Emilija Pundziūtė Gallois
2012-10-26

Nobelis ir Europa

Neseniai šiame tinklaraštyje pasirodė įrašas apie 2012-ųjų Nobelio premiją mokslininkams medicinos srityje. Tuo tarpu Nobelio taikos premija šiemet teko Europos Sąjungai.

Iš pažiūros keistoka, kai  apdovanojama organizacija, nors praeityje ši premija jau buvo skirta organizacijoms, ne asmenims (Raudonajam kryžiui (1917, 1944, 1963), Amnesty International (1977), Jungtinėms tautoms (2001)).  Pats apdovanojimas apskritai, matyt, pats prieštaringiausias iš Nobelio apdovanojimų: jei  medicinos, chemijos, fizikos mokslinius pasiekimus įvertinti galima gana objektyviai, nėra lengva pamatuoti, kiek tiesiogiai ar netiesiogiai Nobelio taikos premijos laureatai prisidėjo prie taikos pasaulyje. Tai panašu į pastangas paaiškinti, kodėl apskritai vienur (ar vienais laikais) kyla karai, o kitur (kitais laikais) viešpatauja taika: vienareikšmių atsakymų nėra, yra tik daugiau ar mažiau remiamas bendras sutarimas arba kelios pagrindinės nuomonės.   Gal dėl to šis apdovanojimas taip dažnai sukelia diskusijas: prisiminkime, kai premiją gavo JAV prezidentas Obama, dar nespėjęs normaliai pradėti savo darbo Baltuosiuose Rūmuose, arba kai 1990-aisiais buvo apdovanotas Gorbačiovas.

Sutrikimą, o kitiems  ir juoką, Europos Sąjungos apdovanojimas sukėlė dar ir dėl to, kad jis skiriamas tokiu metu, kai europiečiai dėl euro pasirengę perpjauti  vieni kitiems gerkles. Iš tiesų, daugelio galvose sunkiai dera šiandieninis apgailėtinas Europos Sąjungos įvaizdis su (vis dar?) pagarbos verta Nobelio premija. O už  Atlanto, teko girdėti, netgi piktinamasi, kad taika Europos žemyne – visai net ne Sąjungos nuopelnas, o JAV ir jos atominio ginklo.

Na, bet faktai lieka faktais: Europoje, būtent toje, kuri telpa po ES skėčiu, tikrai jau virš šešiasdešimt metų nėra karo ir šiandien jis tarp ES narių nėra įsivaizduojamas. Tarptautinių santykių, karo ir taikos specialistai prvardžiuoja Europą minkštablauzde, penkis kartus pergalvojančia, ar imti ginklą į rankas (prisiminkime R. Kagano alegoriją: Amerika – iš Marso, Europa – iš Veneros). Rytų Timoras kitame žemės rutulio gale lemiamu momentu pageidavo būtent ES taikos palaikymo misijos; ir iš tiesų, jei būčiau konflikto zonoje, daug mieliau norėčiau susidurti su ES taikdariais nei su, pvz. NVS.

Bet svarbiausia vis tiktai ne šis, irgi banaliai šiandienos kontekste skambantis „pasiekimų sąrašas“. Jei prisiminsime tuos laikus, kai Europos politikai sąjungą kūrė, o ne ją kritikavo, matysime, kad taika buvo vienas kertinių jų žingsnius vedusių motyvų. Esu įsitikinusi, kad motyvas buvo kilnus ir idealistinis. Jau esu rašiusi, kaip Polis Kolovalis, R. Šumano amžininkas ir ilgametis ES darbininkas, teigė, jog pastarasis, dėdamas pamatus dabartinei ES, veikė iš savo gilaus tikėjimo Evangelijos kvietimu: „palaiminti taikdariai“.

Ekonominis integracijos modelis, padaręs, kad karas tiesiog „neapsimokėtų“, žinoma, subanalina taikos idėją. Tačiau tuo pačiu padaro taiką priimtiną visiems, net ir tiems, kurie idėjomis netiki.

Tuo tarpu idėjos lieka svarbios. O šių krizę atskleidžia reakcija į ES apdovanojimą Nobelio taikos premija. Atrodo, kad tikrai iš Europos liko tik biurokratais apibujojusi pinigų mašina. Daugeliui ją simbolizuoja tik politkorektiškumu nušvarinti lozungai ir medinės ES šalių lyderių šypsenos. Regis, Europoje neliko nei vieno tikrai gyvo ir uždegančio politiko. Kokia čia dar „taika“?

O gal tiesiog Europoje nebeliko idėjomis tikinčių jos piliečių?

-
nuotrauka priklauso infomatique.

 

7 – paspausk ir pagirk!

Kiti įrašai panašia tema:

Komentarai ( 6 )

  1. Geri neretoriniai klausimai. Man bėda yra europietiškosios tapatybės nevientisumas, ypač dabar siūlomos tapatybės nepatrauklumas. Pats priklausau ir kurį laiką veikiau Europos skautų organizacijoje, paremtoje evangeline žmonių brolybės idėja, besireiškiančia valstybinių organizacijų bendradarbiavimu, galėčiau pasakyti, kad tikinčių Europos idėja tikrai yra. Gaila, kad dabartinis biurokratinis elitas atmeta Europos istorines šaknis. Kaip sukurti vientisą tapatybę atmetant praeitį?

    Apie Nobelį, taikos premijos akivaizdžiai politizuotos. Manyčiau, kad šiuo atveju norėta suteikti paspirties po krizių neatsigaunančiai ES, ypač jos ekonomikai. Bet, kaip yra pastebėjęs vienas šventasis, visos krizės yra šventųjų krizės… :)

  2. Beje, vienas koratų žurnalistas, komentuodamas dėl ES apdovanojimo taikos premija iškilusias kontraversijas, įžvalgiai pastebi, kad ES neturi vienodos nuomonės užsienio politikos klausimais, kurie palikti valstybių narių jurisdikcijai. Tai akivaizdžiai pasireiškė per karinius konfliktus Balkanuose, kurių ilgalaikiškumą apžvalgininkas ir sieja su ES neryžtingumu.

  3. Hm. Sudėtinga su tais Europos piliečiais, nes nėra iki galo aišku, ar toks dalykas apskritai egzistuoja.

    Šiandien gero teksto pakliuvo:

    Pagaliau ES komunikacijos politikos įtvirtinimas dokumentuose buvo baigtas 2008 metais, priėmus Baltąją knygą papildantį dokumentą „Communicating Europe in Partnership“. Šis dokumentas, nors ir nepasakė daug naujo, nemažai prisidėjo prie aiškumo, ko turėtų būti siekiama vykdant ES komunikacijos veiklas. Pirmiausia dokumente teigiama, kad ES komunikacijos politika turi sustiprinti ES matomumą valstybėse narėse. Antra, ES komunikacijos veiklos turėtų atlikti didelį darbą bandant Europos žmones įtikinti esant ES piliečiais. Mano nuomone, su šiuo dokumentu ES komunikacijos politika žengė žingsnį netinkama kryptimi. Į komunikaciją buvo pradėta žiūrėti labai mechaniškai – kaip į nuomonių gamybą.

    Tokio požiūrio į komunikaciją stiprėjimas tarp ES tarnautojų gali būti gerai matomas ir stebint komunikacijos veiklų vertinimų plitimą, kai ES komisija samdo tyrimų kompanijas įvertinti, kaip veikia vienas ar kitas komunikacijos instrumentas. Tai rodo požiūrio į komunikaciją „mechanizaciją“, kuri, mano nuomone, gali atsisukti ir prieš pačią ES.

    Kas blogai su ES komunikacijos politika?

    Pagrindinė ES komunikacijos politikos problema yra užslėpta po jau minėta žinių apie ES pateikimo „mechanizacija“. Šią problemą galima tiesiai šviesiai pavadinti nepagarba žmonių pasirinkimo laisvei. Žinoma, „nuomonių gamyba“ yra plačiai paplitusi ir visuotinai iki tam tikros ribos pateisinama verslo sektoriuje, kur tokia veikla yra vadinama marketingu. Esu įsitikinęs, kad tai netinka viešajam sektoriui. Kol žmonės, kurių nuomonėms yra bandoma daryti įtaką, nesupranta, kad tokia veikla yra vykdoma, tol problemų gali nekilti. Tačiau jiems supratus, kad ES institucijos, padedamos žiniasklaidos priemonių, jiems mechaniškai bando įteigti tam tikrą nuomonę ar netgi naują tapatybę, neabejotinai kyla atmetimo reakcija. Ar nepagalvojate, kad dauguma naujienų apie ES dažnai skamba kaip propaganda? Aš tą pastebiu ganėtinai dažnai. Manau, kad tai yra būtent mechaniško požiūrio į komunikaciją pasekmė.

    Mano nuomone, bandymas mechaniškai žmonėms įskiepyti meilę Europos Sąjungai gali tą meilę kaip tik ir paversti nepasiekiamu uždaviniu. Ypatingai naujosiose ES narėse, kurių piliečiai dar prisimena Sovietų Sąjungos komunikaciją ir su kuria nejučia norisi lyginti žinių apie ES oficialų pateikimą pastaruoju metu. Komunikacijos politika turėtų gerbti ES piliečius ir žinias pateikti kuo nešališkiau, paliekant žmonėms teisę patiems jas įvertinti ir susidaryti savo nuomonę. Suplanuota nuomonių gamyba vaisių neduos, nes Europos piliečiai nėra tokie kvaili, kad nejaustų propagandiško ES komunikacijos „poskonio“.

    M.Pupinis, Europos sąjungos nuomonių gamykla

  4. ES pilietis egzistuoja lygiai tiek pat kiek Lietuvos ar bet kurios kitos ES šalies pilietis. Žr. Lisabonos sutartį, 9 str. Klausimas nebent tik tas, ar pilietis sąmoningas ir ar savo pilietybe naudojasi. Beje, jei kada pasiklystumėte kur nors Afrikoj ar Okeanijos salynuose, kur nėra Lietuvos ambasados, drąsiai kreipkitės pas olandus, prancūzus ar britus: jie jums padės kaip ES piliečiams.
    Na, čia tik toks praktinis pastebėjimas. Žinoma, tapatybės problemos pilietybė toli gražu neišsprendžia.

  5. Pasirodė itin į temą šiti Popiežiaus žodžiai, ką tik perskaičiau internetuos:

    Akivaizdu, kad ir šiandien pasaulyje Europos ekonominė, kultūrinė ir intelektinė įtaka labai didelė. Jai tenka ir tokia pat didelė atsakomybė. Tačiau Europa, kaip sakyta, turi atrasti savo tikrąją tapatybę, kad galėtų atsakingai kalbėti ir veikti. Aš manau, kad šiandien problema yra ne nacionaliniai skirtumai. Šiandien, ačiū Dievui, turime ne susiskaldymą, bet skirtingumą. Tautos išlieka su savo kultūrų, žmonių, temperamentų įvairove, kuri yra turtas ir iš jo kuriama didžioji kultūrų simfonija. Iš esmės tai visiems bendra kultūra. Europos sunkumų siekiant surasti bendrą tapatybę priežastys glūdi tame, kad šiandien turime tarsi dvi sielas. Viena siela – tai abstraktus, antiistorinis mąstymas, norintis viskam viešpatauti ir save laikantis svarbesniu už visas kultūras. Protas nori nutraukti ryšius su visomis tradicijomis ir kultūrinėmis vertybėmis, siekdamas abstraktaus racionalumo. Pirmasis Strasbūro teismo sprendimas kryžių byloje buvo šitokio abstraktaus, nuo visų tradicijų ir netgi nuo istorijos atsiribojusio protavimo pavyzdys. Bet juk šitaip neįmanoma gyventi. Nes juk ir „grynąjį protą“ sąlygoja konkreti istorinė situacija ir šitaip jis gali egzistuoti. Antrąją sielą būtų galima pavadinti krikščioniška siela. Ji atvira viskam, kas protinga. Ir nors tai ji paskatino kritinio proto drąsą ir laisvę, ji lieka ištikima toms šaknims, kurios davė pradžią šiai Europai, sukurtai vadovaujantis didžiosiomis vertybėmis ir krikščioniška tikėjimo vizija.

    Pop. Benediktas XVI, interviu iš Vatikano radijo

     

  6. Čia irgi aktualus gabaliukas iš buvusių Europos politinių lyderių šios savaitės susitikimo ir kalbėjimo apie politinę sąjungą:

    everybody (even Britain’s Mr Blair) seemed to be trying very hard to formulate a general and vague vision of political union — ie, the passing of sovereignty from members states to Brussels. Much of the conversation was about how to sell (“narrate”) that vision to the voters of the EU, for all involved must have been aware that referendums on political union would currently fail in most or all EU countries.

    The Economist

Leave a Reply to TT Cancel reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *