Tomas Taškauskas
2012-12-22

Pasaulio pabaiga: bijoti ar laukti?

Pasaulio pabaiga, adventas ir apreiškimas Šv. Jonui. Ar žinote, kas sieja šiuos tris dalykus?

Kalendorius nemeluoja. Gruodžio 21 d. liko užnugaryje, sukompromituodama dar vieną pseudopranašystę apie pasaulio pabaigą.  Tikiu, kad visi pakankamai sveiko proto turintys žmonės nepasidavė dirbtinai keliamam ažiotažui, kuris mokslininkams kėlė tik kreivoką šypseną. Nors gal ir buvo tokių, kuriems šmėkštelėjo neaiški abejonė (pamenu, prieš laikrodžiams išmušant 2000 m. pradžią, turėjau minčių, kad pasaulis tikrai gali baigtis. Tada man buvo trylika, jaučiausi vienišas ir nesuprastas aplinkinių). Vis dėlto, panašiai kaip per anksti  ant prekybos centrų pradedamos kabinti kalėdinės dekoracijos gali padėti tikėjimu gyvenančiam žmogui nusiteikti artėjančiam adventui, paistalai apie pasaulio pabaigas suteikia progą pamąstyti, kaip mes tai suprantame, esame labiau linkę bijoti ar laukti?

Bažnyčia skatina tikinčiuosius laukti. Pvz., advento laukimas turi dvi dalis. Pirmas tris savaites laukiame antrojo Kristaus atėjimo pasaulio pabaigoje, kai jis pasirodys kaip galingas, teisingas ir mylintis teisėjas, kuris įvertins ne tik gyvųjų ir mirusiųjų darbus, bet ir jų širdis bei tikrąsias intencijas, kadangi vienintelis jas tobulai pažįsta. Ir tik ketvirtąją savaitę laukiame Kristaus gimtadienio – Kalėdų.

Viešojoje erdvėje pasaulio pabaiga tai šaržuojama (visi apie tai šnekantys – kvailiai), tai siejama su gamtiniais kataklizmais (apie pasaulio pabaigą gali kalbėti tik mokslininkai), o kartais pristatoma tiesiog kaip sunkiai suvokiama baisybė. Ne veltui pasaulio pabaigai nusakyti vartojama sąvoka „apokalipsė“ šiandien dažniausiai suprantama kaip didžiulio masto katastrofų ir nelaimių sinonimas. Tam yra pagrindo, nes apreiškime šv. Jonui, kuris vadinamas ir apokalipse, prirašyta visokių žiaurybių. Vis dėlto paskutinėje Biblijos knygoje akcentas dedamas visai ne į žmoniją (Dievą atmetusiuosius) ištiksiančias nelaimes. Išvertus iš graikų kalbos apokalipsė reiškia „atidengimą“. Įvykus apokalipsei, netobulas ligšiolinis kitų žmonių, savęs ir visos tikrovės pažinimas bus perkeistas. Dalykai, kuriuos dabar priimame vien tikėjimu (pvz. Dievo buvimas ir meilė), taps aiškiai matomi.

Būsiu atviras, pagalvojęs, kas nutiktų šią akimirką įvykus pasaulio pabaigai, jaučiuosi dviprasmiškai. Viena vertus, baisu mirties, išnyksiančio pasaulio, kad su žmona taip ir nesusilauksim vaikų, kad nebepabendrausiu su draugais, kad nebeparašysiu nė vieno eilėraščio, kad neįgyvendinsiu daugybės savo planų ir idėjų… Kita vertus, kyla mintys apie Kristaus pažadėtą amžinąjį gyvenimą, nesibaigiančią laimę ir tobulą Dievo artumą. Pastarųjų dalykų, t. y. tikėjimo teikiamos vilties, įsisąmoninimas leidžia ne tik ramiai mąstyti apie pasaulio pabaigą, bet ir skatina jos laukti. Kas nenorėtų išgyventi tobulą laimę ir meilę gerojo Dievo artume?

Aš regėjau naują dangų ir naują žemę, nes pirmasis dangus ir pirmoji žemė išnyko ir jūros taip pat nebeliko. Ir išvydau šventąjį miestą – naująją Jeruzalę, nužengiančią iš dangaus nuo Dievo; ji buvo išsipuošusi kaip nuotaka savo sužadėtiniui. Ir išgirdau galingą balsą, skambantį nuo sosto: „Štai Dievo padangtė tarp žmonių. Jis apsigyvens pas juos, ir jie bus jo tauta, o pats Dievas bus su jais. Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo.

Apr 21, 1-4

Nieko prakeiktino nebebus. Mieste stovės Dievo ir Avinėlio sostas, ir Dievo tarnai garbins jį. Jie regės jo veidą, ir jų kaktose bus jo vardas. Nakties nebebus, jiems nereikės nei žiburio, nei saulės šviesos, nes Viešpats Dievas jiems švies, ir jie viešpataus per amžių amžius.

Apr 22, 3-5

-
paveiksliukas priklauso  Rich Man.
13 – paspausk ir pagirk!

Kiti įrašai panašia tema:

Komentarai ( 2 )

  1. Su kalbėjimu apie pasaulio pabaigą panašiai kaip su horoskopais – (veik) niekas jais netiki, bet pagavę smalsumo kabliuką skaito ir skaito, ir laikraščiai/portalai niekaip jų spausdinimo neatsisako.

    O dėl savo mirties turėjimo galvoje – lieka sutikti.

    „Mirtis yra privalomas tikėjimo ingredientas. Be mirties supratimo viskas atrodo paprasta, trivialu. Kadangi jo tyko mirtis, kovotojas privalo tikėti neišaiškinama pasaulio paslaptimi. Būtinybė taip tikėtis yra giliausios kovotojo orientacijos išraiška.“ (C. C.)

  2. Aha, Martynai. Man irgi susidaro įspūdis, kad pasaulio pabaiga arba šaržuojama ir pateikiama kaip kažkas nerimto, religinių fanatikų skelbiami skiedalai, arba jei jau kalbama, tai autoritetais pripažįstami tik mokslininkai, kurie gali prognozuoti tik fizinio, materialaus pasaulio pokyčius :) Vis dėlto pasaulio pabaiga yra tikrovė, kaip ir mirtis. Ir panašiai kaip mirties atveju, niekas nežinome nei dienos, nei valandos.

Leave a Reply to Martynas Pilkis Cancel reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *