Martynas Pilkis
2012-10-01

Siciliečiai neturi būsimojo laiko. Lietuviai turi

2010 metų tekstas, nepublikuotas internete anksčiau.

Ir vėl tie ankstyvi vėsūs rytai, kai norime, kad kas nors ateitų ir pakeistų mums baterijas. Ir vėl nešiojam kojines, dėvim ilgas kelnes, vėl einame į pastatus ir darome rimtus dalykus.

Vasarą būna kitaip. Vasarą gali mokytis švilpauti ir šokinėti į vandenį ant galvos, nesvarbu kiek metų tau bebūtų. Vasarą gali tiesiog imti ir be jokios priežasties pradėti labiau pasitikėt nepažįstamaisiais. Vasarą gali gulėt žolėj, ilgai žiūrėti į debesis ar pravažiuojančius traukinius ir negalvoti, jog švaistai laiką.

Šis skirtumas kitoks, nei tarp 1) laiko pertekliaus ir atsakomybių trūkumo sukelto įprasto tinginiavimo (jis, deja, pasireiškia bet kuriuo metų laiku), ir 2) kruopštaus, greito, kokybiško darbo. Vasarą taip pat gali daryti svarbius ir atsakingus dalykus – daug žmonių vasarą tuo užsiima – tačiau tai nesugeba užvaldyti viso dėmesio. Tiesiog neatrodo per daug rimta, sunkiai išsprendžiama. Vasarą rimti dalykai mums tarsi neegzistuoja, arba bent jau turi mažai ką bendro su mūsų gyvenimais.

Basom kojom vasaros pavakarę trindamas šviežiai pjautą žolę gali pajusti, kaip švelniai ir lengvai vėjas iš galvos prapučia kokį reikalą, kuris rudenį gulėtų mintyse tris dienas (mažiausiai). Vasaros pavakarę labai lengva suprasti, kaip menkai tavo gyvenimą liečia ką tik perskaitytas straipsnis apie politiką ar dar kokias globalias problemas. Išjungi kompiuterį ir eini savais keliais. Arba net apskritai nebūni jo įsijungęs.

Vasarą daug lengviau bet ką pradėti. Atsikeli ir pagalvoji, kad šitą dieną gali padaryti pokytį, nes tiesiog jauti, kad reikia. Ir padarai jį. Be rūpesčių. Rudenį pamatuotum dešimt kartų, iš dešimto atkirptum. Galbūt.

Galbūt taip yra dėl oro. Daug kas taip ir mano. Rudenį pritrūksta saulės, veidai ir mintys suliūdnėja. Rudenį turi galvoti apie žiemą, kad sukauptum atsargų ir išgyventum pasunkėjusiomis sąlygomis. Atseit, išlikęs toks instinktas – savaime jaudiniesi dėl ateities, jeigu ji nenusimato rami, užtikrinta. O žmones paprastai labiausiai baugina tai, kas miglota. Todėl rudenį visi ir vaikšto tokie rimti, savo rimtumu instinktyvų įsibauginimą pridengę.

Sako, žmonės pietuose neturi tokio archetipinio rūpesčio dėl ateities – ten tiesiog nėra tokių šaltų žiemų. Siciliečiai savajame italų kalbos dialekte netgi neturi būsimojo laiko. Ateitis pasirūpins pati savimi. Rytojaus mes sugalvos, kaip išspręsti rytojaus mūsų problemas. Vasaromis taip pagalvoti sau leidžia ir lietuviai.

Galbūt taip ir yra, galbūt labiausiai kaltas oras. Bet koks skirtumas, kas kaltas? Mes per daug pripratę kone visose situacijose vargintis ir ieškoti priežastinių ryšių. Manau, tai savotiškas šalutinis ilgo mokymosi padarinys.

Kartais tiesiog reikia mokėti susitaikyti.

***

Tu vis apie bėdas ir ateitį mąstai.
Kam veltui kankinies, kam graužiesi slaptai?
Gyvenk, žmogau, linksmai ir džiaukis šiuo pasauliu –
Neklausė juk tavęs, kas tvėrė jį kadai.

Omaras Chajamas

-
nuotrauka priklauso Per Ola Wiberg ~ Powi
11 – paspausk ir pagirk!

Kiti įrašai panašia tema:

Komentarai ( 1 )

  1. Labai įdomus klausimas apie mėgavimąsi gyvenimu! Dera su tuo, ką Saroj kalbėjom :)

    Panašią laikyseną siūlo ir krikščionybė. Jėzus štai sakė, nesirūpinkite, ką valgysite arba kuo dėvėsite. Rytojus pats pasirūpins savimi. Tai nebuvo neatsakingo plevėsos plepalai, kad mėgaukis gyvenimu ir išnaudok jį niekaip savęs į tai neinvestuodamas. Jei suprantu, tai skatinimas nepervertinti laikinų dalykų.

    Labai gerai, kad būna platumų ir ilgumų arba metų laikų, kai tai pavyksta natūraliai. O kas, kai ne? Kiek patyriau, malda yra tai, kas ugdo ramybę, nepriklausomybę, laisvę nuo kasdieninių rūpesčių :) Nes tada viską patiki Dievui, ypač tai, kas priklauso ne nuo manęs.

Leave a Reply to Tomas Taškauskas Cancel reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *