Linas Braukyla
2014-06-12

Nuostaba

Beyond the horizon of the place we lived when we were young
In a world of magnets and miracles

— Pink Floyd, „High Hopes”

pirma nuotrauka

Man bent kartą teko girdėti tokį apibrėžimą: žmogus senas tada, kai nebelieka pirmų kartų. Nuskambėjo liūdnai — senatvę galima atidėti tik be paliovos ieškant kažko nepaliesto, o tokių dalykų vis mažėja ir mažėja. Didesnė ir didesnė dalis atidaromų lobių skrynių būna jau išvogtos. Kas čia visur pasidarbavo?

Ogi jūs pats prieš kažkiek metų. Tas mažas kraugerys lakstė, viską čiupinėjo ir rijo akimis. Jam nerūpėjo pataupyti įdomybių vėlesniam laikui, jis viską gaudavo tuoj pat.

Rodos, vaikams galima pavydėti pasakų šalies ir dar, tariant Weberio žodžiais, neracionalizuoto, neatkerėto pasaulio. Jie tarsi viską mato, ne tik prisimena; pažįsta, o ne vien atpažįsta. Todėl žavūs yra paveikslėliai, kuriuose vaikas bėga laukais, žiūri į mažą šuniuką, stebi gėlę, verkia įgeltas bitės, pučia muilo burbulą ar sėdi ant lieptelio krašto. Taip pasakoma: štai tyras ir šviežias santykis su pasauliu.

Visa laimė, kad taip nėra. Kas tik dar prisimena vaikystę, atsimena ir tai, jog casino pa natet ji nėra nei paprasta nei lengvabūdiška. Liauni pečiai jautrūs net ir mažmožiams, ką jau kalbėti apie rimtus augimo ir mokymosi gyventi iššūkius. Nėra toks jau žavus ir vaikų santykis su aplinka: jie neišsėdi koncertuose, nėra linkę valandų valandas stebėti gamtą ar paprasčiausiai nutilti. Nesu tikras, kad jie moka stebėtis. Aš pats nemokėjau.

Antra geroji naujiena, kad stebėtis moka suaugusieji. Jie to išmoksta (arba, kaip visada, turėtų išmokti. O gal suaugusiuoju ir tampama išmokus stebėtis?). Jų žvilgsnis išaštrėja, nes jau daug yra regėjęs. Jų protas ima suprasti kūrinių didybę, nes pats žmogus būna jau daug ką sukūręs. Jie išmoksta sustoti, nes pernelyg daug laiko yra tiesiog praėję. Jie išmoksta pamatyti ir vaikystės grožį (visas tas mielas vaikučių nuotraukas juk ir daro suaugusieji).

Žmogų kažkodėl traukia tas stingdantis vaikystės ilgesys. Manau, kad neturėtų. Tik ne tada, kai gali matyti dar nematytą grožį ir juo stebėtis. Pavyzdžiui, niekada anksčiau nieko panašaus negirdėjau, net jei kažkur netoliese tai ir skambėjo:

http://youtu.be/SZQzW_QfPew

Pasaulis nėra pažįstamas kūdikio veidu. Vaikas ragauja ir čiupinėja, bet nesistebi. Pasaulį pažįsta seneliai, kurie aikčioja ir kraipo galvas. Jiems priklauso nuostaba.

Šaltinis: pabloacamara.wordpress.com
9 – paspausk ir pagirk!

Kiti įrašai panašia tema:

Komentarai ( 11 )

  1. „nėra linkę valandų valandas stebėti gamtą ar paprasčiausiai nutilti. Nesu tikras, kad jie moka stebėtis“? :) Pamiršai, kas yra vaikystė, bet dar prisiminsi. Vaikas nutyla, kai būna vienas, kai valandų valandas šakaliuku krapštinėja upelio akmenis, kai renka žvejybai sliekus iš po kaladžių, kai pirmą kartą atšilus orams eina basas. Ir stebisi stebisi. Tyliai ir garsiai.

  2. Šį tekstą verta perskaityti visiems kiek į melancholiją linkusiems gimtadienio sukaktuvininkams. Ačiū.

  3. Nemoku apsakyti, koks geras tekstas. Jau ilgą laiką tai jaučiau. Jaučiau, kad vaikystės ilgėtis (kad ir kiek joje būta gerų akimirkų) yra net gi kiek akiplėšiška, nes suaugti yra viena didžiausių dovanų (ir nesupratau, kodėl kiti norėtų amžinai likti vaikais), bet nemokėjau to pasakyti žodžiais. Bet va, Linas taip aiškiai ir paprastai viską įvardino, ir man iškart pasidarė aišku. Kaip gali mokėti stebėtis tas, kuris dar tik mato daiktą, bet nesupranta ir neieško idėjų už jo? Juk mus stebina ne daiktas, o tai, jog jis taip tobulai buvo sukurtas paties kruopščiausio ir rūpestingiausio. Ne, vargu, ar tada įmanoma stebėtis, tik stebėti.

  4. Linai, vaikas visaip sako, nusistovėjusias frazes turi tik suaugę. Stebimės juk tuo, kas nauja, netikėta. Kam kitam, jei ne veikui, daugiausiai šiam pasauly yra naujumų? Stebėjimuisi nereikia kontekstų, nereikia žinoti idėjų, kurios slypi už daikto ir reiškinio. Nejaugi suaugęs stebėsis keistos formos debesiu tik tada, jei anksčiau bus matęs daugybę paparastų? Nejaugi nesistebės tada, jei iš viso nebus matęs debesų? Nuostaba yra ir pagarbi baimė. O šminties sutrose rašo: „Wonder is where there is no concept, no mind.“. Smagu, jog polemizuoji, bet kokiu atevju.

  5. Kad jau smagu, tai tęsiu :)
    Pradedant nuo jūsų komentaro pabaigos, sutinku su ta angliška (indiška?) fraze. Man taip pat atrodo, kad galiausiai lieka tik kontempliacija, nereikalaujanti mąstymo. Tačiau tai aš laikyčiau ne pirmuoju, o paskutiniuoju etapu. Graikai, rodos, manė panašiai.
    Vaikas stebisi keistos formos debesiu, nes yra matęs daugybę paprastų. Suaugęs stebisi paprastos formos debesiu, nors yra matęs daug keistų: jis geba stebėtis ne forma, bet tuo, kad debesis yra. Šis gebėjimas (banaliai sakant, matyti grožį paprastuose dalykuose) ir kyla iš kontekstų ir idėjų, tiksliau, pažinimo.
    Šiam pasauly naujumų nemažėja, tą bandžiau (arba tik ketinau) pasakyti. Dar svarbiau, suaugusiųjų naujumai nuostabesni.

  6. Ir vėl nesutinku su: „Dar svarbiau, suaugusiųjų naujumai nuostabesni.“. Kaip, Tamista, pamatavote, pasvėrėte, įvertinote? Jei jau sutinkate su „Wonder is where there is no concept, no mind.“, tada sutikite ir su tuo, kad tik vaikas turi mažiausiai kontekstų, mažiausiai koncepcijų, atsiminimų, aliuzijų, vaikas turi švarią sąmonę, tyrą žvilgnsį, kuris nesuteptas vakar diena. Jis mato čia ir dabar, šiandien. Ir stebisi, nes niekada anksčiau nieko panašaus nėra matęs, nes jį visi tie naujumai truputį baugina. Bet krūptelėti stebintis juk yra natūralu.

  7. Šiame kontekste daugelį dalykų man lengviau mąstyti pasitelkus meno paraleles. Pagalvokite apie jums gražiausią meno kūrinį, kuris jums prakalbėjo ne iš anksto. Kodėl? Ir priešingai, kodėl ilgiau klausant muzikos ar domintis daile vaikystėje žavėję meno darbai pradeda atrodyti pernelyg seklūs?

  8. Linai, prieštaraujate sau. Juk pripažinote, kad kontekstų nereikia. :) Nebetęskim, regiu, jog beprasmiška.

  9. Įdomu būtų patyrinėti aną sutrų frazę originalo kalba – kartais prasmė pakinta verčiant (ypač tarp tokių skirtingų kalbų). Bet kuriuo atveju manau, kad protui lavėjant gebėjimas stebėtis ne prarandamas, o papildomas – yra tas tylus žavėjimasis (a.k.a. vaikiškas), bet yra ir sugebėjimas įžvelgti daugialypes sąsajas, aprėpti kūrybos įvairumą ir daugybę kitų nuostabių dalykų. Vaikui daug kas nauja, bet kaip tik dėl to jis priima tuos dalykus kaip savaime suprantamus. Suaugęs žmogus jau būna patyręs pasaulio įvairovę ir daugiaprasmybę; nuostaba aplanko atrandant netikėtus dalykus tame, ką jau lyg ir pažinojai. Tartum paslėpti nauji pasauliai atsiveria, o tada jais galima “vaikiškai” žavėtis, stebėtis jų formomis ir ryšiais. O bandydamas tuo pasidalinti su kitais, atrasti tinkamą būdą išreikšti mintį, atsiduri vėl kitokių nuostabių atradimų lauke.

Leave a Reply to ma Cancel reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *