Noriu būti su Jumis

2012-04-29, parašė

Po paskutinio savo įrašo, kuris, beje, puikiai atitiko aprašytąjį niūrųjį stereotipą, jaučiu pareigą parašyti ką nors gražesnio. Neatsiimu savo nuomonės, juolab manau, kad tik drąsiai įvardinę savo ydas galime keistis į gera. Vis dėlto, esu sujaudinta tinklaraščio skaitytojų reakcijų. Tuoj pasakysiu kodėl.

Kaskart grįžusi namo leidžiuosi į gražiosios Lietuvos paieškas. Anąkart sudalyvavau Vytauto Pociūno mirties minėjime prie prezidentūros. Ėjau pagerbti Lietuvai atsidavusio ir tragiškai žuvusio valstybės žmogaus atminimo, bet tuo pačiu žinojau, kad Daukanto aikštėje tą pusvalandį atrasiu gražią Lietuvą. Pagerbiantieji paprastai būna panašūs į pagerbiamąjį. Vienas renginio organizatorių su liūdesiu prasitarė: jau kelinti metai kaip susirenkame, o byla nė iš vietos. Tuomet susitikę ir besišnekučiuodami su keliais ateitininkais gavome klausimą: „kaip ateitininkams sekasi kurti Lietuvos ateitį?“ Sutrikę nieko doro neatsakėm (geriausios mintys, kaip visada, vaikšto iš paskos), bet dabar, manau, atsakyčiau himno žodžiais: „ateitį regim tėvynės laimingą“. Šių dviejų epizodų sintezė ir išvada būtų tokia: galima vis giliau grimzti į neviltį matant Tėvynės skaudulius, bet galima tikėjime ir meilėje tai pačiai Tėvynei semtis vilties ateičiai.

Šių laikų ateitininkuose, sveikai, šviesiai mąstančiame ir dorai besielgiančiame jaunime aš pati regiu laimingą Tėvynės ateitį. Ir gerai, kad neskaitote blogų naujienų, besipilančių mūsų laikraščių puslapiuose. Ir gerai, kad savo bendrataučius matote tik teigiamoje šviesoje. Jūsų žodžiais kalba meilė – ta meilė, kurią kiti vadina patriotizmu, ta meilė, dėl kurios, kaip sako Vyganto Malinausko cituojamas Čestertonas, Lietuva ir yra graži. Kaip gerai, kad yra jaunimo, kuris dalyvavimą nevyriausybinėje veikloje supranta ir išgyvena kaip savo charakterio ugdymą ir progą geriems darbams, o ne galimybę gauti projektinių pinigų arba „įsitrinti“ į geresnę vietelę pabaigus mokslus (Kauno apskrito stalo pirmininkas kartą man tai įvardino kaip vienintelius NVO interesus). Kaip gerai, kad yra jaunimo, kuris yra išsilavinęs, laisvas ir susipratęs: kuriam pažįstamas Bergmanas ir Felinis, kuris gali cituoti Maceiną, Šalkauskį ir Girnių, kuris laivalaikiu skaito popiežiaus enciklikas, kuris ryžtasi dėvėti sijonus (čia apie merginas :) ) kaip simbolinę išraišką prigimties lemto vaidmens, kuris LiJOT asamblėjose balsuoja sąžiningai ir kurių nesuvilioja siūlantieji pigią naudą, kuriems vakarą praleisti su gitara yra smagiau nei su buteliu. Taip mielieji, jei šis jaunimas bus Lietuvos politikai, žurnalistai, akademikai, verslininkai, šeimų tėvai, tada mums puikiai sekasi kurti Lietuvos ateitį.

Mane tik kankina vienintelė baimė: kaip viso šio potencialo neišbarstyti? Kaip dar labiau susitelkti, kad mūsų pastangos neišsklistų ir nepaskęstų migloje, kurią ne tokie kaip jūs negaišta skleisti? Esu dalyvausi daugybėje akademijų ir stovyklų, sutikusi daugybę jaunų žmonių ir, deja, nežinau, kur didžioji jų dauguma šiuo metu yra ir ką veikia. Be abejo, palytėti ateitininkiškos dvasios, daro gerus darbus. Tačiau – kas sau. O kaip labai reikėtų kartu! Siekdami mokslo, dvasios, profesinių aukštumų pasisėkime sau į širdis solidarumo grūdą, kad tarp mūsų likęs ryšys tarsi nėriniu uždengtų visą ateities Lietuvą. Leiskite šioje misijoje būti su Jumis.

-
nuotrauka iš MAPA'12 albumo
0 – paspausk ir pagirk!

Kiti įrašai panašia tema:

Žymos: , ,

Komentarai (3) įrašui “Noriu būti su Jumis”

  1. Martynas Pilkis Martynas Pilkis sako:

    Pakilūs žodžiai!

    Beje, visiems sendraugiams (ir šiaip ateitininkų gerbėjams/bičiuliams), kurie norėtų daugiau prie kokybiško jaunimo ugdymo prisidėti, Gailius Raškinis sukūrė visai puikią iniciatyvą http://ateitis.lt/kreipimasis

  2. V. sako:

    Dar yra himne ir tokios eilutės: “Tilkit, nutilkit, kurie prieš dievybę bandėt kovoti viešai ar slaptai”.

  3. L. sako:

    Šiurpuliukai perbėgo perskaičius.

Pakomentuoti