Vienas dainas ir muziką kuriantis kunigas yra sakęs, jog jam labiausiai patinka eilėraščiai, kurie yra parašyti krauju. Kasmet, o ir kasdien savo rūpesčiuose ir džiaugsmuose, kai sutinkame sausio 13-ąją, toji mūsų mylimiausia Lietuva suskamba kaip krauju rašytas eilėraštis – Laisvės gynėjų diena.
Ši diena su visa savo istorija yra mums dovana. Aišku, šiandien tarp laisvės vaikų yra daug įvairaus mąstymo. Galėtume įžvelgti vienų atsigręžimą į ideologijas, kurias įgyvendinant dar Rusijoje revoliucijos metu nukapotos popų galvos mėtėsi. Suprantama, kad ginant savo poziciją atsakoma, jog visada, kai buvo remiamasi principu tikslas pateisina priemones, būdavo praliejamas kraujas. Bet vis tiek keista, kai žmogus, būdamas tamsoje, sakai, kad esi šviesuolis. Keista toji šviesa iš XIX amžiaus be Šviesos šaltinio. O vis dėlto yra vaikų, kurie ar iš senelių, ar iš tėvų dar pajautė tą širdies plakimą, kuriame žodis „Lietuva“ ištariamas su dėkingumu Dievui, nes suprasti, už ką gavome laisvę, kitaip nelabai galime.
Ar kas galėtų atsakyti, kodėl tie tankai stabtelėjo, kai net kiekviename Lietuvos miestelyje buvo KGB rezervistų pasiruošusių tuoj pat perimti valdžią? Tikrai buvo pasiruošta nutraukti tą užsižiebusią viltį, jog mokyklose mokytojui nebereikės būtinai visiems vaikams aiškinti, kad Dievo nėra ir koks kvailas tas, kuris sekmadienį nueina į bažnyčią. Bet kažkodėl sulaukėme. Per kraują, bet sulaukėme. Ir šiandien rezervistas ar nerezervistas, vienoj ar kitoj barikadų pusėje kovęsis laisvės kovų dalyvis ir mes, laisvės vaikai, – visi keliame trispalvę. Būni žmogus laimingas, kai dainuoji dainą apie Lietuvą ir matai moksleivius, bendraamžius, jei ne balsu, tai lūpomis tariant žodžius iš paskos. Už tai dėkojam Dievui bent savo močiučių maldomis.
Profesorius – Laisvos Lietuvos architektas – kartą atsiduso, jog vienas skaudžiausių dalykų yra girdėti mus – laisvės vaikus – besikeikiant bjauriais okupanto kalbos keiksmažodžiais. Šiame atsidusime anaiptol nėra pykčio rusų kalbai, bet, manau, čia spalvą ir prasmę pamatys tie, kurie mato savo protu ir širdimi… Verta sausio 13-ąją atsidusti ir vėl pamąstyti apie žodžių prasmę.
Didžiausias turtas ir paguldytų galvų už Tėvynę prasmė, tai mūsų galimybė būnant laisvos Lietuvos lopšyje pasakyti savo mamai ir tėčiui, kad myliu, tą patį pasakyti broliui ir seseriai, šalia esančiam žmogui. Bet myliu iš tikrųjų, o ne tik toleruoju (aišku, nuo mylinčio tėvo kartą kitą ir stipresnių pamokų esu gavęs. Dėl to esu laimingas). Kodėl meilė? O todėl, kad Mokytojas sakė, kad jo mokinius atpažinsime iš to, kaip jie myli vieni kitus. Vis dėlto pažvelgęs į šeimas Lietuvoje, stipriau rankoje suspaudi rožinį ir nuoširdžiau tari tą angelo maldą. Tiek dėkoji, tiek maldauji.
Ir dar, jau visiškai nuo savęs, mielieji, aš tikrai nematau Lietuvos, jei nemylėsim Dievo. Jei Jo neieškosim, bijau, kad po daugelio metų čia atėję, kapstydami pelenus kiti ištars tik tuos Solženycino motinos žodžius: „Žmonės pamiršo Dievą“. Turbūt Lietuva ir Europa Sausio 13-tosios proga iš mūsų laukia kitokios dovanos – gryno Tikėjimo, neišsenkančios Vilties ir visą apimančios besąlyginės Meilės.
-
Nuotrauka priklauso Guillaume Speurt25 – paspausk ir pagirk!
Klausimas: o gali būti žmogus tikras patriotas ir netikėdamas? Ar patriotizmas nuo tikėjimo neatsiejamas?
Kurie nežino, iš kur paimtas įrašo pavadinimas, gali paskaityt A.Strielkūno eilėraštį.
LIETUVA
Lietuva — kaip šūvis į krūtinę,
Lietuva — kaip skrydis lig dangaus,
Kaip diena pirma ir paskutinė,
Už kurios lyg skęstantis laikaus.
Lietuva — akmuo prie slenksčio seno
Ir lietaus lašelis debesy.
Lietuva — ugnis, kurią kūrenam
Ir kurioj sudegsime visi.
Lietuva su pagonybės mitais,
Lietuva su šimtmečių lažu.
Lietuva — grėsmingas dinamitas
Tūkstančiuos sukilėlių laužų.
Visos pievos, upės apraudotos
Graudžiose lietuvės raudose.
Švietė širdys protėvių raudonos —
Požemiuos įkalinta dvasia.
Mes visi tenai — gelmėj — užgimę
Po lenktu sukilėlio dalgiu.
Ir visus mus Lietuva augino
Tarsi lauką želiančių rugių.
Ak, rugiai, iškentę gruodžio vėją,
Ir keliai, nubėgantys kalvom…
Kažkada iš Lietuvos atėję,
Mes ir vėl sugrįšim Lietuvon.
Ir tenai, kur po visų klajonių
Žemėn atsiguls mana galva,
Nerašykit mano vardo, žmonės,
Parašykit, žmonės: L i e t u v a.