Svečias
2013-11-12

Poezija kalba gyvenimą

Vytautas Raškauskas – politikos mokslų studentas, ateitininkų bičiulis

6365116221_1af4191219

Anądien stebėjau paniurusią minią, nenutraukiamu didelio miesto srautu skubančią gatve. Minios vidury, tarytum laikas ten būtų sustojęs, be sąmonės gulėjo žmogus, o jį aptūpusieji bandė išsaugoti gęstančią gyvastį. Pamaniau sau – štai tūkstančiai, kuriems ši mirtis nė motais, keletas dirbančių savo darbą ir aš, trumpam sustojęs pastebėti, kaip neįtikėtinai paprastai šio žmogaus siela palieka kūną tokiomis niauriomis sąlygomis. Aplinkui, tuo tarpu, skubėjimas tęsiasi lyg nieko nebūtų įvykę. Sukalbėjęs trumpą maldą, išėjau į gatvę ir pakėliau akis viršun. Pro pusplikio medžio šakas, dar laikančias vieną kitą pageltusį raukšlėtą lapą, pamačiau dangų. Šitas žvilgsnis jo mėlynėn, o ir tas ankstesnysis – į bejėgio žmogaus tankioj minioje sustabdytą akimirką – man priminė gyvenimą. Ne tą skubantį, kuriam nei galo, nei pradžios nematyti, bet tą, kurį mums dovanoja išgyventos akimirkos.

Mūsų dėmesiui atkreipti vis dažniau pasitelkiamos šokiruojančios ir už galvos susiimti verčiančios naujienos. Galų gale, net jos tampa pigia kasdienybe, kurioje mirštantis ar nukentėjęs žmogus tėra dar vienas skaičius, vakare trumpam prilipinantis nuvargusius veidus prie ekranų.

Kiekvieno mūsų emocine pusiausvyra žaidžiama lyg net nebūtume žmonės. Kuo daugiau virtualaus siaubo ar džiaugsmo sumaitinama, tuo daugiau jo reikia, norint vėl ir vėl mus sudominti. Kasdien girdimos neįtikėtinos mirtys, nelaimės, o retkarčiais ir laimės iš regos lauko ištumia realias mirtis bei progas tikram džiaugsmui. Tampame vis mažiau imlesni tam, kas vyksta aplinkui – pradedant suvokimu, jog viršum tavęs, dangaus fone, skleidžiasi galbūt gražiausias gyvenime ruduo, baigiant trumpa malda už žmogų, kuriam jos reikia dabar ir čia. Tai – skaidrus žvilgsnis į tikrąjį gyvenimą – Dievo, o ne žmogaus sukurtą.

Ar tai pasiūlymas atsisakyti technologijų su visais negatyviais jų padariniais? Nieko panašaus! Tai nei protinga, nei įmanoma. Vietoj to – žvelkime į mažas, bet tikras gyvenimo saleles, ieškokime akimirkų, kurios byloja gyvenimą. Akimirkų, kai minioje pamatai žmogų, kai sustoji užversti galvą ir minutėlę savo laiko skirti dangui, kai rankose laikai mažą, aptrintą poezijos knygelę, alsuote alsuojančią gyvybe.

Poezija – ne akių dūmimui, ne sielos užkalbėjimui, poezija – tai gyvenimo atkarpos, kartais pro akis praleidžiamos skubančios minios. Tai sustojusio laiko salelės, be mūsų mirštančios, mūsų žvilgsnio atgaivinamos ir raginančios nustoti bėgti bei pradėti gyventi.

Kodėl poezija? Tai paprastas, nič nieko nekainuojantis, nesužeidžiančiai šokiruojantis, efektyvus ir be galo dailus (argi ne viskas, ko reikia atkreipti modernaus žmogaus dėmesį?) būdas sustoti bei lavintis. Todėl, kad poezija geba iš naujo sudominti net iki gyvo kaulo įsipykusia kasdienybe, suteikti jai iki tol neregėtų atspalvių, padėti joje apsiprasti ar net ją perkeisti. Galiausiai todėl, kad kiekvienam mūsų skirtas bent vienas eilėraštis. Visiems be išimties. Gal vienas šių skirtas tau?

 Gyvenimas

Tarytum ranka palytėjo
Tarytum sukluso manim
Viršūnėm viršūnėm nuėjo
Sugrįžo sugrįžo šaknim

Justinas Marcinkevičius

***

Taip sninga,

lyg žinočiau,
kad manęs jau nėra.
Taip graudžiai man gera
nuo prabėgančių metų –
lyg seniai
mane pakasė jauną
su mylima prie Širdies.

Marcelijus Martinaitis, Žiema ir mirtis: poezijos almanachas – Vilnius: Žuvėdra, 2005.

***

 
Žydint liepoms
jis ramiai nusišluosto lūpų kampučius eilėraščiu
užrašytu ant pigios valgyklos servetėlės
sudrėkina ją rytine savo lūpų rasa
bučiuoja švelniai, kaip motinos rytais bučiuoja savo vaikus
aprasoja langas, pro kurį
matyti
žydi liepos
stovi ji: sulyta, pati lyjanti
spokso kaip jis
(mintyse sugalvoja jam vardą)
spokso kaip jis, tarkim
Tomas
bučiuoja jos užrašytą eilėraštį
savo lūpomis liečia jo lūpų rasas
rausta skruostai
ir vėl ne tas
svajotas

Karolina Sadauskaitė

Nuotrauka priklauso Moyan_Brenn
12 – paspausk ir pagirk!

Kiti įrašai panašia tema:

Komentarai ( 1 )

  1. Prisiminiau ir aš vieną Marcelijaus tekstą:

    Kukutis nori pamatyti tėvynę

    Taip ilgai nemačiau tėvynės,
    dirbdamas jos laukus,
    taisydamas jos šiaudinius stogus.

    Taip gyvenimas nedavė laiko,
    vargindamas akis ir galvojimą:
    vis ką nors reikėdavo dirbti,
    eiti kur nors ar važiuoti.

    Matau,
    nieko neišeina ir tiems,
    kurie greitai važiuoja,
    arba tiems,
    kurie daug ir gerai pavalgo,
    kad gražesni būtų žodžiai
    apie tėvynę.

    Dirbau ir dirbau,
    net savo minčių nesuprasdamas,
    norėjau tik užsidirbti sekmadienį,
    kad galėčiau galvoti.

    Kai baigsiu visus savo darbus,
    laisvą užsidirbtą sekmadienį
    atsigulęs žolėj,
    laisvai pasidėjęs ant žemės rankas,
    norėčiau dar pamatyti tėvynę,
    kam nedavė laiko gyvenimas.
    Taip nieko daugiau neuždirbau
    ir taip nieko daugiau neturiu,
    kad jau nebenoriu turėti.

Leave a Reply to TT Cancel reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *