirškime, kad Kristus išvydo šį velniop pasvirusį pasaulį pro aprūkusius tvarto langus, o ne pro žydruosius rūmų vitražus. Su artėjančiom Šv. Kalėdom.

  11. Gal ir išties, sveikinti su artėjančiom Šventom Kalėdom kiek ir ankstoka, bet sveikinti su artėjančiom šventom kalėdinėm nuolaidom, manau, pats laikas :)

    geros dienos

  12. Šitas perdėtas mandagumas ir linksmas tonas šiek tiek šiurpina. Žmogus – internetinis persekiotojas šypsosi ir retsykiais paerzina. Brr….

  13. Atsiprašau už savo apgailėtinus komentarus, už savo tuštybę ir neviltį. Atsiprašau visų kuriuos įskaudinau.

    Man pačiam iš tiesų labai norėtųsi turėti tokius draugus kaip jūs- sąžiningus, išsilavinusius ir kilnius, nes nebėra daugiau jėgų ir noro gyventi tarp sukčių ir nusikaltėlių. Iš čia ir mano tuštybė ir neviltis. Atsiprašau.

Leave a Reply to Martynas Pilkis Cancel reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *