Po dr. Petro Kisieliaus pranešimo Ateitininkų suvažiavime žmonės rinkosi į apmąstymų grupeles. Pačioje geriausioje iš jų, kuriai vadovavo Santa Kančytė, audėsi mintys apie žmogaus prigimtį ir laisvę. Keldami klausimus apie dabartinę evangelizaciją, įsivardinome, jog ji dažnai vykdoma pamirštant protingąją žmogaus prigimtį. Norint su Gerosios Naujienos žinia pasiekti kuo daugiau žmonių (o šis noras anaiptol nėra blogas), pradėta slidinėti emocinių išgyvenimų paviršiumi. Atrodo, jog pradėta Kristaus atperkamosios kančios dezinfekcija, nuimant kančią, auką, mirtį, paliekant tik džiaugsmą, prisikėlimą ir puotą. Kaip žinia, jei nėra aukos, nėra iš ko ir kelti puotą. Tačiau, atrodo, mus suvilioja tai, jog saldūs pasakojimai, giesmelės ir maldelės daug greičiau „paliečia“ žmogų – emocijos kyla staiga ir jas sužadinus ant meškerės užkimba nemažai žuvų. Viešpats prisakė žvejoti, tad mes stengiamės.
Pakitusią evangelizaciją pastebėjo ir sekuliarusis pasaulis – Bažnyčios veikloje atsirado kryptis, kuri primena reklamą ir masinę prekybą.
Kaip žinia, reklama dažniausiai taikosi į emocijas ir žada stebuklingai greitą efektą. Pamiršus, kad Dievą galima pažinti protu iš Jo kūrinių (Rom 1, 19–20), kyla pavojus toms pačioms žuvims nuslysti nuo kabliuko, lyg jos ir nebuvo užkibusios, o tik būriavosi aplinkui.
Žuvis ir turi likti vandenyje, galėtų pagalvoti koks nesusipratėlis, nes kitaip nudus besikankindama jai nesuvirškinamame ore. Bet jei metame ne meškerę, o virvę, kuri traukia skęstančius žmones? Ta virvė pasirodo tokia plonytė, jog išmirkusios žmogaus rankos negali jos sugriebti – net menkiausia srovelė kaip mat ją išplauna. Panašiai atrodo ir masių siekianti evangelizacija, kuri pamiršta nors dažnai ir primigusį, bet žmoguje dieviškai šviečianti protą.
Keista tai, jog į žmogų kreipiantis per emocijos, paminamas ir žmogui taip svarbus fizinis juslumas. Bažnyčios liturgija yra tikras žmogiškos prigimties išsiskleidimas, nes ten dalyvauja kūnas ir siela, su visais pojūčiais, protu ir širdimi, kuri Bažnyčios Tėvų įvardinama kaip valia. Visgi dabar ir liturgija darosi ganėtinai sterili, joje nebėra apeigų, šv. Mišios tampa greitu teksto suskaitymu. Kartu sterilizuojamos ir bažnyčios, kurios tampa panašios į biurus. Evangelizacijos kontekste aišku viena: nesikreipiant į protą duodama per mažai – nesvariais gyvenimo momentais nėra ko griebtis, nes užplūdusios nemalonios emocijos kelia abejones, kurias gali atremti tik protu suvoktas ir sąmoningai praktikuojamas tikėjimas.
Kad būtų aiškiau, kas turima mintyje kalbant apie protą, reikėtų apsibrėžti patį žodį. Pabandykime senąja antikos filosofų tradicija, kurią, apšviestą dieviškosios šviesos, perėmė ir krikščionys. Protas yra galia, kurios pagalba žmogus gali pažinti tiesą, pastarąją suprantant kaip harmoningą, protingą pasaulio tvarką. Proto pagalba žmogus orientuojasi ir, atradęs tiesą, nustoja būti blaškomas bet kokio mokymo vėjelio (Ef 4, 14). Pamirštant protingąją žmogaus prigimtį ir nustojus jai kelti iššūkį skelbiant Gerąją Naujieną kyla problemų ir su laisve. Kasdieniškai suprasta laisvė nurodo į pasirinkimą, bet šis pasirinkimas neįmanomas, jei žmogus yra lemiamas emocijų. Tuomet Nukryžiuotasis ant mokyklos sienos ar gatvėje vaikštantis abitas yra tikras laisvės pažeidėjas – jis gali sukelti nepasitenkinimą ar neramumą. Žmogaus sampraton sugrąžinus protą problemų nekyla, nes atsitiktinai galvon įplaukusi mintis ar jos sukelta emocija žmogaus esmingai nepakeičia. Jo protingoji prigimtis skleidžiasi sąmoningai mąstant ir veikiant, ir (o mano Dieve!) jis net gali pasirinkti savo jausmus. Tai ne žmogus-robotas, bet savo kūnišką prigimtį suvaldantis asmuo, kuris, įsivardinęs, jog kai kurios emocijos neturi pagrindo, gali jas sukontroliuoti.
Augustinas teigia, jog žmogus turi būti savo galioje, nes būdamas silpnas ir negalįs savęs suvaldyti, tampa pavaldus kitiems. Įdomu tai, kad tie kiti gali būti jo paties įnoriai, kylantys dėl išorinių dirgiklių. Jei ir mes evangelizuosime dirgindami išoriškai ir nesikreipsime į vidinį žmogų, mūsų kviečiamieji gali ir neišmokti kreiptis į Dievą savo vidine pastanga, nes, užplūdus liūdesiui, be protu priimtos ir visomis jėgomis praktikuojamos vilties galima lengvai jame panirti.
Mylėk Viešpatį savo Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis (Mk 12,30)
11 – paspausk ir pagirk!