Vytautas Markūnas
2014-10-20

Paskaityk, jei neimi močiutės 20 lt „ledams“

Vyto straipsniui „kazkas ne taip“Atidarai duris, norėdamas paleisti žmogų, o jis sustoja ir prašo, kad tu eitum pirmas. Sušali kojas. Penkis kartus perstumiamas pirmyn atgal sriubos samtis, norint būti mandagiam ir pirmumą užleisti savo kaimynui, kai jis siekia padaryti tą patį. Sriuba atšąla. Mandagumas?

Na, gal ir ne visai taip. Sakyčiau, keista mandagumo iškamša. Tragikomediškas ožių ir tilto pasakėlės variantas, kurioje abu ožiai nelipa ant tilto, nes nori užleisti kitą. Bet juk rezultatas tas pats! Nė vienas iš ožių į kitą upės galą nenusigaus.

„Vieną dieną keletas senolių, tarp kurių buvo ir abatas Jonas Neūžauga, atėjo į Skėtę. Valgant vienas kunigas, labai šventas senelis, pakilo, norėdamas kiekvienam paduoti atsigerti vandens. Tačiau visi, išskyrus Joną Neūžaugą, nesiryžo imti. Paskui nustebę jie klausinėjo jį: „Kaipgi jūs, mažiausias iš visų, išdrįsote priimti šventojo senolio patarnavimą?“ Šis atsakė: „Pakilęs paduoti kam nors atsigerti vandens, būnu laimingas, jei tas jį priima; štai kodėl atsigėriau; norėjau, kad jis jaustųsi atlygintas už savo vargą, o ne nuliūstų, kad visi atsisakė jo siūlomo vandens.“ Ir anie gėrėjosi jo supratingumu.“

(Iš T. Merton „Dykumos išmintis. Apoftegmos“)

Iš kur kyla tas nenoras priimti kitų paslaugas? Galbūt, kai man pasiūlo pirmam įsidėti bulvių košės, tik tada susigriebiau, kad būtų buvę gražu jų pasiūlyti kitam. Ir tada padarau patį kvailiausią sprendimą – kaip papūga pakartoju jo žodžius ir pastumiu dubenėlį jo link. Atrodo, kad prisimename būti mandagūs tik tada, kai kažkas kitas tai padaro pirmas ir tada tarsi staiga norime atsigriebti už visus praėjusius kartus. O gal mums nemalonu, kai kas nors mums nori padėti, patarnauti, pasiaukoti?

Gali atrodyti, kad šis straipsnis yra tik apie karus prie pietų stalo. Bet tai yra kur kas platesnė tema. Mes kišame žmonėms pagalius į ratus, kai jie nori mums padaryti gera. Kiekvienas iš savo kasdienybės gali pasidaryti savo sąrašą. Manasis prasidėtų taip:

  • Nenoriu imti pensininkės močiutės duodamų pinigų „ledams“.
  • Neišsipasakoju kitam žmogui, kuris nori išklausyti, sakydamas sau, jog „nenoriu jo varginti“.
  • Neleidžiu už mane padaryti kokio darbelio, kai esu nuoširdžiai pavargęs.

Mes visa tai tobulai aprengiame gražiais rūbais – mandagumu, kuklumu, darbštumu, dosnumu… Nors iš tiesų šiais gražiais žodžiais pateisiname mūsų nepaliaujamą norą būti nepriklausomais nuo kitų, sugebančiais viską padaryti patiems, nebūti vienu iš tų „kuriems reikia pagalbos“. Bėda ta, kad mums visiems reikia pagalbos. Taip yra sutvertas pasaulis ir tai yra nuostabu. Būkime nuoširdūs – visiems kažko trūksta. Ir kiekvieną dalyką kažkas gali mums padovanoti: laiką, patarimą ar pinigus ledams. Juk mokėti priimti meilę yra lygiai taip pat svarbu, kaip ir ją dovanoti. Pabandykite įsivaizduoti du draugus, kurie žaidžia skraidančia lėkšte, bet abu nori tik mesti, o ne gaudyti. Nelabai smagu… Lygiai taip pat su meile, kurios nenorime iš kito priimti – pralaimime abu. Atrodo, kad mumyse glūdinti puikybė bando įkalti į galvą, jog „nesame silpni, mums nereikia kitų pagalbos, malonių, aukos…“. Nesąmonė. Leiskime kitiems daryti gerus darbus ir jais džiaugtis. O mes galime džiaugtis tuo, kad jie laimingi, tai darydami. „Win-win“ situacija. m

 Vytauto Markūno nuotrauka
36 – paspausk ir pagirk!

Kiti įrašai panašia tema:

Komentarai ( 4 )

  1. Gerai parašyta. Smagu pagaliau sulaukti to straipsnio, kuriais mes paslapčia susišaukiame :)

  2. Sveikas gyvas, Vytuk. Kadangi šiek tiek apie tave žinau iš tavo močiutės Nijolės pasakojimų, manau, kad tavo straipsnis labai atitinka tavo asmenį. Sėkmės tau!

  3. Man labai patiko Tavo pamokymas ir jauno žmogaus pasamprotavimai tokia gana subtilia tema. Džiaugiuosi, kad atsiranda tokių jaunų žmonių, kurie supranta tai, ką gauna, o ne vien tik ima. Būk stiprus. Sekmės Tau.

Leave a Reply to Irena Cancel reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *