Svečias
2013-10-16

Prarastos tiesos beieškant

Mintimis dalinasi Jūratė Grigoraitytė, indologijos studentė

377287494_2bbd2db57d

Anokia čia paslaptis, kad nemaža dalis vakariečių, nusivylusių „tradicinėmis“ europietiškomis vertybėmis, savo žvilgsnį nukreipia į Rytus. Ko gi ten ieškoma? Dievo? Tiesos? Išsilaisvinimo? O gal taip bandoma pasislėpti nuo Europos ir Amerikos visuomenes persmelkusio kapitalizmo? Dažną pavilioja pasakojimai apie atsiskyrėlius, kalnuotose vietovėse įsikūrusius vienuolynus, galutinį dvasinį išsilaisvinimą. Galbūt Rytai regisi kaip tyrai šalių, kuriose viskas įdvasinta.

Kol perskaitėte pirmąsias eilutes, matyt, spėjote pagalvoti apie Indiją. Nieko keisto, juk Pietų Azija – įvairių religinių praktikų katilas. Regionas išsiskiria tuo, jog čia gimė nemažai įvairių tikėjimų, sektų, mažų religinių grupuočių. Tūlas vakarietis, nuvykęs Indijon, tikisi susirasti ir savo vietą šiame dieviškame margumyne. Viliasi išsivaduoti iš nuobodžios, perdėm žemiškos kasdienybės. Taigi kas iš tiesų atrandama?

Visų pirma – ryškus budizmo įspaudas. Nors Indijoje budistų šiandien nedaug, tačiau ši religija skleidėsi būtent Pietų Azijoje. Kristus sakė, jog laisvę įgysime tikėjimu, o štai Buda skatino atsisakyti visų įmanomų iliuzijų, o tikėjimas kokiu nors išgelbėtoju – viena jų. 2008-ais metais išleistame straipsnių rinkinyje, nagrinėjančiame dviejų kultūrinių fenomenų – budizmo ir psichoanalizės – santykį (Buddhism and Psychoanalysis: an unfolding dialogue, red. Jeremy D. Safran), teigiama, jog budizmas – tai netikėjimo religija. Tad čia svarbu pažymėti, jog daugelis vakariečių atvyksta jau kupini įvairiausių iliuzijų. Vienas tokių pavyzdžių – žymi rašytoja, dailininkė ir keliautoja Jurga Ivanauskaitė (1961-2007). Eilėraštyje Penktoji kelionė į Indiją ji rašo:

Čia buvo keliauta

kaip į Pažadėtąją Žemę,

tikėtasi Nušvitimo, Nirvanos,

ekstazės skrydžių, levitacijos…

Rašytoja tikisi Nušvitimo, ekstazės, Indiją mato kaip Pažadėtąją žemę.  Budizmo požiūriu, ko gero, visa tai irgi būtų galima pavadinti tam tikromis svajonėmis, iliuzijomis. Žinoma, panašių vilčių galima greitai išsižadėti. Važiuoti į Indiją atvira širdimi, atviru protu, tikintis pažintis tikrąsias indiško mąstymo gelmes. Keliones į Pietų Aziją bei dievoiešką palieku skaitytojui, tačiau noriu pasiūlyti keletą atvirų klausimų. Galbūt jie padės pasiruošti, įkvėps, o galgi sunaikins visas iliuzijas.

Viena pagrindinių Indijos filosofijos sąvokų – atmanas. Sanskrito žodis Atman gali būti verčiamas įvairiai: siela, individualusis aš, savastis, pagrindas ir pan. Visgi tai tik lingvistinės džiunglės. Vos suradę kokį būdvardį, neva apibūdinantį individualųjį aš, „šauname pro šalį“. Atmanas neapibūdinamas. Atmanas „nepagaunamas“. Atmanas neapčiuopiamas. Atmanas neturi nieko bendro su mūsų mintimis, svajonėmis, protiniais gebėjimais, intelektu, jausmais, emocijomis, prisiminimais, ego, netgi kūnu. Atmaniškoji pasaulėvoka yra persmelkusi Indiją iš šiandien. Taigi teiraujuosi skaitytojo: su kuo jūs save tapatinate ir ar esate pasiruošę to išsižadėti? Mat nuvykus į Indiją su atmanu pasigalynėti, ko gero, tektų.

Nors Indijoje luomų sistema oficialiai nebegalioja jau keletą dešimtmečių, visgi kiekvienas indas žino, kas jis. Ortodoksiniu požiūriu, ne Indijoje gimę žmonės painioje luomų-kastų sistemoje neturi jokios vietos – jie yra nešvarūs, mat gimė ne šioje šalyje. Tad nesvarbu, iš kokios šalies atvyksite, pas kokius dvasiniu mokytojus lankysitės, kiek metų Indijoje gyvensite. Reikšmės neturės Jūsų postringavimai apie demokratiją, visų žmonių lygybę ir laisvę. Tokiuose pačiuose spąstuose atsiduriate ir panūdę tapti hinduizmo sekėjais. Nors modernių pažiūrų indai teigia, jog Jums tereikia nesudėtingo ritualo, visgi konservatyvieji Jums atkirs: hindu tegalima gimti. Vėlgi klausiu: ar esate pasirengęs stoti į kovą su tūkstantmete tradicija ir kieno interesai šiame mūšyje išties būtų svarbiausi?

Pabaigoje belieka banaliai pridurti: Indija – tai savitas, ir, kaip matome, gana uždaras pasaulis. Kad ir kaip atkakliai vakarietis bandytų išsižadėti jo kultūroje dominuojančių vertybių, neigtų krikščionybę bei kapitalizmą, ir už tūkstančių kilometrų stebuklus atrasti tikrai nelengva. Indiško mąstymo gelmių pažinimas – ilgų apmąstymų, studijų, bendravimo reikalaujantis iššūkis. Tik ar galiausiai nepaaiškės, kad panėrę į svetimos kultūros vandenyną, neišmokome plaukioti savajame?

 

Nuotrauka priklauso John Haslam
11 – paspausk ir pagirk!

Kiti įrašai panašia tema:

Komentarai ( 2 )

  1. Taip ir skamba ausyse dėstytojo, mokusio indų filosofinių sistemų, pastaba, kad vakariečiai ieško rytuose to, ko nepametę :)

Leave a Reply to Martynas Pilkis Cancel reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *