Svečias
2014-04-05

Patirti meną ir jame būti

Straipsnio autorė – Justyna Vansovič

Skaitydami mėgstamo autoriaus kūrinį kartais pastebime, kad autorius pasako tai, ko nepajėgiame išsakyti patys, bet jo mintys yra lyg kilusios iš mūsų. Kada nors patys kalbėsime tą pačią tiesą, tik kiek kitaip suformuluotais sakiniais. Taip vyksta mainai, perpasakojimas, primenantis laikus, kai žodinė išmintis buvo perduodama iš kartos į kartą.

411946554_c649f00534_z

Kūryba iš žmogaus reikalauja tiek dvasinio, tiek fizinio pasirengimo, todėl viena yra kurti mėgėjiškai ar siekiant pelno, o visai kas kita – atsiduoti minčių bei jausmų tėkmei, pamirštant apie buitį ir kasdieniškus rūpesčius. Nes tikras kūrėjas yra ne tas, kuris kurdamas galvoja, kaip čia užsidirbus duonai. Tikras kūrėjas yra susitelkęs tik ties pačiu kūriniu, o pašaliniai dalykai neblaško jo dėmesio. Jei sakytumėte, jog žmogus vis tiek kuria apie buitį ar artimą jam aplinką, būtumėte teisūs. Skirtumas tik toks, kad atsiribodamas nuo supančio pasaulio, kūrėjas sukonstruoja vaizdą iš sukauptos patirties. Ar tai būtų šiandienos pliaupiantis lietus, virtuvėje kitu kampu gulintis šaukštelis, įsirėžusi į atmintį paveikslo detalė, o gal, paprasčiausiai, lauke išgirstas šaižus moters juokas. Ir tai jau bus interpretacija, individo perpasakotas, iškraipytas vaizdas. Tokiu būdu menininkas palieka mums savo palikimą, intymiausius gyvenimo užkaborius pasąmoningai paslėpdamas kūrinio potekstėje.

Tikras kūrėjas yra priverstas atsižadėti asmeninių troškimų tenkinimo kūrybos vardan. Jis kelia mūsų sąmoningumo lygį, nieko neprašydamas mainais. Kūrinys, kuris į pasaulį atėjo be išankstinių savanaudiškų tikslų, savyje yra sukaupęs begalę mįslių, kurių įminti negalės dar daugybė ateinančių kartų. Todėl, susidūrę su tokiu meno kūriniu, jaučiame, kaip kinta mūsų nuotaika, mintys, o vadovaudamiesi jau turima patirtimi, prietarais ar stereotipais, bandome suprasti, ką mums byloja nagrinėjamas kūrinys. Pamiršdami apie autorių, jo gyvenamąjį laikotarpį, užmezgame pokalbį su pačiu kūriniu. Pasileidžiame į jo paslaptingumą, kiekvieną kartą įmindami vis kitokią mįslę. Radę užuominą, ieškome variantų paslėptai tiesai atskleisti. Kaip matome, kūrinys yra neišsenkamas, nes interpretacijos kryptis priklauso nuo aplinkybių, amžiaus, išsilavinimo, išminties. Tik kūrinys lieka sau pakankamas. O nekintantis turinys ir tapatumas užtikrina jo ilgą gyvastį.

Kvazi-kūrėjas kuria praktiniais tikslais. Jam būdingas šlovės ir pelno siekimas. Šio tipo žmogus orientuojasi į masę ir siekia jai įtikti kurdamas kuo suprantamiau. Kadangi kūrinys yra suvokiamas kone kiekvienam, nyksta mąstymas, nes paslaptis jau įminė ir begėdiškai mums atskleidė pats kūrinio autorius. Deja, bet būtent taip pastangos suvokti meną ir pajausti katarsį (sukrėtimą) yra slopinamos. Visuomenė yra atpratinama nuo mąstymo, ji pradeda ieškoti kuo patogesnių kelių savo gyvenimui palengvinti. Atrodytų, nieko čia blogo, tiesiog siekiame geriau gyventi? Bet pamirštama svarbiausia, kad taip pamažu tampame dideliu mechanizmu, už kurį mąstys pelno siekiančios organizacijos ar paskiri asmenys. Jie žiūrės vien savo naudos, o mes jiems būsime vien nemąstančiu įrankiu, kurį bus lengva valdyti. Tokiu būdu nukenčia ir pats kūrinys, nes jis tampa vienkartinis. Prie tokio kūrinio nebegrįžtama, o po kurio laiko jis yra pamirštamas vien todėl, kad neįstengė mums pasakyti nieko nauja.

Kaip matome, tikrajame meno kūrinyje žmogus atranda save, susitapatina ar patiria sukrėtimą, kuris jį skatina analizuoti. Interpretuodamas žmogus pastebi sąsajas su anksčiau matytais kūriniais. Tai yra natūralu, nes kūrėjas, nebūtinai sąmoningai, sujungia praeityje įsimintus vaizdus, juos iškraipydamas ir patobulindamas. Taip kelių amžių tiesa yra perduodama ateinančioms kartoms. Tai lyg ypatingas ritualas, padedantis išsaugoti tradiciją. Todėl yra svarbu atskirti tikrą kūrybą nuo menamos ir stengtis gilintis bei nagrinėti meno kūrinius idant vystytume savo mąstymą ir sąmoningumą. Užmegzdami dialogą su kūriniu, jį atgaiviname naujoms interpretacijoms, atskleidžiame iki šiol nepažintas mūsų sąmonės daleles. O jau esamų idėjų įnešimas į savo kūrybą padeda esamai kartai perduoti žinias jai suprantama kalba. Ir, žinoma, puoselėti bei rūpintis tikrojo meno išsaugojimu.

Nuotrauko priklauso B Zedan
14 – paspausk ir pagirk!

Kiti įrašai panašia tema:

Komentarai ( 6 )

  1. O kad taip paprasta būtų matyti ribas tarp meno ir kvazi-meno… :)

    Skaitant vis neapleido vienas klausimas, o stengtis kurti meną kuo suprantamiau tikrai yra ne meno rodiklis? Ar dabartinis menas nekenčia nuo priešingos idėjos (menas menui) pasekmių, tokių kaip hermetizmas ir elitizmas, dėl kurio menas darosi keistas, nesuprantamas, netgi iškrypęs.

  2. Riba sunkiai apčiuopiama, bet vis dėlto ji yra. Matyt, geriausiai ją apčiuopia pats laikas. Bet, juk nelauksim 100 metų, kad įsitikintume meno tikrumu? Todėl, manau, svarbi yra praktika, kūrinio analizė, gilesnis juo domėjimasis.
    Laikausi nuomonės, jog menas privalo turėti bent krislelį paslaptingumo. Tegu jis būna mažiau/daugiau užslėptas, bet jis provokuos mąstymą, emocijas.
    Negalėčiau nesutikti su šiuo hermetiškumo reiškiniu, bet vėlgi, negalima pamiršti, kad šioj srity taip pat yra riba, kuri skiria kvazi ir tikrąjį meno kūrinį. Šiuo atveju, matyt, reikalinga empirinio autoriaus pagalba. Suprantu, kad jo nuomonė bus subjektyvi, bet tai bent bus vienas iš meno interpretavimo atspirties taškų.

  3. Nemanau, kad autorius turėtų turėt teisę teisint savo kūrinį. Kai autorius pradeda kalbėt už savo kūrinį, tada ir pradingsta pusiausvyra, atsiranda galimybė kurti niekam nesuprantamus dalykus ir tiesiog juos pateisinti. Menininkas turėtų kalbėti menu, o ne sofistika, tada jis būtų priverstas ieškoti pusiausvyros tarp aiškumo ir paslaptingumo.

  4. Kiekvienas pasirenka jam patogiausią interpretavimo kelią ir dėl to neturiu teisės priekaištauti. Bent kol kas neįstengiu atsiriboti nuo autoriaus, žinoma, nepamiršdama to, kad tai, ką norėjo pasakyti autorius, ką pasakė ir ką suprato skaitytojas – 3 skirtingi dalykai. :) Tad, nors nieko tikslaus iš jo nesužinočiau, bet bent intencija būtų aiški.

  5. Antrinu Justai, kad autorinės intencijos ir kūrinys yra skirtingi, bet ir susiję dalykai. O mielam feisbuko gyventojui – manyčiau, autorius turi teisę ne ginti savo kūrinį (geram kūriniui gynybos nereikia), bet pateikti savitą jo interpretaciją. Jei kūrinys geras, tai nieko nesugadins.

Leave a Reply to tt Cancel reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *