Audrius Makauskas
2012-02-08

Popkatalikybė ir mūsų dienų jaunieji ratzingeriai

Pabūkime geri visi
Pabūkime geri visi
Ir uždekimè
Džiaugsmo žvakeles

Šventojo kankinio Stepono dienos šv. Mišių, transliuotų per LTV 2-ąjį kanalą, aukojimo giesmės priedainis

Šventasis tėvas Benediktas XVI knygoje Žemės druska rašo, kad jaunystėje jį katalikybėje sužavėjo du dalykai. Pirmasis jų – tai puošni ir slėpininga liturgija, kokia buvo celebruojama tais laikais: galimybė sekti Mišių tekstus dvikalbiame mišiolėlyje, po truputį gilintis į lotyniškų maldų prasmę, švenčiamų slėpinių didybę. Antrasis – tai racionalumas, protingi argumentai, kuriais katalikybė atsako į visus svarbiausius žmogaus egzistencijos klausimus.

Kartais galvoju, kodėl tiek daug šviesių ir protingų jaunuolių šiais laikais taip ir nepriartėja prie Bažnyčios. Aišku, tikriausiai ir dėl to, kad tikėjimo jiems neperdavė tėvai. Bet neabejoju, kad jei kažkas jiems sugebėtų parodyti tą visa paaiškinantį katalikybės racionalumą, jei atsivestų juos į tikrai sakraliai aukojamą Mišių auką, daugelis jų suprastų, kad katalikybė – kažkas rimta. Kad katalikybėje gali atrasti gyvenimo prasmę. Kad katalikybė yra nuostabus tiesos ir grožio – kurių trokšta kiekvienas žmogus – išsiskleidimas pasaulyje.

Gaila, kad daugelis kunigų nesupranta to troškimo, kuris yra ne šiaip užgaida, o slypi pačioje žmogaus prigimtyje. Gaila, kad daugelis jų iki šiol yra įstrigę Vakaruose hipių laikais išpopuliarėjusiame „pastoraciniame“ prastų madų ir vidutinio skonio vaikymesi. Gaila, kad daugelis apskritai pamiršta, kad žodis „pastoracija“ reiškia ne vaikymąsi, o ganymą. Gaila, kad jie tiek mažai kalba apie žmogaus nuodėmę, šiurpulingą Auką, kuria ji buvo atpirkta, apie Dievo didybę ir nenuilstančias šėtono pastangas pasiglemžti žmonių sielas. Gaila, kad taip retai primena, kad mūsų laukia teismas, kuriame Galingasis kiekvienam teisingai atlygins už gyvenimo nuopelnus: kam amžinąja laime savo Karalystėje, kam amžinu pasmerkimu pragaro liepsnose.

Gaila, nes Bažnyčiai ir šiandien reikia tokių jaunuolių, koks kadaise buvo Josephas Ratzingeris – principingų ir veiklių, išmintingų ir narsių. Tokių, kuriems rūpi išsiaiškinti tikrus atsakymus į klausimus apie Dievą, apie žmogaus prigimtį, jo tikslą ir gyvenimo pasaulyje prasmę. Jaunųjų ratzingerių šiandien reikia ne tik į vyskupų ar kunigų, o ir į pasauliečių, turinčių ginti katalikybės principus kultūroje ir politikoje, gretas.

Vien saldžiomis šnekomis apie gerumą, dalijimąsi ir tarnystę, vien desakralizuota ir vis banalėjančia liturgija, bijau, tuos jaunuolius tik atbaidysim. Nepameskim proto vardan sentimentalumo. Nepameskim didybės vardan lėkštumo. Pameskim popkatalikybę, grįžkim prie tikro dalyko. Būtent tai mums sako senasis Ratzingeris. Ir būtent tai reikia padaryti vardan daugybės jaunųjų. ♦

-
nuotrauka iš katedros Prancūzijoje priklauso  Stuck in Customs
4 – paspausk ir pagirk!

Kiti įrašai panašia tema:

Komentarai ( 7 )

  1. Dėl teisingo teisėjo, tai sutinku, kad pamirštamas paskutinis teismas, bet taip sakydamas perlenki į kitą pusę – net krikščionys nesako, kad ten bus “teisingas” teismas. Noras perduoti žinią apie atsakomybę už savo veiksmus taip pat turi būti išreikštas pakankamai patraukliai (nebūkim naivūs, kupranugario oda dabar nėra veiksmingiausias būdas skelbti).
    Galim ieškot kaltų, kad raktinis krikščionybės žodis “meilė” dabartiniu suvokimu veda tik prie popkrikščionybės. Reikėtų rasti normalų atitikmenį šiuolaikinėje kalboje.
    Jei Afrikoj Jėzus juodas, tai sunku ir įsivaizduoti, kad popkultūroje išliktų autentiška (o gal reiktų sakyt, senovinė, didinga, tikra ir visus kitus teigiamus epitetus, atspindinčius ne tikrovę, o troškimą) liturgija ir pati religija.
    Aktuali bėda, bet tas nagrinėjimas kartais persipina su nepasitenkinimu forma, o tikėjimas yra malonė, suteikiama įvairiais pavidalais, Ratzingeris turėjo savo.

  2. Linai, ačiū už komentarą, daug visko parašei, pabandysiu čia į keletą dalykų atsakyt.

    Dėl teisingo teismo – o taip, Bažnyčia tiki, kad teismas bus teisingas. Juk teisėjas bus pats Viešpats Jėzus, kuris yra teisingas, todėl teisti neteisingai jis negalėtų iš principo.

    Kad tai reikia žmonėms pasakoti “patraukliai”, arba taip, kad juos įtikintume, visiškai pritariu. Todėl tikrai meskim lauk kupranugario odą. Tik svarbu, kad turinys, kurį skelbiame naudodamiesi moderniomis technologijomis nesiskirtų nuo to turinio, kurį skelbė apaštalai ant “kupranugario odos”.

    Dėl formos. Taip, Bažnyčioje visada egzistavo net ir liturginių celebracijų formų įvairovė – šalia Romos apeigų, egzistavo ir egzistuoja sirų, bizantiškosios, dominikoniškos ir daugybė kitų. Bet svarbu, kad forma visuomet atspindėtų turinį. Gali sakyt, kad yra daugybė būdų išreikšt meilę merginai. Bet niekada nepasakysi, kad tai vienodai įtikinamai gali padaryt padovanodamas jai gėlių ir trenkdamas jai į veidą.

    FORMA YRA SVARBU. Labai.

  3. Manau, supratom vienas kitą, o, ar gailestingumas ir teisingumas kertasi, ar nesikerta, nuspręsti palikime kitam kartui. Tik labai noriu pažymėt, kad citata nuostabiai parinkta!

  4. Bet bažnyčia pripažįsta abi liturgijos formas, tiek ordinarinę, tiek ekstraordinarinę :) O pamokslas Mišiose tikrai nėra svarbiausias, giesmių gali net nebūti. Graži liturgija yra nuoširdi (ir taip kalbėdamas neturiu minty jokių sentimentų).

    Kartą, vienoj vasaros akademijoj, tuo klausimu diskutavo su br. Pranciškumi. Jis kalbėjo, kad svarbiausia ugdytis tinkamą intenciją dalyvaujant Mišiose – susitikti su Dievu, priimti Jėzų sakramente ir prisimenant jo auką semtis jėgų mylėti. Tada ir forma bus tinkama, juk viskas yra surašyta Mišiole.

    Nebūdamas kunigu, manyčiau, kad daugiau atsakomybės turėtume prisiimti sau. Ypač kalbėdamiesi su kitais apie bažnyčią, tikėjimą. Nes apie šiuos dalykus stereotipų ir nežinojimo – nors vežimu vežk. Šią situaciją keisti turime pirmiausia aš ir Tu. Ir ne viešuosiuose pasisakymuose, bet draugystės santykyje. Nes draugas klausosi draugo, kadangi žino, jog tas su juo kalba iš meilės. Išbandžiau, veikia :) Nors nebūtinai iškart…

    Kiek esu kalbėjęs su žmonėmis šia tema (popkunigai), neretai būna tokia bėda, kad pačių kunigų tikėjimas nuskursta, jie nepakankamai meldžiasi. Prižiūrėti bažnyčią ir parapiją lengviau, nei ugdytis tikėjimą ir gelbėti sielas perteikiant teisingą mokymą. Čia irgi, manyčiau, mūsų pareiga yra melstis už juos, kunigus, o ne burnoti. Ir kai yra proga, dalintis savo tikėjimu, kalbėtis. Juk bendravimas su kitais tikinčiais žmonėmis labai įkvepia :)

Leave a Reply to Linas Cancel reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *