Jūratė Šutaitė
2015-03-13

Paraštės V: „Amžinybė mums yra stovėti upėje birželio rytą ant akmens.“

typewriter-via-earthoughts-tumblr

Paraštės – tai rašinių ciklas apie rašytojus ir kūrinius. Jie sudėti iš minčių, kurias esame linkę pasižymėti paraštėse šauktukais, piešiniais ar tik mums patiems suprantamais ženklais. Tai, kas traukia akį ir priverčia patyrinėti giliau. Tai – netikėti atradimai, turtinantys mus.

Šių eilučių autorių į amžinybę išlydėjome dar visai neseniai. Tai Alfonsas Nyka – Niliūnas, lietuvių kultūros šviesulys, išeivijos poetas, vertėjas, literatūros kritikas, sėkmės susilaukusių „Dienoraščio fragmentų“ autorius, ateitininkas, priklausęs ateitininkų meno korporacijai „Šatrija“. Trumpai apie poeto gyvenimo kelią: gimė 1919-aisiais Nemeikščiuose, baigė Utenos gimnaziją, įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą studijuoti romanistikos ir filosofijos, o galiausiai šias studijas pratęsė ir baigė Vilniaus universitete. Jis, kaip ir dauguma lietuvių inteligentų, karo metais pasitraukė į Vakarus. Vėliau kelerius metus gyveno ir studijavo Vokietijoje, o atvykęs į JAV iki pat pensijos dirbo Kongreso bibliotekoje.

Nykai – Niliūnui, kaip ir visai žemininkų kartai, teko gyventi nelengvu laikotarpiu. Jų pirmieji literatūriniai bandymai prasidėjo tarpukariu, o Antrasis pasaulinis karas sujaukė likimus. B. Krivickas, V. Mačernis, A. Nyka – Niliūnas – bendramoksliai, kartu pradėję ir kūrybinį kelią. Tarpukario Kaunas, gyvybinga „Šatrijos“ korporacijos veikla, VDU Filosofijos – teologijos fakultete skaitomos J. Ereto, A. Maceinos, S. Šalkauskio paskaitos, vėliau keleri metai praleisti Vilniuje – verta paminėti, jog Vilnius šiai kartai – tai tas pats Vilnius, be kurio žadėta nenurimti, išsvajotas miestas su klaidžiomis ir dar pirmuosius valdovus menančiomis senamiesčio gatvelėmis, antikvariatais, pilnais bibliografine retenybe tapusių knygų, senasis Alma Mater, priglaudęs ir A. Nykos – Niliūno kartą. Čia dėsto senieji filosofijos profesoriai A. Sezemanas, L. Karsavinas, rašytojas V. Mykolaitis – Putinas, iš lagerio grįžęs B. Sruoga. Tokiomis kultūrinėmis sąlygomis brendusi karta lietuvių literatūroje atsirado po salstelėjusios ir kanoniškos neoromantikų kartos eros ir bandė kurti nauja linkme. Šie poetai viena koja stovėjo Lietuvoje – kaip brangenybę nešdamiesi lietuvišką kultūrą, artimą ryšį su jos žeme, tačiau kita bandydami remtis į Vakarų kultūros pamatą, versdami Rilkę, Gėtę, prancūziškai deklamuodami Bodlerą. Deja, karas juos užklupo dar tik pradėjus kūrybinį kelią. Tragiška V. Mačernio žūtis nuo atsitiktinės skeveldros, B. Krivicko tragiškai pasibaigęs pasitraukimas į partizaninę rezistenciją, Nykos – Niliūno emigracija į vakarus – taip pasisuko likimai, pakreipdami ir kūrybinį kelią.

Nyka – Niliūnas – egzodo poetas. „Dienoraščio fragmentuose“ atrandame 1946 m. Tiubingene sutiktų  Kūčių įrašą. Ši šventė A. Nykai – Niliūnui vis primena gimtąsias vietas –  „net laikrodis tiksėjo kitaip, ir viskas švytėjo kaip Nemeikščiuose“ [1], tačiau, kita vertus, jo poezijoje nerandame skausmingos iš savo vietos išplėštos žmogaus būsenos. Jo laikysena kita. Akistata su karo žiaurumais ir besikeičiančiu pasauliu, griūvančia būtimi sutinkama liekant ištikimu šiai būčiai, pasitelkiant romantišką ištikimybę, kaip blaiviausią įmanomą laikyseną [2]. Apie vietos reikšmę poetas prabils ir vėliau, 1998 – aisiais, kai lankydamasis Vilniuje sakys, jog visus tuos metus jis ir gyveno savo senuosiuose Nemeikščiuose, tai tik buvo vadinama Baltimore, o per penkiasdešimtį metų senos, apleistos Vilniaus gatvelės nė kiek nepasikeitė. A. Nyka – Niliūnas irgi žemininkas, bet ne tas, matantis ariamus laukus kaip tobulą viziją, bet kitoks –  stovintis savo gimtuosiuose Nemeikščiuose, ant savos žemės, ir mintantis šios žemės teikiama gyvybe, kad ir kokiame pasaulio krašte bebūtų.

Sklaidydami A. Nykos – Niliūno poeziją neišsiverčiame be pagalbos – dažnam įvaizdžiui  išsiaiškinti gali prireikti tarptautinių žodžių ar lotynų kalbos žodyno, Antikos kultūros enciklopedijos ar kokio kito žinyno. Nenuostabu – rašytojas daugiau nei kelias dešimtis metų dirbo kongreso bibliotekoje ir galėjo sklaidyti galybę retų, senovinių veikalų bei tobulėti. Ir visgi ne viename eilėraštyje kartojasi mintis apie nepažinimą, kaip palaimingą būseną, ir, paradoksalu, apie viską griaunantį pažinimą. Nepažinimas – palaiminga būsena, kai tuo tarpu pasiryždamas pažinti užsikrauni sunkią naštą – žinojimo ir atsakomybės už tai, ką žinai. Kodėl tuomet pirmoji būsena laimingesnė? Čia gelbsti eilėraščio „Enchiridion epicteti“ eilutės, skelbiančios, jog „smiltis ilgiau gyvena už granitą“ o „rasa tyresnė už herojų kraują“. Vadinas, gamta, kūrinija, nepaliesta žmogaus rankos, yra žymiai pranašesnė už kultūrą, nes savyje slepia natūralumą, grožį, kuriam nereikia pagražinimo, o žmogaus rankų darbas ją tik nuskurdina. Taip ir nepažinimas savyje slepia viską – ir nežinojimą, ir pažinimo galimybę. Tarp šių minčių savo vietą randa ir pavadinimo eilutės apie amžinybę. Amžinybė – ne koks nors žmogaus rankomis sukurtas pasaulis, ne kažkas, ką galime kontroliuoti, bet paprastas dovanai duotas ir palaima dvelkiąs birželio rytas stovint upėje ant akmens. Šios mintys nejučia  susisieja su Evangelija ir Jėzaus kvietimu būti panašiais į vaikus. Vaikas – dar daug ko nepažįstantis ir nesuprantantis, bet nemokantis meluoti ir turintis tyrą širdį – gali tapti palaimingo nežinojimo pavyzdžiu, nes žinojimas – tai tuo pat metu ir privilegija ir užkrauta atsakomybė. „Jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę“ [3] –  A. Nykos – Niliūno kontekste ši mintis tikriausiai turėtų skambėti taip: „Jei daug žinosite, tačiau nesieksite tyros širdies, nepasieksite amžinybės“.

Nykos – Niliūno poezija – iššūkis keliauti. Keliauti be galo įdomiai ir ilgai – nuo eilėraščio pavadinimo, paimto iš romėnų mąstytojo veikalo pavadinimo, iki Evangelijos, nuo smilties iki granito. Iššūkis, nes tai nėra lengvas romanas, laukiantis ant naktinio stalelio, kol bus permestas akimis prieš užmiegant. Tai penas kiekvieno lietuvio sielai, jei nenorime pasilikti prie „vosilkų poezijos“, jei norime pažinti tai, ką geriausio turime tarp savos literatūros lobių ir kam nereikia skambių šūkių ar spalvingų afišų, penas, jei tik priimame iššūkį keliauti.

[1] A. Nyka – Niliūnas „Dienoraščio fragmentai 2001-2009 ir papildymai 1940-2000“; Baltos lankos, 2009, p. 395

[2] Iš pokalbio su prof. V. Kavoliu, „Brydė“ http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/15034

[3] Mt 18, 3

Nuotrauka priklauso Earthought
11 – paspausk ir pagirk!

Kiti įrašai panašia tema:

Komentarai ( 5 )

    1. šitą terminą naudojo ir pats Niliūnas, kalbėdamas apie Mačernį, kaip išsiskiriantį iš to meto “čiobrelių ir vosilkų poezijos” – ankstyvosios lietuvių lyrikos, gal kiek primityvios, romantiškos, linkusios į žmogaus ir gamtos paraleles.

  1. o aš priešingai, jaučiu vosylkų poezijos stygių. ar neatrodo tamstelėms, kad intelektualistinė poezija yra kiek per šalta, tarytum marmuro statulos be širdies?

  2. Mane dažniausiai daug tvirčiau užkabina būtent vosilkiniai/čiobreliniai eilėraščiai. Gal dėl amžino gamtos ilgesio, kur viskas taip teisingai sudėliota.
    Tuo tarpu intelektualiojoj poezijoj, nors protas supranta vertę ir prasmę, tai dar visai netraukia link išminties. Tad ir pasilieka daug tokių eilėraščių įdomus, bet šaltas žodžių žaismas.

  3. Dėkui už straipsnelį :) Tegyvuoja „Paraštės“! Bet kažkaip taip norėjosi bent kokį gabaliuką jo kurybos surasti, posmą, citatą… Daugiau gaivos suteiktų skaitymui :)

Leave a Reply to Juozas Cancel reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *